„EITI per namus ir skelbti aš tiesiog negaliu!“ Šitaip pradžioje būgštauja ne vienas Biblijos studijuotojas. Mintis, kad reikės belstis į nepažįstamų žmonių duris, jiems rodosi baugoka. Tačiau tokie žodžiai išsprūdo net ir vienam piligrimui — patyrusiam oratoriui ir Biblijos mokytojui.

Anuomet daugelis „Siono Sargybos bokšto“ skaitytojų nusprendė išeiti iš savo bažnyčių ir ėmė dairytis, kur galėtų rasti bendraminčių, irgi trokštančių sužinoti tiesą iš Dievo Žodžio. „Siono Sargybos bokštas“ skatino ieškoti nuoširdžių tikinčiųjų ir reguliariai rinktis draugėn studijuoti Biblijos. Susibūrusieji į tokias grupeles prašė, kad juos kas aplankytų. Todėl apie 1894 metus Sargybos bokšto bendrija išsiuntė pirmuosius savo keliaujančiuosius atstovus. Šie darbštūs, didelę patirtį turintys vyrai, vėliau pavadinti piligrimais, puikiai tiko tokiam darbui: buvo romaus būdo, gerai išmanė Bibliją, pasižymėjo iškalba ir gebėjimu mokyti, puoselėjo dėkingumą Jehovai už parūpintą išpirką. Nors jų apsilankymas paprastai trukdavo vos dieną dvi, tai būdavo veiklos kupinas metas. Nemažai naujų Biblijos tyrinėtojų būtent tada pirmąkart paragaudavo, kas yra lauko tarnyba, — dalydavo informacinius lapelius ir kviesdavo žmones pasiklausyti piligrimo kalbos. Sykį piligrimas Hugas Rymeris, vėliau tapęs Vadovaujančiosios tarybos nariu, vienoje mokykloje sakė kalbą. Sueiga prasidėjo vakare, o po kalbos broliui dar reikėjo atsakinėti į dalyvių klausimus. Pokalbiai Biblijos temomis tąkart pasibaigė tik po vidurnakčio. Brolis Rymeris, nors nuvargo, bet buvo laimingas ir sueigą pavadino nuostabia.

„Siono Sargybos bokštas“ rašė, kad piligrimų apsilankymų „pagrindinis tikslas“ — ugdyti „tikėjimo namiškius“ sueigose. Tokios sueigos būdavo rengiamos kurio nors bendratikio namuose. Biblijos tyrinėtojai iš visos apylinkės čionai susirinkdavo pasiklausyti brolio kalbų, o kitoje programos dalyje, kai būdavo užduodami klausimai, pasisakydavo ir patys. Na, o atėjus metui pietauti, krikščioniškas svetingumas tiesiog liedavosi per kraštus. Sesė Modė Abot tuomet dar buvo maža mergaitė. Ji prisimena vieną tokią sueigą, kai po rytinės brolio kalbos visi dalyviai susirinko kieme prie ilgo stalo. „Kokių tik gardumynų čia nebuvo! Naminis kumpis, kepta vištiena, įvairiausių rūšių duona, pyragai, tortai... — pasakoja sesė. — Visi vaišinosi, kiek tilpo, o vėliau, apie antrą valandą, turėjo būti sakoma dar viena kalba.“ Bet ji priduria: „Kalbai dar nė neprasidėjus, visi snūduriavo.“ Ilgametis piligrimas Bendžaminas Bartonas kartą prasitarė, kad jeigu būtų bandęs paragauti visų tų nuostabių patiekalų, kuriuos jam siūlė, kažin ar piligrimu būtų ištarnavęs taip ilgai. Po kurio laiko iš pagrindinio biuro Brukline atėjo laiškas, kuriame buvo paminėta, kad vaišingosios šeimininkės piligrimais geriausiai pasirūpins, jei paruoš jiems „paprasto, kasdieniško valgio“ ir sudarys sąlygas „netrukdomai išsiilsėti“.

Piligrimai buvo šaunūs mokytojai. Kad ir kokia tema šnekėtų, medžiagą stengdavosi pateikti gyvai ir išradingai: pasitelkdavo visokias schemas, maketus, kitas turimas priemones. Ričardo Harvio Barberio kalbos „visuomet būdavo pagardintos dvasiniais prieskoniais“. Valteris Tornas kalbėdavo šiltu, tėvišku balsu, „kaip senovės laikų patriarchas“. O Šildas Tutdžianas, sykį riedėdamas A modelio fordu,  netikėtai sušuko „sustokit!“, iššoko iš mašinos, priskynė pakelėje žydinčių gėlių ir bendrakeleiviams čia pat išdėstė pamokėlę apie Jehovos kūrybą.

Keliaujamasis piligrimų darbas visgi nebuvo lengvas, o ypač vidutinio amžiaus ir vyresniems broliams. Tačiau sunkiausias išmėginimas kai kuriems piligrimams teko tada, kai ėmė keistis pati jų darbo esmė. Dabar jie privalėjo rodyti bendratikiams pavyzdį, kaip skelbti gerąją naujieną po namus. 1924 metų kovo 15 dienos Sargybos bokšto numeryje buvo rašoma, kad tikrųjų krikščionių „viena iš pagrindinių priedermių [...] yra liudyti už karalystę. Tam piligrimai ir siunčiami.“

Ne visi tokia naujove džiaugėsi. Kai kurie keliaujamąjį darbą paliko, net ėmė burti naujas religines bendruomenes. Robis Adkinsas girdėjo, kaip vienas piligrimas, gerai įvaldęs oratoriaus meną, kartą apmaudžiai sudejavo: „Viskas, ką moku, — tai kalbėti nuo pakylos. Eiti per namus ir skelbti aš tiesiog negaliu!“ Brolis Adkinsas pasakojo: „Vėliau sutikau jį 1924-ųjų kongrese Kolambuse, Ohajo valstijoje. Aplink smagiai šurmuliavo tūkstančiai brolių, o jis stovėjo sau vienas medžio šešėlyje ir atrodė labai apgailėtinai. Daugiau jo niekad nebesutikau. Netrukus po to kongreso jis paliko organizaciją.“ O tuo tarpu „pro šalį žingsniavo minios džiugiai nusiteikusių brolių, į savo automobilius nešdamiesi dėžes, pilnas knygų“, — visi trykšte tryško noru skelbti po namus (Apd 20:20, 21).

Daugelis piligrimų eidami į tarnybą tikriausiai jaudinosi ne ką mažiau nei broliai ir sesės, kuriuos reikėjo mokyti. Vis dėlto į evangelizacijos darbą keliaujantieji prižiūrėtojai įdėjo širdį. Štai ką apie gerosios naujienos skelbimą per namus rašė vokiečių kilmės piligrimas Maksvelas Frendas: „Ši piligrimystės sritis visą mano kelionę padaro laimingą.“ Anot piligrimo Džono Adamso Boneto, diduma brolių suvokė, kaip svarbu yra skelbti žinią apie Karalystę. Brolis Bonetas sakė: „Jie dega uolumu ir trokšta stoti į priešakines kovos linijas“.

Ilgus metus keliaujantieji broliai nepailsdami stiprino bendratikius. „Nors buvau dar tik vaikas, gerai supratau, kiek daug reiškia piligrimų apsilankymai ir kokie jie reikalingi, — sakė Normanas Larsonas, ilgametis Jehovos liudytojas. — Tie broliai man labai pagelbėjo stoti į teisingą kelią.“ Iki pat šių dienų ištikimi ir pasiaukojantys keliaujantieji prižiūrėtojai drąsina bendratikius, kad iš jų lūpų skambėtų žodžiai: „Skelbti po namus mes tikrai galime!“

[Anotacija 32 puslapyje]

Kiek būdavo džiaugsmo, kai atkeliaudavo piligrimas!

[Iliustracija 31 puslapyje]

Vien 1905-aisiais Bendžamino Bartono maršrute buvo numatyta apie 170 apsilankymų

[Iliustracija 32 puslapyje]

Piligrimą Valterį Torną kiti švelniai vadindavo tėtušiu, nes broliams ir sesėms jis rodė tėvišką šilumą

[Iliustracija 32 puslapyje]

Dž. Braunas apie 1902-uosius buvo nusiųstas į Jamaiką tarnauti piligrimu. Ten jis stiprino ir drąsino bendratikius, susibūrusius į 14 mažų grupelių

[Iliustracija 32 puslapyje]

Piligrimai statydino brolių tikėjimą, tvirtino krikščioniškos vienybės saitus, padėjo bendratikiams darbuotis išvien su organizacija