1, 2. a) Koks Izraelio tautai buvo Jehova? b) Kokį klausimą gvildensime šiame straipsnyje?

NEHEMIJO laikais grupelė levitų vienoje viešoje maldoje pripažino, kad jų protėviai ne sykį atsisakė klausyti Jehovos nurodymų. Bet Jehova jiems vis dovanodavo ir taip parodė esąs „gausaus atlaidumo Dievas, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti, gausus ištikimosios meilės“. Neužtarnautą Jehovos malonę patyrė ir anie iš tremties sugrįžę Nehemijo amžininkai (Neh 9:16, 17).

² Dabar kiekvienas pamąstykime: kuo Jehovos atlaidumas palaimingas man? Norėdami išsiaiškinti šį svarbų klausimą, prisiminkime, kaip Dievas elgėsi su dviem karaliais, Dovydu ir Manasu, ir aptarkime, ką tiems vyrams reiškė Jehovos atlaidumas.

3—5. Kokių sunkių nuodėmių Dovydas padarė?

³ Nors Dovydas buvo dievobaimingas vyras, didelių nuodėmių neišvengė. Antai įsivėlęs į vienos sutuoktinių poros, Ūrijos ir Batšebos, gyvenimą, jis dukart sunkiai nusidėjo. Pasekmės visiems buvo labai skaudžios. Tačiau čia galime įžvelgti kai ką svarbaus. Pažiūrėkime, kaip Jehova sudrausmino Dovydą ir ką tai atskleidžia apie Dievo atlaidumą.

⁴ Dovydas pasiuntė Izraelio pulkus apgulti amonitų sostinę Rabą. Miestas buvo anapus Jordano, maždaug už 80 kilometrų į rytus nuo Jeruzalės. Pats karalius pasilieka rūmuose. Ir štai nuo rūmų stogo Dovydas pamato Batšebą. Moteris maudosi.  Jos vyras tuo metu buvo iškeliavęs į mūšį. Dovydas vis nenuleidžia nuo moters akių ir užsidega tokiu geismu, jog liepia atvesti Batšebą į rūmus ir su ja svetimauja (2 Sam 11:1-4).

⁵ Sužinojęs, kad Batšeba pastojo, Dovydas parkviečia jos vyrą Ūriją į Jeruzalę tikėdamasis, kad grįžęs šis suguls su žmona. Tačiau Ūrija, nors karaliaus ir raginamas, į savo namus kojos nekelia. Dovydas tuomet slapta nurodo savo kariuomenės vadui pastatyti Ūriją „mūšio priekyje, kur aršiausiai kovojama“, o kitiems kariams nuo jo pasitraukti. Kaip Dovydo ir suplanuota, Ūrija tampa lengvu priešo taikiniu ir žūva (2 Sam 11:12-17). Karalius ne tik nusideda svetimavimu, bet dar ir pražudo nekaltą žmogų.

6. Ko Dievas ėmėsi Dovydui nusidėjus ir ką čia sužinome apie Jehovą?

⁶ Jehova, aišku, matė visa, kas vyko. Nuo jo žvilgsnio nieko nepaslėpsi (Pat 15:3). Nors vėliau karalius ir vedė Batšebą, „darbas, kurį Dovydas padarė, buvo nedoras Dievo akyse“ (2 Sam 11:27). Ko dabar Jehova imsis, kai karalius šitaip sunkiai nusidėjo? Pas Dovydą jis siuntė pranašą Nataną. Jehova, atlaidumo kupinas Dievas, buvo pasiruošęs dovanoti, tik pirma norėjo ištirti, ar karalius tikrai iš visos širdies gailisi. Kaip mus guodžia toks Jehovos maloningumas! Jis nevertė Dovydo išpažinti savo nuodėmes. Pranašas Natanas, Jehovos įgaliotas, tiesiog papasakojo karaliui istoriją, padėjusią susivokti, kaip neteisiai šis pasielgė. (Perskaityk 2 Samuelio 12:1-4.) Šioje keblioje situacijoje tai išties buvo geriausias būdas spręsti reikalą.

7. Kaip Dovydas jautėsi išgirdęs Natano pasakojimą?

⁷ Natano pasakojimas sužadina karaliui teisingumo jausmą. Dovydas įširsta ant ano turtuolio ir Natanui taria: „Kaip gyvas Viešpats, žmogus, kuris tai padarė, turi mirti!“ Dar skuba pridurti, jog būtina atlyginti nukentėjusiajam padarytą skriaudą. Ir čia jis išgirsta triuškinančius žodžius. „Tu esi tas žmogus!“ — sako Natanas. Dovydas tada sužino, kokios bus jo nedorų poelgių pasekmės: kalavijas nepaliks jo namų, baisios negandos užklups jo šeimą. Už nuodėmes karaliaus taip pat laukia viešas pažeminimas. Supratęs, kokia baisi jo kaltė, Dovydas atgailaujančia širdimi prisipažįsta: „Nusidėjau Viešpačiui!“ (2 Sam 12:5-14)

8, 9. Ką 51 psalmė byloja apie Dovydo išgyvenimus ir ką atskleidžia apie Jehovą?

⁸ Ką tuo nelengvu laikotarpiu Dovydas išgyveno, byloja vėliau jo sudėta 51 psalmė. Šioje psalmėje karalius iš sielos gelmių maldauja Jehovą atleidimo. Jis ne vien pripažįsta nusidėjęs, bet ir labai gailisi, kad taip pasielgė. Pirmiausia jam rūpi atkurti gerus santykius su Dievu. „Tau nusidėjau, tiktai tau“, — sako Dovydas. Jis prašo Jehovos: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią. [. . .] Leisk man vėl džiaugtis tavo išganymu, tepalaiko mane nori dvasia“ (Ps 51:3-6, 9-14 [51:1-4, 7-12, Brb]). Ar tu irgi taip nuoširdžiai ir atvirai kalbi Jehovai apie savo klaidas?

⁹ Jehova neapsaugojo Dovydo nuo karčių jo nuopuolio padarinių. Už savo kaltę karalius visą gyvenimą turėjo kęsti  bėdas. Bet Jehova matė Dovydo graužatį, jo „širdį, susigraudinusią ir atgailaujančią“, todėl vyrui dovanojo. (Perskaityk Psalmyno 32:5; Ps 51:19 [51:17, Brb].) Dievas geriausiai žino, kokie jausmai ir motyvai pastūmėja žmogų į nuodėmę. Todėl užuot leidęs teisėjams pagal Mozės įstatymą nubausti svetimautojus mirtimi, Jehova, gailesčio vedamas, pats ėmėsi spręsti Dovydo ir Batšebos reikalą (Kun 20:10). Jų sūnų Saliamoną Jehova netgi paskyrė Izraelio karaliumi (1 Met 22:9, 10).

10. a) Dėl ko dar Jehova galėjo atleisti Dovydui? b) Ką asmuo turi daryti, kad Jehova atleistų jo nusižengimus?

¹⁰ Jehova atleido Dovydui, matyt, dar ir dėl to, kad šis kadaise pats pasigailėjo karaliaus Sauliaus (1 Sam 24:5-8). Jėzus mokė, kad Jehova su mumis elgiasi atsižvelgdamas į tai, kaip mes elgiamės su kitais. „Liaukitės teisę, kad nebūtumėte teisiami, — įspėjo Jėzus, — nes kokiu teismu teisiate, tokiu patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums seikės“ (Mt 7:1, 2). Jehova gali atleisti net ir pačias sunkiausias mūsų nuodėmes, tokias kaip svetimavimas ar žmogžudystė. Argi tai mūsų nepaguodžia? Jis dovanoja, jei patys kitiems noriai atleidžiame, jeigu jo akivaizdoje išpažįstame nuodėmes ir jei taisome požiūrį — bodimės savo nedorų darbų. Kada nusidėjęs asmuo nuoširdžiai atgailauja, nuo Jehovos jam ateina „atgaivos laikai“. (Perskaityk Apaštalų darbų 3:19.)

11. Kokias nedorybes darė Manasas?

¹¹ Pažiūrėkime į kitą Biblijoje užrašytą pavyzdį, rodantį, koks didis Jehovos atlaidumas. Nuo tada, kai į karališkąjį sostą sėdo Dovydas, praėjo apie 360 metų. Judo valdovu tapo Manasas. Per 55 jo viešpatavimo metus kraštas prisipildė nedorybių. Manasas statė aukurus Baalui, garbino „dangaus galybes“, leido savo sūnus per ugnį, užsiiminėjo okultizmu. Tokius darbus Jehova griežtai smerkė. Išties, Manasas „padarė daug pikta Viešpaties akyse“ (2 Met 33:1-6).

12. Kaip Manasas sugrįžo prie Jehovos?

¹² Paskui šis karalius buvo ištremtas į Babiloną ir įkalintas. Galbūt tenai jis ir prisiminė Mozės žodžius Izraelio tautai: „Patyręs vargą, paskutinėmis dienomis sugrįši prie Viešpaties, savo  Dievo, ir klausysi Jo balso“ (Įst 4:30, Brb). Manasas prie Jehovos sugrįžo. Kaip? Jis „labai nusižemino“ ir ne kartą maldavo Dievą atleidimo. (Prašom žiūrėti iliustraciją 21-ame puslapyje.) (2 Met 33:12, 13). Nežinome, kokiais žodžiais Manasas kreipdavosi į Jehovą. Bet nesunku įsivaizduoti, kad jo maldos galėjo būti panašios į karaliaus Dovydo, išliejusio savo mintis 51-oje psalmėje. Aišku viena — Manasas visiškai pasikeitė.

13. Kodėl Jehova atleido Manasui?

¹³ Koks buvo Jehovos atsakas į Manaso maldas? „Dievas priėmė jo maldavimą, išklausė prašymą.“ Kaip anksčiau Dovydas, taip dabar ir Manasas suvokė, kokios sunkios jo nuodėmės, ir visa savo esybe atgailavo. Todėl Dievas jam atleido, pargrąžino atgal į Jeruzalę ir vėl suteikė karališką valdžią. „Tada Manasas suprato, kad [Jehova] iš tikrųjų yra Dievas“ (2 Met 33:13). Kaip gera žinoti, kad Jehova yra gailestingas tiems, kurie nuoširdžiai atgailauja dėl savo klaidų!

14. Kuo remdamasis Jehova sprendžia, ar atleisti nusidėjusiam žmogui?

¹⁴ Retas kuris Dievo tarnas šiandien turi maldauti atleidimo už tokias dideles kaltes kaip Dovydo ir Manaso. Bet iš abiejų karalių pavyzdžio sužinome, kad Jehova yra pasiruošęs atleisti net ir labai sunkias nuodėmes, jei nusidėjėlis iš tiesų gailisi jas padaręs.

15. Iš kur žinome, kad Jehova ne visada dovanoja žmonėms už jų kaltes?

¹⁵ Žinoma, negalime tvirtinti, kad Jehova lengva ranka atleidžia visas nuodėmes, kad ir kaip žmogus elgtųsi. Čia verta palyginti Dovydo ir Manaso nuostatą su neklusnių Izraelio ir Judo gyventojų požiūriu. Kai Dievas  pas Dovydą atsiuntė Nataną ir taip davė karaliui galimybę susiprotėti, šis su dėkingumu priėmė pagalbą. Manasas, atsidūręs didžiame varge, taip pat ėmė atgailauti iš visos širdies. O Izraelio ir Judo žmonės dažniausiai nė nemanydavo atgailauti, nors Jehova per savo pranašus vis įspėdavo juos dėl neklusnumo. Užtat Dievas jiems nedovanojo. (Perskaityk Nehemijo 9:30.) Izraelitams sugrįžus iš Babilono tremties į tėviškę, Jehova vėl pažadino jiems savo ištikimus pasiuntinius, tarp jų kunigą Ezrą, pranašą Malachiją. Kai tauta paisydavo Dievo valios, džiaugsmo jai nestigdavo (Neh 12:43-47).

16. a) Ko susilaukė Izraelio tauta dėl savo nenoro atgailauti? b) Kokią galimybę turi kiekvienas etninio Izraelio narys?

¹⁶ Tarnaudamas žemėje, savo dangiškojo Tėvo požiūrį Jėzus išreiškė tokiais įtaigiais žodžiais: „Jeruzalė, Jeruzalė — ji žudo pranašus ir užmėto akmenimis pas ją siųstuosius. Kiek kartų aš norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais! Bet jūs nenorėjote.“ Tad Jėzus išpranašavo: „Štai jūsų namai apleidžiami ir paliekami jums“ (Mt 23:37, 38). Nuodėmingą ir neatgailaujančią tautą pakeitė dvasinis Izraelis (Mt 21:43; Gal 6:16). O ką galima pasakyti apie paskirus etninio Izraelio narius? Kiekvieną iš jų Jehova dėl savo atlaidumo ir gailestingumo mielai priima, jei tik žmogus rodo tikėjimą Dievu ir Jėzaus Kristaus išpirka, pakeitusia visas gyvulių aukas (1 Jn 4:9, 10). Tokia galimybė atsivers ir tiems, kurie mirė neatgailavę už savo nuodėmes ir bus prikelti gyventi žemėje, išvalytoje nuo visokio blogio (Jn 5:28, 29; Apd 24:15).

17, 18. Ką turime daryti, kad Jehova mums atleistų?

¹⁷ Tikrai, Jehova trokšta mums atleisti. Bet ką patys turėtume daryti? Dera sekti Dovydo ir Manaso pavyzdžiu. Turime pripažinti, kad esame nuodėmingi, atgailauti už padarytas klaidas, nuoširdžiai maldauti Jehovą atleidimo ir prašyti sukurti mums tyrą širdį (Ps 51:12 [51:10, Brb]). Jeigu padarėme sunkią nuodėmę, kreipkimės dvasinės pagalbos į vyresniuosius (Jok 5:14, 15). Kad ir kokios didelės būtų mūsų nuodėmės, teguodžia mus žodžiai, kuriais Jehova apibūdino save Mozei: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos.“ Jehova nė trupučio nepasikeitė, liko toks pat iki šiol (Iš 34:6, 7).

¹⁸ Vaizdingu palyginimu Jehova pažadėjo atgailaujantiems izraelitams apvalyti juos nuo nuodėmių — tarsi skaisčiai raudoną audeklą išbalinti iki sniego baltumo. (Perskaityk Izaijo 1:18.) Taigi ar suvokiame, kuo mums palaimingas Jehovos atlaidumas? Jei nuoširdžiai atgailaujame ir esame dėkingi Jehovai už jo gerumą, mūsų kaltes jis atleidžia visas iki vienos.

19. Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁹ Kadangi Jehova mums toks atlaidus, kokie patys turėtume būti kitiems? Kaip išmokti atleisti tiems, kurie rimtai nusidėjo, bet visa siela atgailauja? Kitas straipsnis padės ištirti savo širdį ir paskatins dar labiau panėšėti į mūsų dangiškąjį Tėvą Jehovą — „gerą ir atlaidų“ Dievą (Ps 86:5).