Saugokimės Šėtono žabangų!

„Jie išsivaduos iš Velnio žabangų“ (2 TIM 2:26).

KAIP ATSAKYTUME?

Kaip turėtume save ištirti, jei kitų atžvilgiu esame pernelyg kritiški?

Ko apie žmonių baimės spąstus pasimokome iš pasakojimų apie Poncijų Pilotą ir Petrą?

Kaip galima atsikratyti pernelyg didelio kaltės jausmo?

1, 2. Apie kokius Šėtono spąstus rašoma šiame straipsnyje?

ŠĖTONUI maga susidoroti su Jehovos tarnais. Skirtingai nei medžiotojas, kuris savo auką nudobia, piktasis dažniausiai stengiasi asmenį ne pražudyti, o sučiupti gyvą ir panaudoti savo tikslams. (Perskaityk 2 Timotiejui 2:24-26.)

² Kad į rankas pakliūtų gyvas grobis, medžiotojas spendžia spąstus. Gyvūną galbūt išvilioja iš jo slėptuvės į atvirą vietą, kur yra įtaisęs kilpą. Arba užmaskuoja dar kokius spąstus su gudriu įtaisu, ir žvėrelis, vos juos užkliudęs, akimirksniu atsiduria nelaisvėje. Dievo tarnus piktasis irgi vilioja į spąstus. Jeigu nenorime patekti į gaudyklę, privalome būti budrūs ir atidžiai žiūrėti, ar tik nebus Šėtonas jos įrengęs kur netoliese. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip išsisaugoti trejų spąstų, kuriais piktasis pagavo jau ne vieną, būtent: 1) neapgalvotų šnekų, 2) baimės ir aplinkinių spaudimo, 3) pernelyg didelio kaltės jausmo. Apie dar dvejus Šėtono spąstus pakalbėsime kitame straipsnyje.

GESINKIME NEAPGALVOTŲ KALBŲ UGNĮ

3, 4. Kas galėtų atsitikti, jei nepažabotume savo liežuvio? Prašom pateikti pavyzdį.

³ Medžiotojas, norėdamas gyvūnus išbaidyti iš tankumyno, kartais sukelia nedidelį gaisrą, o tada jau gaudo sprunkančius. Šėtonas irgi norėtų krikščionių bendruomenę, vaizdžiai tariant, padegti. Įsižiebusi ugnis tikinčiuosius iš saugaus prieglobsčio gintų tiesiog jam į nagus. Kaip galėtų atsitikti, kad mes nejučia imtume jam talkinti ir pakliūtume į tokius spąstus?

⁴ Jokūbas savo laiške liežuvį prilygina ugniai. (Perskaityk Jokūbo 3:6-8.) Netramdydami liežuvio,  bendruomenėje tarsi girioje galime sukelti gaisrą. Kaipgi? Įsivaizduokime situaciją. Buvo paskelbta, kad tokia ir tokia sesuo paskiriama reguliariąja pioniere. Po sueigos dvi skelbėjos aptarinėja naujieną. Viena džiaugiasi ir linki anai bendratikei geriausios kloties, o kita iškart abejoja, ar pionieriaus tarnybos sesė imasi iš deramų paskatų, gal tik ieško sau garbės. Su kuria iš tų dviejų skelbėjų norėtum bičiuliautis? Nesunku numanyti, katra savo žodžiais bendruomenėje gali įkurstyti ugnį.

5. Kaip turėtume save ištirti, kad užgesintume neapgalvotų kalbų ugnį?

⁵ Kaip neapgalvotų kalbų ugnį reikėtų gesinti? Jėzus sakė: „Lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12:34). Vadinasi, pirmiausia reikėtų ištirti savo širdį. Ar blogas mintis, kuriomis destruktyvios šnekos ir kurstomos, vejame šalin? Kaip, pavyzdžiui, priimame žinią, jog koks nors brolis siekia atsakingų pareigų? Nuoširdžiai tikime, kad jo motyvai tyri, ar vis dėlto įtarinėjame jį užslėptu savanaudiškumu? Jeigu esame linkę mąstyti skeptiškai, atminkime: ištikimam Dievo tarnui Jobui blogus motyvus primetė ne kas kitas, o Šėtonas (Job 1:9-11). Užuot brolį įtarinėję, verčiau pamąstykime, kodėl į jį žvelgiame nepatikliai. Ar tikrai yra tam pagrindo? O gal mūsų širdį apnuodijo šiais laikais plačiai paplitusi nemeilė? (2 Tim 3:1-4)

6, 7. a) Dėl kokių dar priežasčių galime kitų žmonių atžvilgiu pasidaryti kritiški? b) Kaip turėtume reaguoti, jei esame įžeidinėjami?

⁶ Kritiški galime pasidaryti dar ir dėl kitų priežasčių. Galbūt labai trokštame sureikšminti savo laimėjimus. Ir tada įsivaizduojame, kad kitus menkindami patys atrodysime iškilesni. Arba gal mėginame pasiteisinti, kodėl nesiimame reikiamos iniciatyvos. Ar mūsų lūpomis kalbėtų išdidumas, pavydas ar neryžtingumas, žodžiai vis tiek lengvai gali sukelti gaisrą.

⁷ Kartais manome, jog tam tikrą asmenį tikrai turime už ką kritikuoti. Jis arba ji savo neapgalvotomis šnekomis anksčiau galbūt mus užgavo. Betgi atsilygindami tuo pačiu nieko neišspręstume, tiktai dar pakurstytume ugnį. Tiesą sakant, pasitarnautume ne Dievui, o Šėtonui (2 Tim 2:26). Geriausia čia sekti Jėzaus pavyzdžiu. Įžeidinėjamas „jis neatsakė įžeidimais“. Ne, jis „patikėjo save tam, kuris teisia teisingai“ (1 Pt 2:21-23). Jėzus neabejojo, kad Jehova laikui atėjus viską kuo tinkamiausiai išspręs. Mes irgi sudėkime viltis į Dievą. Maloniais, padrąsinamais  žodžiais stiprinkime bendruomenėje „taikos saitą“. (Perskaityk Efeziečiams 4:1-3.)

NEPAKLIŪKIME Į ŽMONIŲ BAIMĖS PINKLES

8, 9. Kodėl Pilotas pasmerkė Jėzų?

⁸ Į pinkles įsipainiojęs gyvūnas nebegali laisvai judėti. Panašiai žmogus, pasidavęs aplinkinių spaudimui ir įsibaiminęs, yra tarsi supančiotas — iš dalies savo veiksmų nebekontroliuoja. (Perskaityk Patarlių 29:25.) Čia prisiminkime du žmones, beje, labai skirtingus. Ir vieną, ir antrą sudėtingoje situacijoje įveikė baimė. Pažiūrėkime, ko iš jų galime pasimokyti.

⁹ Romos vietininkas Poncijus Pilotas žinojo, kad Jėzus nėra prasikaltęs, ir neketino jo bausti. Net pasakė, kad Jėzus nėra padaręs „nieko, dėl ko būtų vertas mirties“. Vis dėlto Pilotas pasmerkė jį mirti. Kodėl? Nes pasidavė spaudžiamas minios (Lk 23:15, 21-25). „Jei šitą paleidi, nesi Cezario draugas!“ — šaukė priešininkai, norėdami žūtbūt su Jėzumi susidoroti (Jn 19:12). Pilotas galbūt baiminosi, kad jeigu už Kristų užsistos, praras savo aukštą postą, gal net gyvybę. Todėl ir leidosi palenkiamas Šėtono valiai.

10. Kas Petrą taip paveikė, kad jis išsigynė Kristaus?

¹⁰ Apaštalas Petras buvo vienas artimiausių Jėzaus bičiulių. Būtent Petras atvirai pripažino, kad Jėzus yra Mesijas (Mt 16:16). Nors kiti mokiniai, nesuprasdami Jėzaus žodžių, pasipiktino ir savo Mokytoją paliko, ištikimasis Petras niekur nesiruošė trauktis (Jn 6:66-69). Ir kai priešai atėjo Jėzaus suimti, Petras griebęs kalaviją puolė savo Viešpaties ginti (Jn 18:10, 11). Bet paskui jis pasidavė išgąsčiui ir net išsigynė Jėzų Kristų pažįstąs. Žmonių baimės tarsi kokių spąstų sukaustytas, apaštalas trumpą valandėlę nebeįstengė veikti ryžtingai (Mt 26:74, 75).

11. Kokiems gundymams krikščionis turi atsispirti?

¹¹ Kai esame spaudžiami daryti tokius dalykus, kuriuos Dievas smerkia, mes, krikščionys, turime nepasiduoti. Darbdavys arba dar kas nors, tarkim, vers elgtis nesąžiningai, galbūt net amoraliai. Bendramoksliai įkalbinės sukčiauti per įskaitas ir egzaminus, žiūrėti pornografiją, rūkyti, pamėginti narkotikų, pasivaišinti svaigalais, lenks prie palaidumo. Kas gi padės mums atsispirti ir neiti prieš Jehovos valią? Kaip išsisaugosime baimės pinklių?

12. Kodėl Pilotas ir Petras pasidavė žmonių baimei?

¹² Pažiūrėkime, kodėl Poncijus Pilotas ir Petras neatsilaikė, kodėl ir vienas, ir antras pasidavė žmonių baimei. Pilotas apie Kristų nedaug težinojo. Vis dėlto suprato, kad Jėzus niekuo neprasikaltęs ir kad jis nėra paprastas žmogus. Deja, Pilotas nebuvo nuolankus ir tikrojo Dievo nemylėjo. Todėl Šėtonas galėjo nesunkiai juo manipuliuoti. Petras, aišku, Jehovą gerai pažinojo ir jį mylėjo. Bet kartais šiam vyrui pristigdavo kuklumo. Apimtas išgąsčio, jis pasiduodavo aplinkinių įtakai. Dar prieš Jėzų suimant, Petras pasigyrė: „Jei visi kiti ir sukluptų, tai tik ne aš!“ (Mk 14:29) Apaštalas išbandymams būtų geriau pasirengęs, jei kiekviename žingsnyje būtų tvirtai pasikliovęs Dievu, kaip ir psalmininkas, kuris sudėjo tokius žodžius: „Su manimi Viešpats, ir aš nebijau; ką gali žmonės man padaryti?“ (Ps 118:6) Paskutinį vakarą prieš  mirtį Jėzus pasivedėjo Petrą ir dar du apaštalus į Getsemanės sodo gilumą. Tačiau Petras su abiem bičiuliais, užuot budėję, įmigo. Juos pažadinęs, Jėzus tarė: „Budėkite ir melskitės, kad neįpultumėte į pagundą“ (Mk 14:38). Petras vėl užsnūdo ir netrukus atsidūrė baimės pinklėse.

13. Ko reikia, kad nepasiduotume aplinkinių spaudimui ir nepasielgtume, kaip nedera?

¹³ Ko pasimokome iš pasakojimų apie Pilotą ir Petrą? Kad spaudžiami nepasiduotume žmonių baimei, turime puoselėti sveiką Jehovos baimę, gerai pažinoti ir mylėti Dievą, būti nuolankūs, kuklūs. Jeigu tikėjimą tvirtai grindžiame žiniomis, apie savo įsitikinimus kalbėsime drąsiai, be jokių dvejonių. Šitaip nesileisime paveikiami žmonių, prieš juos nedrebėsime. Aišku, niekada neturėtume pervertinti savo jėgų. Nuolankiai pripažinkime, jog atsilaikyti įstengiame tiktai su Dievo galybe. Melskime Jehovą šventosios dvasios ir iš meilės Dievui visa darykime jo vardo šlovei, laikykimės jo nustatytų normų. Išbandymams, be to, reikėtų pasirengti iš anksto. Pavyzdžiui, turėtume su savo vaikais melstis ir juos paruošti, kad bendraamžių įkalbinėjami, gal net verčiami pasielgti nederamai, jau žinotų, ką daryti (2 Kor 13:7). *

NESIDUOKIME PRISLEGIAMI PER DIDELIO KALTĖS JAUSMO

14. Kokias mintis dėl padarytų klaidų mums norėtų įpiršti Šėtonas?

¹⁴ Žvėreliui pagauti medžiotojas kartais virš tako, kuriuo tas dažnai vaikšto, įtaiso rąstigalį ar akmens luitą, o apačioje skersai tako ištempia virvelę. Gyvūnas nejučia ją kliudo, kybantis svoris tada krenta ir auką priploja. Į aną sunkų, gniuždantį svarmenį panašus ir besaikis kaltės jausmas. Krikščionis, vis galvojantis apie kokią nors kadaise padarytą klaidą, kamuojasi lyg „labai sudaužytas“. (Perskaityk Psalmyno 38:4-6, 9 [38:3-5, 8, Brb].) Šėtonas norėtų įpiršti mintį, atseit dėl savo nuodėmingumo mes neverti, kad Jehova pasigailėtų, ir nesame pajėgūs laikytis jo normų.

15, 16. Kaip nepakliūti į gniuždančio kaltės jausmo spąstus?

¹⁵ Kaip nepapulti į tokius gniuždančius spąstus? Jeigu padarei didelę nuodėmę, tuojau pat imkis reikiamų priemonių, kad atkurtum gerus santykius su Jehova. Kreipkis pagalbos į vyresniuosius (Jok 5:14-16). Kiek galėdamas stenkis klaidą ištaisyti (2 Kor 7:11). Jei tave sudrausmina, dėl to nenusimink. Auklyba — aiškus ženklas, kad Jehova tave myli (Hbr 12:6). Pasiryžk daugiau nežengti klaidingų žingsnių, atvedusių į nuodėmę, ir sau duoto žodžio laikykis. Tada, kai jau atgailavai ir palikęs negerus darbus vėl elgiesi, kaip dera, tvirtai tikėk, kad Jėzaus Kristaus išperkamoji auka tavo kaltes visiškai padengia (1 Jn 4:9, 14).

¹⁶ Kai kas dėl savo nuodėmių, kurios jau seniai dovanotos, vis dar graužiasi. Jeigu ir pats šitaip kamuojiesi, prisimink, jog Petrui ir kitiems apaštalams Jehova atleido net už tai, kad jo mylimą Sūnų Jėzų sunkiausią valandą paliko vieną. Jehova atleido ir tam žmogui, kuris buvo pašalintas iš Korinto bendruomenės už skandalingą amoralumą, bet paskui atgailavo (1 Kor 5:1-5; 2 Kor 2:6-8). Biblijoje aprašyta ir  daugiau atvejų, kai sunkiai nusidėjęs asmuo dėl savo nuoširdžios atgailos pelnė Dievo atleidimą (2 Met 33:2, 10-13; 1 Kor 6:9-11).

17. Ką gera mums duoda išpirka?

¹⁷ Jeigu iš širdies atgailauji ir priimi tau siūlomą Jehovos gailestingumo dovaną, jis tikrai atleis ir tavo padarytų nuodėmių nebeprisimins. Negi manai, kad tavo kaltėms padengti Jėzaus auka per maža? Šitokios mintys tave tik stumia į Šėtono spąstus. Kad ir kokią netiesą piktasis mėgintų įpiršti, tu juk žinai — nusidėjusiam žmogui, kuris atgailauja, Dievas gali viską dovanoti (Pat 24:16). Tikėdamas išpirka, nusimesi nuo pečių didelę kaltės naštą ir įgausi jėgų tarnauti Dievui visa širdimi, protu, siela (Mt 22:37).

ŠĖTONO KĖSLAI MUMS ŽINOMI

18. Kaip išsisaugoti Šėtono spąstų?

¹⁸ Šėtonui visiškai nesvarbu, į kuriuos spąstus papulsime, — svarbu mus pagauti. Kadangi piktojo kėslus puikiai žinome, nesileisime jo pergudraujami (2 Kor 2:10, 11). Melskime išminties, kaip sudėtingomis aplinkybėmis geriausia pasielgti ir kaip į jo paspęstas pinkles neįkliūti. Jokūbas štai rašė: „Jeigu kuris iš jūsų stokoja išminties, tegul prašo Dievą, nes jis dosniai visiems duoda nepriekaištaudamas, ir jam bus suteikta“ (Jok 1:5). O jei maldoje prašome išminties, tai jos ir semkimės — kiekvienas reguliariai studijuokime Dievo Žodį ir, įgiję žinių, visur jomis vadovaukimės. Ištikimo ir nuovokaus vergo leidžiama Biblijos studijų literatūra aiškiai nušviečia, kur slypi Šėtono spąstai, pataria, kaip jų išsisaugoti.

19, 20. Kodėl turime neapkęsti to, kas bloga?

¹⁹ Per maldą ir Biblijos studijas išmokstame branginti tai, kas gera. Bet ne mažiau svarbu yra ugdytis ir neapykantą viskam, kas bloga (Ps 97:10). Apmąstykime, kokios pražūtingos būna pasekmės, kai asmuo tenkina savanaudiškus įgeidžius, ir niekada to nedarykime (Jok 1:14, 15). Jei savo širdį jau nuteikėme bjaurėtis blogiu ir didžiai vertinti, kas teisinga, tada Šėtono spąstuose padėtas masalas mus ne vilios, o priešingai — atbaidys.

²⁰ Kokie esame Jehovai dėkingi, kad mus sergsti, neduoda įkliūti į Šėtono pinkles! „Nuo piktojo“ jisai mus gelbsti savąja dvasia, taip pat per savo Žodį, per organizaciją (Mt 6:13). Kitame straipsnyje aptarsime, kaip saugotis dar dvejų spąstų, kuriais Šėtonui pavyksta sugauti nemažai Dievo tarnų.

[Išnaša]

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 21 puslapyje]

Neapgalvotomis šnekomis bendruomenėje galime įžiebti gaisro ugnį

[Iliustracija 24 puslapyje]

Tu tikrai gali nusimesti slegiančią kaltės jausmo naštą