„Jūsų triūsas bus atlygintas“

KARALIUS Asa su kariuomene giliu tarpekliu skubiai traukia iš Judėjos aukštumų į pajūrio žemumą. Pasiekę platų slėnį visi sustoja. Asa apstulbsta — priešais, kiek tik akys užmato, išsidėsčiusi didžiulė etiopų kariuomenė, koks milijonas. Asos gretose kovotojų beveik perpus mažiau.

Laukia sunkus mūšis. Kas Asai dabar labiausiai rūpi? Duoti nurodymus karvedžiams? Įkvėpti drąsos savo kariams? Pasiųsti laiškus artimiesiems? Ne. Mirtino pavojaus akivaizdoje Asa meldžiasi.

Verta pasigilinti, ką jis sakė maldoje ir kaip tas mūšis baigėsi. Bet iš pradžių pakalbėkime apie patį Asą. Kodėl karalius pirmiausia šaukėsi Dievo? Kodėl tikėjosi jo pagalbos? Kada Jehova, kaip rodo pasakojimas apie Asą, savo tarnus laimina?

KOKS ŽMOGUS BUVO ASA

Asa tapo Judo karaliumi 977 m. p. m. e., praėjus porai dešimtmečių nuo Izraelio pasidalijimo į dvi karalystes. Per tą laiką Judo kraštas jau buvo kiaurai sugadintas pagoniškų papročių, net aukšti rūmų pareigūnai lenkėsi kanaaniečių garbinamoms vaisingumo dievybėms. Bet Asa, kaip rašoma šventosios dvasios įkvėptoje knygoje, „darė, kas gera ir dora Viešpaties, jo Dievo, akyse“ (2 Met 14:1 [14:2, Brb]). Šis valdovas „pašalino svetimus aukurus ir alkus, sudaužė akmeninius stulpus, nukirto ašeras“ (2 Met 14:2, Jr [14:3, Brb]). Asa taip pat išvarė iš Judo „šventyklų kekšius“, religiniais sumetimais užsiiminėjusius sodomija. Krašto švarinimas tuo nesibaigė. Karalius prisakė žmonėms „ieškoti Viešpaties, protėvių Dievo“, ir laikytis Jehovos „Įstatymo bei įsakymo“ (1 Kar 15:12, 13; 2 Met 14:3 [14:4, Brb]).

Asos kova už tyrą garbinimą patiko Jehovai ir jis laimino karaliaus viešpatavimą — ilgus metus krašte buvo ramybė. Pats Asa pasakė: „Mes ieškojome Viešpaties, savo Dievo; mes jo ieškojome, ir jis suteikė mums ramybę iš visų pusių.“ Pasinaudodami šia palankia situacija, žmonės sustiprino Judo karalystės miestus. „Jie statė, ir juos lydėjo sėkmė“, — rašoma Biblijoje (2 Met 13:23; 14:5, 6 [14:1, 6, 7, Brb]).

KOVOS LAUKE

Visa tai skaitydami, nesistebime, kad išvydęs kariuomenę, pačią didžiausią iš Biblijoje paminėtų, Asa ėmė melstis. Šis vyras žinojo, jog žmogui, savo tikėjimą rodančiam darbais, Dievas atlygina. Jis maldavo Jehovą pagalbos. Asa neabejojo: jeigu kliausis Dievu ir jo galinga ranka, nebaisūs bus net patys didžiausi ir stipriausi priešo pulkai. Karalius suprato turėsiąs mūšyje grumtis už Jehovos vardo šlovę, todėl į jį kreipėsi šitaip: „Padėk mums, Viešpatie, mūsų Dieve, nes mes tavimi pasitikime ir tavo vardu išėjome prieš šią minią. Viešpatie, tu mūsų Dievas! Neleisk jokiam mirtingajam savęs nugalėti!“ (2 Met 14:10 [14:11, Brb]) Jis tartum sakė: „Jehova, etiopai puola prieš tave. Neleisk,  kad tavo didį vardą pažemintų menki žmonės. Juk jie atėjo įveikti tų, kurie yra tavo vardo tauta.“ Štai todėl pats „Viešpats sumušė etiopus priešais Asą ir Judą, ir etiopai bėgo“ (2 Met 14:12, Brb).

Šiandien Jehovos garbintojus puola daug galingų priešininkų. Mes nestojame prieš juos su ginklais, bet kovojame dvasinę kovą Dievo vardu. Ir galime neabejoti, kad šiose grumtynėse Jehova visus savo atsidavusius tarnus apdovanos pergale. Juk kiekvienam iš mūsų neretai reikia priešintis amoralaus pasaulio dvasiai, taip pat tenka kovoti su savo pačių silpnybėmis, saugoti šeimą nuo blogos įtakos. Kad ir kaip būtų sunku, iš Asos maldos galime semtis padrąsinimo. Jo pergalė iš tikrųjų buvo Jehovos pergalė. Tai rodo, ko galime tikėtis kliaudamiesi Dievu. Joks žmogus neatsilaikys prieš Jehovą.

PADRĄSINIMAS IR PERSPĖJIMAS

Grįždamas iš mūšio, Asa sutiko pranašą Azariją. Šis ir padrąsino, ir perspėjo: „Klausykitės manęs, Asa ir visas Judai su Benjaminu! Viešpats su jumis, kai jūs su juo. Jeigu jo ieškosite, jis leisis surandamas, bet jeigu paliksite jį, jis paliks jus. [...] Būkite drąsūs ir nenuleiskite rankų, nes jūsų triūsas bus atlygintas“ (2 Met 15:1, 2, 7).

Tie žodžiai gali sustiprinti ir mūsų tikėjimą. Jeigu Jehovai ištikimai tarnaujame, jis visada su mumis. Ir kai šaukiamės pagalbos, žinome, kad jis išklausys. „Būkite drąsūs“, — skatino Azarijas. Išties, neretai reikia didelės drąsos ir ryžto daryti, kas teisinga, bet esame tikri, kad Jehovos padedami tai pajėgsime.

Karaliaus senelė Maaka padirbino „pasibjaurėtiną atvaizdą Ašerai“. Todėl Asa pašalino senelę iš „motinos karalienės vietos“, nors taip pasielgti su artimu asmeniu jam buvo nelengva. Jis dar ir sudegino aną stabą (1 Kar 15:13). Už savo ryžtą ir drąsą Asa buvo laiminamas. Taigi, ar mūsų artimieji Dievui tarnauja ar ne, svarbiausia yra patiems glaustis prie Jehovos ir tvirtai laikytis jo teisingų normų. Už tokią ištikimybę Jehova mus tikrai apdovanos.

Viena, kaip Jehova atlygino Asai, buvo džiaugsmas, kurį jis patyrė matydamas daug žmonių, persikeliančių iš atskalūniškos šiaurinės karalystės į Judą. Mat tie izraelitai neabejojo, jog Dievas yra su šio krašto karaliumi. Jie tiek brangino teisingą garbinimą, jog verčiau paliko savo namus ir nutarė gyventi tarp Jehovos tarnų. Asa ir visas Judas mielai „suėjo į sandorą ieškoti Viešpaties [...] visa širdimi ir visa gyvastimi“. Ką jie pelnė? Dievas „leidosi surandamas. Viešpats suteikė jiems visišką taiką“ (2 Met 15:9-15). Mes irgi labai džiaugiamės, kai tiesos mylėtojai stoja į Jehovos garbintojų gretas.

Tačiau pranašas Azarijas tarė ir kitokį žodį. Jis įspėjo: „Jeigu paliksite [Jehovą], jis paliks jus.“ Žiūrėkime, kad niekada to nepadarytume, nes pasekmės būtų tragiškos! (2 Pt 2:20-22)  Šventajame Rašte nepasakyta, kodėl Jehova šitaip Asą įspėjo, tik žinome, kad galiausiai karalius minėtų žodžių nebepaisė.

„TU NEPROTINGAI PASIELGEI“

Ėjo 36-ieji Asos karaliavimo metai. Izraelio valdovas Baša ėmėsi grėsmingų veiksmų prieš Judą. Galbūt norėdamas sutrukdyti savo valdiniams keltis pas Asą ir tarnauti tikrajam Dievui, Baša pradėjo tvirtinti Ramą, paribio miestą, esantį vos už 8 kilometrų į šiaurę nuo Jeruzalės. Skirtingai nei tada, kai buvo įsiveržę etiopai, dabar Asa ieškojo nebe Dievo, o žmonių paramos. Jis pasiuntė dovanų Sirijos valdovui prašydamas jį pulti šiaurinę karalystę, Izraelį. Po kelių sirų kariuomenės antpuolių Baša iš Ramos atsitraukė (2 Met 16:1-5).

Jehovai nepatiko Asos poelgis ir jis siuntė pranašą Hananį karaliui tai pasakyti. Atmindamas, ką Dievas padarė etiopams, Asa turėjo žinoti, kad Jehovos „akys aprėpia visą žemę ir sustiprins tuos, kurie su juo visa širdimi“. Galbūt Asa taip pasielgė todėl, kad gavo blogą patarimą arba pamanė, jog Baša ir jo pajėgos nėra tokie baisūs priešai, su kuriais negalėtum susidoroti vienas. Žodžiu, karalius Asa, užuot kliovęsis Jehova, pasitelkė žmogišką išmintį. „Tu neprotingai pasielgei, todėl nuo šiol būsi varginamas karų“, — pasakė Hananis (2 Met 16:7-9).

Išgirdęs tuos žodžius, Asa nusižengė dar labiau — įtūžęs įrakino pranašą kalėjime į šiekštą (2 Met 16:10). Gal Asa pagalvojo: „Negi mane, ištikimai tarnaujantį Dievui jau daugelį metų, reikėtų dar ir taisyti?“ O gal dabar, senyvame amžiuje, jis nebeturėjo tokio aštraus proto kaip anksčiau? Biblija priežasties nenurodo.

Paskui, 39-aisiais valdymo metais, Asa susirgo kažkokia sunkia kojų liga. „Tačiau net sirgdamas jis neieškojo Viešpaties, bet kreipėsi į gydytojus“, — sakoma Biblijoje. Matyt, tada ir dvasinė Asos sveikata jau buvo prasta ir tokia liko iki pat 41-ųjų karaliavimo metų, kai jis mirė (2 Met 16:12-14).

Vis dėlto Asos, uolaus Dievo garbintojo, reputacija ir geros savybės, regis, persvėrė jo klaidas. Jis niekad nenustojo tarnavęs Jehovai (1 Kar 15:14). Ko tad pamoko šio žmogaus gyvenimo istorija? Ogi kad reiktų vis pamąstyti, kaip Jehova mums yra praeityje pagelbėjęs. Tokie brangūs prisiminimai kaskart, kai rasis sunkumų, skatins mus melsti Dievą paramos. Pasimokome ir dar kai ko: jeigu net ilgą laiką ištikimai tarnaujame Dievui, neturėtume manyti, jog mums nebereikia Šventuoju Raštu grindžiamų įspėjimų. Kad ir kiek būtume tarnavę, Jehova mus klystančius turi teisę sudrausminti. Nuolankiai leiskimės pataisomi, nes tai mūsų pačių labui. O svarbiausia, įsidėmėkime, kad dangiškasis Tėvas bus su mumis tol, kol mes su juo. Jehovos akys aprėpia visą žemę ir ieško tų, kurie jam ištikimi. Tokius žmones Dievas savo didžia galia remia. Kaip Jehova padėjo Asai, taip padės ir mums.

[Anotacija 9 puslapyje]

Savo atsidavusiems tarnams, kovojantiems dvasinę kovą, Jehova atlygina

[Anotacija 10 puslapyje]

Daryti tai, kas teisinga, Jehovos požiūriu, reikia drąsos ir ryžto