1. Kokia puiki ateitis laukia „milžiniškos minios“?

PAGALVOK, kiek gera dėl žmonių galėtų nuveikti teisingas, atjautus ir labai galingas valdovas. O kaip būtų nuostabu, jei savo šaliai jis vadovautų ištisą tūkstantmetį! „Milžiniškos minios“ — visų, kurie pergyvens „didįjį suspaudimą“ ir šios sugedusios santvarkos pabaigą, — laukia išties puiki ateitis (Apr 7:9, 14).

2. Ką žmonija patyrė per pastaruosius šešis tūkstančius metų?

² Žmonija jau šešis tūkstančius metų vaikščioja savais keliais. Tokios savivaldos padariniai iš tiesų apgailėtini — kiek būta skausmo, kiek kančių! Biblijoje jau nuo seno užrašyta tokia tiesa: „Žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai“ (Mok 8:9). Ką gi šiandieną matome? Karai, sukilimai, skurdas, epidemijos, gamtos niokojimas, neregėti klimato pokyčiai. Ir tai vos keletas žemėje siaučiančių negandų. Valdžios pareigūnai perspėja, kad jeigu iš pagrindų nepakeisime savo kasdienių įpročių ir nesiliausime darkę gamtos, pasekmės bus pražūtingos.

3. Ką žmonijai duos Tūkstantmetis?

³ Viešpataujant Dievo Karalystei, Jehovos pateptasis Karalius Jėzus Kristus ir 144000 jo bendravaldžių palaipsniui atitaisys visą žalą, padarytą žmonijai ir jos gražiems namams — Žemės planetai. Kristaus valdymo tūkstantmetį išsipildys šis nuostabus Jehovos pažadas: „Štai jau kuriu naują dangų ir naują žemę. O to, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis“ (Iz 65:17). Kokie didingi įvykiai ateityje mūsų laukia? Dabar aptarkime kelias Biblijos pranašystes,  kurios mums leis akies krašteliu žvilgtelti į kol kas dar neregimus dalykus (2 Kor 4:18).

4. Kokiu būstu šiandien daugelis turi tenkintis?

⁴ Kas nenorėtų turėti savo namų, kur kartu su visa šeima galėtų jaustis saugiai, gyventi be baimės? Vis dėlto šiandieną tinkamo būsto daugelis neturi. Kai kurie miestai tiesiog sausakimši, žmonės glaudžiasi lūšnynuose, varginguose priemiesčiuose. Apie nuosavą namą jie gali tik pasvajoti.

5, 6. a) Kaip išsipildys žodžiai, užrašyti Izaijo 65:21 ir Michėjo 4:4? b) Ką turime daryti, kad sulauktume tų pažadų išsipildymo?

⁵ Kai žemę valdys Dievo Karalystė, žmogaus svajonė turėti savą būstą išsipildys. Izaijas antai pranašavo: „Jie statysis namus ir patys juose gyvens, veis vynuogynus ir patys valgys jų vaisių“ (Iz 65:21). Tačiau gražus namas — dar ne viskas. Juk ir dabar neretas gyvena nuosavame name, kai kurie netgi prašmatniose vilose, didžiuliuose rūmuose. Vis dėlto ir jiems neramu, kad būstą, pavyzdžiui, gali prarasti dėl finansinių nesėkmių, kad įsilauš vagys, išplėš turtą. Dievo Karalystėje nieko panašaus nebus. Pranašas Michėjas rašė: „Tuomet visi sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti“ (Mch 4:4).

⁶ Ko, laukiant tokių pažadų išsipildymo, vertėtų nepamiršti? Pastogės, be abejo, mums reikia. Tik ar protinga būtų visas savo jėgas atiduoti, o gal net giliai į skolas įbristi, kad jau dabar turėtume svajonių namą? Ar ne geriau mintis sutelkti į Jehovos duotą žodį? Štai ką apie save pasakė pats Jėzus: „Lapės turi urvus ir dangaus paukščiai buveines, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9:58). Jėzus būtų sugebėjęs pasistatyti ar įsigyti patį geriausią namą pasaulyje. Bet kodėl jis to nesiėmė? Nes Karalystei skyrė pirmutinę vietą ir nenorėjo, kad nuo svarbiausio darbo jį kas atitrauktų. Stenkimės ir mes sekti jo pavyzdžiu — mūsų akis težiūri į viena. Šitaip nepakliūsime į materializmo pinkles, išvengsime bereikalingų rūpesčių (Mt 6:33, 34).

7. Kas pirmiesiems žmonėms buvo prisakyta dėl gyvūnijos?

⁷ Sukūręs žemę ir visa, kas joje, paskiausiai Jehova padarė žmogų — tikrą kūrinijos šedevrą. Kokią ypatingą užduotį jam paskyrė? Savo talkininkui, pirmagimiam Sūnui, Dievas pasakė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ (Pr 1:26) Vadinasi, Adomas ir Ieva, taip pat jų palikuonys, buvo įpareigoti rūpintis gyvūnija, ją valdyti.

8. Kokias gyvūnų savybes galime pastebėti?

⁸ Bet ar įmanoma žmogui valdyti visus gyvūnus ir taikiai su jais sugyventi? Daugelis galbūt yra labai prisirišę prie savo naminių augintinių, laiko šunį arba katę. O kaip su laukiniais gyvūnais? Mokslininkai, ilgą laiką tyrinėjantys gyvūnus natūralioje aplinkoje, priėjo prie išvados, kad  visi žinduoliai turi jausmus. Aišku, išgąsdinti ar suerzinti žvėrys tampa agresyvūs, gali pulti. Bet ar jie geba būti švelnūs? Viename pranešime sakoma: „Kai žinduoliai rūpinasi savo jaunikliais, išryškėja gražiausia šių gyvūnų savybė — meilingas prieraišumas.“

9. Kaip ateityje pasikeis gyvūnų elgsena?

⁹ Todėl Biblijoje skaitydami, kad ateityje tarp žmonių ir gyvūnų vyraus taika, mes nė kiek nesistebime. (Perskaityk Izaijo 11:6-9; 65:25.) Prisiminkime, ką po tvano Jehova pasakė Nojui su šeima, kai šie išlipo iš laivo: „Bijos jūsų ir drebės prieš jus visi žemės gyvuliai.“ Taip buvo sutvarkyta dėl gyvūnų saugumo (Pr 9:2, 3). Tad argi Jehova negalėtų šio baimės instinkto pašalinti, kad žmonės ir gyvūnai vėl taikiai sugyventų, kaip Kūrėjas iš pradžių ir buvo numatęs? (Oz 2:20 [2:18, Brb]) Gyventi tokioje žemėje bus tikras malonumas!

10. Kodėl tiek daug žmonių lieja ašaras?

¹⁰ Matydamas „visus smurto veiksmus, atliekamus po saule“, Saliamonas apgailestavo: „Mačiau nuskriaustųjų ašaras. Nebuvo, kas juos paguostų!“ (Mok 4:1) Šiandien padėtis panaši, jei ne prastesnė. Vargu ar rastume žmogų, kuriam dar niekad neteko lieti skausmo ašarų. Žinoma, kartais skruostais rieda džiaugsmo ašaros. Tačiau dažniausiai apsiašarojame iš sielvarto.

11. Kuris Biblijos pasakojimas tau labiausiai paliečia širdį?

¹¹ Biblijoje aprašyta nemažai scenų, kai žmonės savo graudulį išliejo ašaromis. Kai sulaukusi 127 metų amžiaus mirė Sara, Abraomas brangią žmoną „apverkė ir apraudojo“ (Pr 23:1, 2). Kai Noomė pasakė sudie dviem savo našlaujančioms marčioms, „jos, balsiai raudodamos, verkė“. Noomei ištarus dar kelis žodžius, „vėl ėmė jos verkti ir raudoti“ (Rūt 1:9, 13 [1:9, 14, Brb]). Kada karalius Ezekijas susirgo nepagydoma liga ir atrodė, kad jau mirs, jis meldėsi Dievui ir „graudžiai apsiverkė“. Ezekijo ašaros sujaudino Jehovą ir jis karalių išgydė (2 Kar 20:1-5). O kurio iš mūsų širdis nesuvirpa skaitant, ką išgyveno apaštalas Petras, išsižadėjęs Jėzaus? Pragydus gaidžiui Petras „išėjo laukan ir karčiai pravirko“ (Mt 26:75).

12. Kaip Karalystė suteiks žmonijai tikrą atgaivą?

¹² Nelaimių, tiek mažesnių, tiek didesnių, pasaulyje dabar apstu. Todėl žmonijai būtinai reikia paguodos ir atgaivos. Kai tūkstantį metų žemę valdys Kristus, tikrove taps šie Biblijos žodžiai: „[Dievas] nušluostys kiekvieną ašarą jiems nuo akių ir nebebus mirties, nebebus nei sielvarto, nei aimanos, nei skausmo“ (Apr 21:4). Kokia puiki ateitis — be kančių ir sielvarto! Negana to, Jehova duoda žodį, jog bus sunaikintas ir paskutinis žmonijos priešas, mirtis. Kaip tai įvyks?

13. Kokią galią nuo tada, kai Adomas nusidėjo, turi mirtis?

¹³ Adomui nusidėjus, pasaulyje įsiviešpatavo mirtis. Jokiam netobulam žmogui nepavyko šio priešo įveikti nei nuo jo pabėgti. Mirtis visada sukelia neapsakomą širdgėlą (Rom 5:12, 14).  Tiesą sakant, milijonai ‘dėl mirties baimės visą gyvenimą yra laikomi vergijoje’ (Hbr 2:15).

14. Ką gera žmonija patirs, kai bus sunaikinta mirtis?

¹⁴ Biblijoje kalbama apie tokį laiką, kada „kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15:26). Šia pergale galės džiaugtis dvi grupės žmonių. „Milžiniškai miniai“, kuri pergyvens dabartinės santvarkos galą, atsivers kelias į naująjį pasaulį ir amžiną gyvenimą. O milijardai tų, kuriuos spėjo pasiglemžti mirtis, prisikels. Tik pagalvok, kiek bus laimės, kai „milžiniška minia“ šiltai pasitiks prikeltuosius! Apmąstydami Biblijoje užrašytus pasakojimus apie prikėlimą, jau dabar galime įsivaizduoti, koks džiugus metas tada stos. (Perskaityk Morkaus 5:38-42; Luko 7:11-17.)

15. Ką širdyje jausi pamatęs prikeltus artimuosius?

¹⁵ Žmonės, anuomet regėję prikeltus mirusiuosius, „pratrūko begaliniu džiaugsmu“ ir „šlovino Dievą“. Jei pats savo akimis būtum matęs tokius stebuklus, argi nebūtum džiūgavęs? O kiek nuostabos, kiek džiaugsmo bus tada, kai į gyvenimą grįš mūsų brangūs artimieji! Jėzus sakė: „Ateina valanda, kai visi esantys kapuose išgirs jo balsą ir išeis“ (Jn 5:28, 29). Nieko panašaus kol kas nesame matę. Prikėlimas, be abejonės, bus vienas didingiausių ateities įvykių.

16. a) Kodėl apie didingus ateities įvykius turime kalbėti su užsidegimu? b) Kaip Paulius drąsino Korinto krikščionis?

¹⁶ Kokia puiki perspektyva atsiveria visiems Dievo tarnams, kurie šiais sunkiais laikais liks  jam ištikimi! Didingų ateities įvykių, tiesa, dar neregime, tačiau verta nuolat apie juos mąstyti. Tada gebėsime išlaikyti žvilgsnį sutelktą į tai, kas gyvenime svarbiausia, ir nesileisime suviliojami trumpalaikių šio pasaulio malonumų (Lk 21:34; 1 Tim 6:17-19). Apie palaimingą viltį su užsidegimu kalbėkime per šeimos studijas, dalykimės ja su bendratikiais, Biblijos studijuotojais, žmonėmis, susidomėjusiais gerąja žinia. Šitaip savo viltį išlaikysime gyvą, neblėstančią. Panašiai bendratikių dvasią kėlė ir apaštalas Paulius. Jis tarsi kvietė krikščionis žvelgti toli į priekį, apmąstyti, kas laukia Kristaus tūkstantmečio valdymo pabaigoje. Pasigilink ir tu į jo žodžius, užrašytus 1 Korintiečiams 15:24, 25, 28 (perskaityk).

17, 18. a) Kokia prasme žmonijos istorijos pradžioje Jehova buvo „viskas kiekvienam“? b) Kaip Jėzus atkurs taiką ir vienybę?

¹⁷ Kokią palaimą žmonija patirs Tūkstantmečio pabaigoje, geriausiai nusako žodžiai, kad Dievas bus „viskas kiekvienam“. Ką konkrečiai šis pasakymas reiškia? Mintimis nusikelkime į laikus, kai Edeno sode gyveno Adomas ir Ieva. Jiedu, tobuli žmonės, buvo darnios Dievo visuotinės šeimos nariai. Jehova, Visatos Viešpats, savo kūrinius — angelus ir žmones — valdė tiesiogiai. O šie su Kūrėju galėjo palaikyti asmenišką, glaudų ryšį, galėjo jį garbinti, jausti jo globą. Dievas buvo „viskas kiekvienam“.

¹⁸ Tokie vienybės saitai nutrūko, kai žmonės, Šėtono paskatinti, sukilo prieš Jehovos valdžią. Bet nuo 1914-ųjų taiką tarp Dievo ir jo kūrinių palaipsniui atkuria Mesijo Karalystė (Ef 1:9, 10). Kristaus valdymo tūkstantmetį nuostabūs, kol kas dar neregimi dalykai virs tikrove. Paskui ateis „galas“ — Tūkstantmetis baigsis. O kas tada? Jėzus, nors ir gavęs „visą valdžią danguje ir žemėje“, nepuoselėja jokių ambicijų. Į Jehovos vietą jis nesitaiko. Kristus nuolankiai „perduos karalystę savo Dievui ir Tėvui“. Ypatinga padėtimi ir valdžia jis naudojasi paties „Tėvo šlovei“ (Mt 28:18; Fil 2:9-11).

19, 20. a) Kaip visi Karalystės valdiniai galės parodyti, jog paklūsta Jehovos valdžiai? b) Kokia didinga ateitis mūsų laukia?

¹⁹ Karalystės valdiniai tada jau bus pasiekę tobulybę. Imdami pavyzdį iš Jėzaus, tie nuolankūs žmonės mielai paklus Jehovos valdžiai. Tokia jų nuostata bus akivaizdi, kai paskutinio išbandymo metu liks ištikimi Jehovai (Apr 20:7-10). O visi maištininkai — tiek čia žemėje, tiek ir dvasinėje sferoje — bus amžiams pašalinti. Koks palaimingas bus metas! Visuotinė Jehovos šeima su džiaugsmu šlovins savo Kūrėją, ir jis bus „viskas kiekvienam“. (Perskaityk Psalmyno 99:1-3.)

²⁰ Žinodamas, kokia didinga ateitis laukia valdant Karalystei, argi neatsidėsi Dievo valios vykdymui? Ar atsilaikysi nesusiviliojęs netikra šio pasaulio viltimi ir apgaulingais siūlymais? Ar stiprinsi savo ryžtą visomis išgalėmis remti Jehovos valdžią? Apie tvirtą tavo nuostatą tegu aiškiai byloja darbai. Tuomet galėsi džiaugtis taika ir didžia gerove — ne tik tūkstantį metų, bet ir visą amžinybę!