PRIEŠ keletą metų mūsų sesė Rubija, kuriai dabar trisdešimt, nutarė aplankyti kitą sesę, Sandrą, tarnaujančią pioniere nedidelėje bendruomenėje Brazilijos pietuose. Kokių neišdildomų įspūdžių Rubija tenai patyrė! Ši viešnagė net pakeitė jos gyvenimą. Kas gi įvyko? Tegul papasakoja pati Rubija.

„Sandra nusivedė mane pas vieną savo studijuotoją. Studijų metu moteris be didelių emocijų Sandrai tarstelėjo: „Trys mano bendradarbės norėtų studijuoti Bibliją, bet aš joms pasakiau, kad turės palaukti, kol ateis jų eilė. Žinau, kad tavo tvarkaraštis sudarytas jau metams į priekį.“ Negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu.  Žmonės, norintys sužinoti apie Jehovą, turėjo laukti eilėje! Savo bendruomenės teritorijoje man būdavo sunku rasti net ir vieną žmogų, kuris norėtų studijuoti. Sėdėdama pas aną moterį, pajutau didžiulį norą padėti to miestelio gyventojams. Netrukus palikau savo namus didmiestyje ir persikėliau į miestelį, kur darbavosi Sandra.“

Ir kaip Rubijai sekėsi? Ji sako: „Praėjus vos porai mėnesių, jau vedžiau 15 Biblijos studijų! Norit tikėkit, norit ne, greitai kaip Sandra irgi turėjau sąrašą tų, kurie laukė savo eilės studijuoti.“

Diegas, kuriam dabar dvidešimt suvirš, kartą nuvyko aplankyti brolių, tarnaujančių pionieriais Prudentopolyje, nedideliame miestelyje Brazilijos pietuose. Būdamas ten, Diegas turėjo puikią progą pamąstyti apie savo tarnybą. Jis pasakoja: „Kas mėnesį paprastai skelbdavau vos po kelias valandas, žodžiu, tikrai nepersistengdavau. Bet kai aplankiau tuos pionierius ir išgirdau, kaip šauniai jiems einasi, iškart ėmiau lyginti save su jais. Jie buvo kupini džiaugsmo, o man evangelizacijos darbas nekeldavo jokių emocijų. Matydamas, kokie jie laimingi, pats panorau, kad ir mano gyvenimas būtų toks prasmingas kaip jų.“ Po šios kelionės Diegas tapo pionieriumi.

Jei esi jaunas krikščionis, gal tavo situacija panaši į Diego? Galbūt dalyvauji evangelizacijos darbe, lankai sueigas, bet tuo pat metu jauti, kad tarnyba tavęs nedžiugina, yra kiek nuobodoka, gal net tapo rutina? Jei taip, ar pavyktų savo gyvenime kažką pakeisti, kad galėtum tarnauti ten, kur trūksta Karalystės žinios skelbėjų, ir taip patirti daugiau džiaugsmo? Aišku, mintis, kad reikės palikti patogų gyvenimą, gali atrodyti kiek baugoka. Vis dėlto daugelis jaunuolių nepabūgo ir savo planus bei siekius pakoregavo taip, kad galėtų labiau atsidėti Jehovos tarnystei. Dar vienas pavyzdys — Brunas.

Prieš kelis metus Brunas, dabar dvidešimt aštuonerių, mokėsi garsioje muzikos mokykloje. Jis  troško būti orkestro dirigentu. Mokslai jam taip gerai sekėsi, kad keletą sykių jį net pakvietė diriguoti simfoniniam orkestrui. Rodės, priešaky jo laukia sėkminga karjera. „Vis dėlto gyvenime kažko trūko, — sako Brunas. — Buvau pasiaukojęs Jehovai, bet viduje jaučiau, kad ne viską jam atiduodu. Ši mintis man nedavė ramybės. Savo jausmus išliejau maldoje, pakalbėjau su patyrusiais broliais iš bendruomenės. Viską rimtai apsvarstęs, nusprendžiau, kad tarnyba man turi būti svarbesnė nei muzika. Tad mečiau mokslus ir pasiryžau persikelti tarnauti ten, kur labai trūksta Karalystės žinios skelbėjų.“ Kaip reikalai jam klojosi toliau?

Brunas persikraustė į Gvapiaros miestelį, esantį apie 260 kilometrų nuo San Paulo. Čia gyvena maždaug 7000 žmonių. Pokyčiai buvo išties nemaži. Brunas pasakoja: „Namelyje, kuriame apsigyvenau, nebuvo nei šaldytuvo, nei televizoriaus, nei interneto. Kita vertus, čia buvo tokių dalykų, kurių niekad neturėjau, — daržovių lysvė ir vaismedžių sodelis.“ Tarnaudamas nedidelėje vietinėje bendruomenėje, Brunas kartą per savaitę sėsdavo ant savo motociklo ir, pasiėmęs maisto, vandens ir literatūros, vykdavo į kaimus skelbti gerosios naujienos. Daugelis toje vietovėje Biblijos žinios nė nebuvo girdėję. „Vedžiau net 18 studijų, — prisimena jis. — Matydamas, kaip studijuotojai keičia savo gyvenimą, buvau be galo laimingas!“ Jis priduria: „Suvokiau, kad pagaliau radau tai, ko man trūko. Karalystei skirdamas pirmąją vietą, pajutau tikrą pasitenkinimą. Jei būčiau siekęs materialistinių tikslų, apie tokią pilnatvę galėčiau tik pasvajoti.“ O kaip Brunas ten, Gvapiaroje, išsilaikė? Jis su šypsena atsako: „Mokiau kitus groti gitara.“ Galima sakyti, jis tebebuvo maestras.

Mariana, kuriai greit trisdešimt, buvo panašioje situacijoje kaip ir Brunas. Nors turėjo teisininkės išsilavinimą ir dirbo pelningą darbą, nesijautė tikrai laiminga. Sesė sako: „Atrodė, kad vaikausi vėją“ (Mok 1:17). Keletas brolių ir sesių skatino ją imtis  pionieriškos tarnybos. Viską apgalvojusi, Mariana kartu su draugėmis Bjanka, Karolina ir Žulijana nutarė kuriam laikui pasidarbuoti atokioje Bara do Bugreso bendruomenėje, esančioje netoli Bolivijos sienos, už tūkstančių kilometrų nuo namų. Kaip joms sekėsi?

Mariana pasakoja: „Planavau ten pasilikti tris mėnesius. Bet tiems mėnesiams einant į pabaigą vedžiau 15 Biblijos studijų! Studijuotojams, žinoma, reikėjo dar daug pagalbos, kad galėtų augti dvasiškai. Neradau tiek drąsos imti jiems ir pasakyti, kad išvažiuoju. Tiesiog privalėjau pasilikti.“ Visos keturios sesės apsisprendė taip pat. Ar naujoji Marianos karjera įprasmino jos gyvenimą? Ji pati atsako: „Kai Jehova, padėdamas žmonėms keistis, pasitelkia mane, jaučiuosi nuostabiai. Kaip gera žinoti, kad dabar savo laiką ir jėgas skiriu prasmingam darbui.“ Visos ketveriukės nuotaiką Karolina apibūdina taip: „Kas vakarą eidama miegoti jaučiu begalinį pasitenkinimą, nes visą save atiduodu teokratinei veiklai. Mano mintys sukasi apie tai, kaip galėčiau padėti savo Biblijos studijuotojams. Kai matau jų pažangą, apima neapsakomas džiaugsmas. Iš savo patirties galiu pasakyti, kokie teisingi yra žodžiai: „Ragaukite ir matykite, kad geras yra Viešpats!“ (Ps 34:8, Brb)

Kaip džiaugiasi Jehova, matydamas, kad vis daugiau jaunų brolių ir sesių visame pasaulyje noriai atsiliepia į kvietimą ir gerąją naujieną skelbia atokiausiuose žemės kampeliuose! (Ps 110:3, Brb; Pat 27:11) Tokius uolius darbininkus Jehova dosniai laimina (Pat 10:22).