1, 2. Kodėl dera pamąstyti, ar esame pasiruošę atleisti?

BIBLIJA padeda suprasti, kaip Jehova žiūri į nuodėmę ir ko imasi, kai nusidedame. Rašytinis Dievo Žodis taip pat daug pamoko apie atleidimą. Ankstesniame straipsnyje buvo kalbama, kodėl Jehova dovanojo Dovydui ir Manasui. Liūdesys, graužatis dėl savo kaltės, skatino tuos vyrus išpažinti nuodėmes, jų nebekartoti ir iš širdies atgailauti. Todėl abudu vėl pelnė Jehovos malonę.

² Dabar pasamprotaukime apie atlaidumą kitu požiūriu. Ką būtum jautęs Manasui, jei vienas iš jo nuskriaustųjų būtų tavo artimasis? Ar atleistum? Tai aktualus klausimas, juk gyvename pasaulyje, kuriame keroja neteisybė, smurtas, egoizmas. Kodėl krikščionis turi ugdytis atlaidžią dvasią? Jei kenti užgaulę ar neteisybę, kaip suvaldyti savo emocijas ir reaguoti taip, kaip patinka Jehovai? Kas padės būti pasiruošusiems atleisti?

3—5. a) Kokiu palyginimu Jėzus pabrėžė, jog būtina atleisti? b) Kokia Jėzaus žodžių, užrašytų Mato 18:21-35, esmė?

³ Mielai atleisti savo įžeidėjui — tiek bendratikiui, tiek bet kam kitam — yra būtina, jei norime išsaugoti taikius santykius su namiškiais, draugais, aplinkiniais ir pačiu Jehova. Iš krikščionio, kaip moko Šventasis Raštas, reikalaujama dovanoti kitiems, kad ir kiek kartų jį užgautų. Norėdamas pabrėžti, kodėl reikia būti atlaidiems, Jėzus pateikė palyginimą apie vieną įsiskolinusį vergą.

 ⁴ Vergas buvo skolingas savo valdovui sumą, lygią darbininko užmokesčiui už 60 milijonų darbo dienų. Didžiulę skolą karalius vis dėlto dovanojo. Vergas vėliau sutiko savo tarnybos draugą, kuris jam buvo skolingas sumą, lygią algai vos už šimtą darbo dienų. Šis maldavo palaukti, bet vergas, kuriam buvo panaikinta didžiulė skola, įmetė savo skolininką į kalėjimą. Toks poelgis labai supykdė valdovą. „Argi neturėjai ir tu pasigailėti savo tarnybos draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?“ — paklausė jis vergo. „Tada valdovas užsirūstinęs atidavė jį kalintojams, iki sugrąžins visą skolą“ (Mt 18:21-34).

⁵ Kokia šio palyginimo esmė? Štai kokią išvadą Jėzus padarė: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18:35). Pamoka aiški. Nuodėmės, kurias dėl savo netobulumo padarome, rodo, jog mes, deja, nesugebame laikytis aukštų Jehovos normų. Bet Dievas yra pasiruošęs atleisti, taip sakant, mūsų nuodėmes ištrinti. Todėl visi, trokštantys Jehovos draugystės, privalo dovanoti kitiems jų nusižengimus. Kalno pamoksle Jėzus pasakė: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų prasikaltimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums, o jeigu neatleisite žmonėms jų prasikaltimų, ir jūsų Tėvas neatleis jūsų prasikaltimų“ (Mt 6:14, 15).

6. Kodėl atleisti ne visada lengva?

⁶ „Visa tai tiesa, — galbūt pamanysi, — bet lengviau pasakyti, nei padaryti.“ Taip yra todėl, kad įžeidimas paprastai sukelia stiprių emocinių išgyvenimų. Žmogus supyksta, jaučiasi išduotas, ieško teisybės, gal netgi trokšta atsikeršyti. Kai kurie taip užsigauna, jog mano niekada nesugebėsią atleisti įžeidėjui. Jei ir tave kartais  apima panašūs jausmai, kaip gali ugdytis atlaidumą — savybę, kurią Jehova prisakė puoselėti?

7, 8. Kas padės būti atlaidiems, kai mus kas nors užgauna?

⁷ Asmuo į įžeidimą — tikrą, o gal tik įsivaizduojamą — gali sureaguoti labai aštriai. Štai viename straipsnyje apie pyktį pateiktas toks jaunuolio pasakojimas: „Sykį [. . .] piktumo pagautas išėjau iš namų ir prisiekiau daugiau tenai kojos nekelti. Buvo graži vasaros diena. Ėmiau žingsniuoti smagiu takeliu, aplinkui viskas alsavo ramybe, mane supo akiai mieli vaizdai. Palengva apsiraminau. Po kelių valandų grįžau namo nusiteikęs atsiprašyti ir jau beveik atlyžęs.“ Iš šio pavyzdžio akivaizdu, jog reikia skirti laiko jausmams nurimti ir situaciją apmąstyti kuo blaiviau, tada neteks gailėtis, kad nesugebėjome atleisti (Ps 4:5 [4:4, Brb]; Pat 14:29; Jok 1:19, 20).

⁸ O jeigu neigiamų emocijų nepavyksta atsikratyti? Pagalvok, kodėl jautiesi prislėgtas. Gal kad su tavimi pasielgė neteisingai ar nemandagiai? Arba galbūt manai, jog kitas asmuo tyčia norėjo tave užgauti. Bet ar iš tikrųjų jis pasielgė taip jau blogai? Pasvarstęs ir supratęs, dėl ko supykai, galėsi pritaikyti naudingus Biblijos principus ir pasielgti tinkamiausiai toje situacijoje. (Perskaityk Patarlių 15:28; 17:27.) Jei pernelyg nesusitelksi į savo jausmus, situaciją gebėsi vertinti objektyviai ir būsi labiau linkęs atleisti. Nors visa tai ir nelengva, tik šitaip leisi Dievo Žodžiui ištirti „širdies sumanymus bei mintis“ ir įkvėpti tave sekti Jehovos atlaidumo pavyzdžiu (Hbr 4:12).

9, 10. a) Kokia gali būti tavo reakcija į įžeidimą? b) Kaip jausiesi išmokęs greitai neįsižeisti ir atleisti?

⁹ Gyvenime daugybė situacijų gali išmušti mus iš vėžių. Pavyzdžiui, sėdi už vairo ir staiga kitas automobilis vos neįsirėžia į tavąjį. Kaip reaguotum? Turbūt esi girdėjęs, jog dėl tokių incidentų vienas iš vairuotojų kartais net užsipuola antrąjį. Tačiau krikščionis taip tikrai nepasielgs.

¹⁰ Kur kas geriau būtų bent truputį paanalizuoti situaciją. Galbūt pats buvai ne itin atidus, o gal anas automobilis netikėtai sugedo. Trumpai tariant, jeigu stengsimės įžvelgti incidento priežastis, jei pripažinsime ne viską žiną ir būsime pasiruošę atleisti, tada taip lengvai neužsiplieksime pykčiu ir nesusierzinsime. „Neskubėk supykti, nes pyktis glaudžiasi prie kvailojo krūtinės“, — patariama Mokytojo 7:9. Nepriimk visko asmeniškai. Neretai manome, kad kitas tyčia mus užgavo, bet iš tikrųjų taip nutinka dėl žmogaus netobulumo arba tiesiog per nesusipratimą. Taigi turėkime omenyje, kad nežinome visų priežasčių, kodėl asmuo vienaip ar kitaip pasielgė. Rodykime meilę ir nusiteikime atleisti. Dėl to patys būsime laimingesni. (Perskaityk 1 Petro 4:8.)

11. Koks būna žmonių atsakas į mūsų skelbiamą žinią ir kaip į tai turėtume reaguoti mes?

¹¹ Kaip susivaldyti, kai tarnyboje sutinkame šiurkštų žmogų? Štai Jėzus,  išsiųsdamas 70 skelbėjų, pasakė: „Į kuriuos tik namus užeisite, iš pradžių tarkite: ‘Ramybė šiems namams.’“ Ir dar pridūrė: „Jeigu ten bus ramybės sūnus, jūsų ramybė pasiliks su juo, o jeigu ne, — sugrįš pas jus“ (Lk 10:1, 5, 6). Kokie laimingi jaučiamės, kai žmonės maloniai mus priima! Juk gerąją naujieną skelbiame jų pačių labui. Tačiau sulaukiame ir nelabai palankių atsiliepimų. Kaip tada? Pasak Jėzaus, ramybė, kurios palinkėjome sutiktam žmogui, pasiliks su mumis. Kad ir kaip pašnekovas reaguotų, iš kiekvienų namų išeikime ramia širdimi. Jei įskaudinti nusimename, nebegalėsime išsaugoti savo ramybės.

12. Kokie turime būti, anot Pauliaus žodžių iš Efeziečiams 4:31, 32?

¹² Vidinę ramybę stenkis išsaugoti ne tik krikščioniškoje tarnyboje, bet ir kitose gyvenimo srityse. Būti atlaidžiam, žinoma, nereiškia toleruoti blogą kieno nors elgesį ar nekreipti dėmesio į jo daromą žalą. Atleisti — tai negiežti apmaudo ant nusižengusiojo, neprarasti ramybės. Kai kurie vis mąsto, kokią neteisybę patyrė, ir dėl to jaučiasi nelaimingi. Neleisk juodoms mintims tavęs užvaldyti. Atmink: pagieža — laimės priešas. Taigi būk atlaidus. (Perskaityk Efeziečiams 4:31, 32.)

13. a) Kaip krikščionis gali krauti „kaitrias žarijas“ priešui ant galvos? b) Kaip savo romumu galime paveikti įžeidėją?

¹³ Kai kada žmogų, kuris tave užgavo, galbūt net pavyks sudominti Biblijos mokymais. Savo taktišku elgesiu gali ištirpdyti ir kiečiausią nusistatymą asmens, liejančio ant tavęs pyktį, ir paskatinti jį pasikeisti į gera. Ne veltui apaštalas Paulius rašė: „Jei tavo priešas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk. Taip darydamas krausi kaitrias žarijas jam ant galvos. Nesiduok blogio nugalimas, bet nugalėk blogį gerumu“ (Rom 12:20, 21). Matydamas tavo supratingumą ir atjautą, tave įžeidęs asmuo galbūt pajus pagarbą krikščioniškoms normoms. Kad ir kaip kitas elgtųsi, pats išlik romus — šitaip suteiksi žmogui progą susimąstyti, kas tave skatina rodyti tokias gražias savybes (1 Pt 2:12; 3:16).

14. Kodėl neturėtume jausti pagiežos tam asmeniui, kuris mums sunkiai nusikalto?

¹⁴ Žinia, su kai kuriais asmenimis bičiuliautis nedera. Pavyzdžiui, su tais, kurie sunkiai nusidėjo, neatgailavo ir nuo bendruomenės buvo atskirti. Jei toks žmogus įskaudino tave, atleisti gali būti itin sunku, net jeigu jis ir gailisi dėl savo nuodėmės. Emocinės žaizdos gyja išties ilgai. Tokiomis aplinkybėmis vis melsk Jehovą padėti ugdytis atlaidžią dvasią. Juk nenumanai, kas glūdi to asmens širdyje. O Jehova viską puikiai žino — jis tyrinėja slapčiausius kiekvieno jausmus ir nusidėjėliui yra gailestingas (Ps 7:10 [7:9, Brb]; Pat 17:3). Todėl Šventasis Raštas moko: „Niekam neatmokėkite blogu už bloga. Stenkitės daryti tai, kas gera visų žmonių akyse. Jei įmanoma, kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, — palikite vietos Dievo rūstybei, juk parašyta: ‘Kerštas mano, aš atmokėsiu’, — sako Jehova“ (Rom 12:17-19). Argi  manai turįs teisę pasmerkti kitą? Aišku, kad ne (Mt 7:1, 2). O štai Jehovos sprendimų teisingumu galime neabejoti.

15. Ko turėtume nepamiršti apie mus įžeidusį asmenį?

¹⁵ Jeigu jautiesi nukentėjęs ir skriaudėjui, kad ir atgailaujančiam, atleisti sunku, nepamiršk, jog jis pats irgi yra auka, — kenčia paveldėto netobulumo pasekmes (Rom 3:23). Jehova gailisi į nuodėmę įpuolusios žmonijos. Todėl verčiau melskimės už savo įžeidėją. Vargu ar ilgai dar pyksime ant to žmogaus, už kurį meldžiamės. Kad nevalia širsti ant kito, nei jei jis ir padarė mums bloga, aišku iš šių Jėzaus žodžių: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5:44).

16, 17. Kaip turėtum žiūrėti į vyresniųjų sprendimą, jog nusidėjęs bendratikis išties atgailauja, ir kodėl toks požiūris tinkamas?

¹⁶ Jei kas nors bendruomenėje sunkiai nusideda, šį dalyką svarsto Jehovos įgalioti krikščionių vyresnieji. Nors jie, skirtingai nei Dievas, visų aplinkybių nežino, reikalą nagrinėja remdamiesi Dievo Žodžiu ir leidžiasi šventosios dvasios vadovaujami. Broliai maldoje prašo Jehovą paramos, todėl priimtas sprendimas derinasi su jo valia (Mt 18:18).

¹⁷ Čia ir pasimato mūsų ištikimybė. Ar vyresniųjų nutarimą, kad nusidėjėlis iš širdies atgailauja, pripažinsi teisingu ir meilingai jam atleisi? (2 Kor 2:5-8) Tai gali būti nelengva, ypač jei anas asmuo kaltas tau arba kam nors iš tavo artimųjų. Bet pasitikėk Jehova, neabejok jo nustatytu sutvarkymu sprendžiant tokius reikalus bendruomenėje — taip išsaugosi tinkamą požiūrį. Bus akivaizdu, kad tu iš tikro mielai dovanoji kitam (Pat 3:5, 6).

18. Kodėl mums naudinga noriai atleisti kitiems?

¹⁸ Psichiatrų tvirtinimu, atlaidumas yra naudingas mūsų sveikatai. Antraip sekiname patys save, ardome ryšius su kitais, nebemokame bendrauti, jaučiame įtampą. O būdami atlaidūs nekaupiame viduje nemalonių emocijų, išsaugome gerus tarpusavio santykius. Svarbiausia, tada džiaugiamės artima bendryste su savo dangiškuoju Tėvu Jehova. (Perskaityk Kolosiečiams 3:12-14.)