1. Su kuo daugeliui žmonių asocijuojasi žodis „vergystė“?

PRIEŠ pustrečio tūkstančio metų vienas graikų dramaturgas rašė: „Niekas laisva valia neneša vergystės jungo.“ Tokiam teiginiui pritartų daugelis. Žodis „vergystė“ žmonėms asocijuojasi su priespauda, žiaurumu; vergus jie įsivaizduoja visą laiką be jokio atlygio triūsiančius vien savo šeimininkui.

2, 3. a) Kaip elgiamasi su Kristaus vergais, arba tarnais? b) Kokius klausimus apie prievaizdo tarnystę aptarsime?

² Jėzus sakė, kad jo mokiniai turi būti nuolankūs tarnai, arba vergai. Tačiau tikrųjų krikščionių tarnystė nėra žeminanti ar nepakeliama. Priešingai, su vergais čionai elgiamasi pagarbiai, jiems rodomas pasitikėjimas. Antai prieš pat savo mirtį Jėzus kalbėjo apie vieną „vergą“, kurį pavadino „ištikimu ir nuovokiu“ (Mt 24:45-47).

³ Įdomu, kad Evangelijoje pagal Luką tasai vergas pavadintas prievaizdu. (Perskaityk Luko 12:42-44.) Šiandieną dauguma tikrųjų krikščionių prie grupės, bendrai pavadintos ištikimu vergu, nepriklauso. Vis dėlto Šventajame Rašte sakoma, kad kiekvienas Dievo tarnas kartu yra ir prievaizdas. Kokios tad pareigos mums paskirtos? Ir kaip turėtume jas vertinti? Kad galėtume atsakyti, pirmiausia aptarkime, koks buvo prievaizdų vaidmuo Biblijos laikais.

4, 5. Kokias atsakingas užduotis senovėje patikėdavo prievaizdams? Prašom pateikti pavyzdžių.

⁴ Senovėje šeimininkas dažniausiai išsirinkdavo vieną patikimą vergą, padarydavo jį prievaizdu ir pavesdavo jam prižiūrėti savo namus ar verslą. Prievaizdui paprastai buvo suteikiami dideli įgaliojimai:  jis galėdavo disponuoti šeimininko turtu, duoti nurodymų kitiems vergams. Štai Eliezero žinioje buvo visi jo šeimininko Abraomo turtai. Tikėtina, kad būtent šį tarną Abraomas ir pasiuntė į Mesopotamiją išrinkti žmonos savo sūnui Izaokui. Kokia atsakinga ir nelengva užduotis! (Pr 13:2; 15:2; 24:2-4)

⁵ Abraomo provaikaičiui Juozapui buvo patikėta prižiūrėti Potifaro namus (Pr 39:1, 2). Po kurio laiko savo namų prievaizdą jau turėjo ir pats Juozapas. Įgaliotasis prievaizdas svetingai priėmė dešimt šeimininko brolių, taip pat buvo tas žmogus, kurį Juozapas siuntė suieškoti neva pavogtos sidabrinės taurės. Akivaizdu, kad šeimininkai savo prievaizdais iš tiesų pasitikėjo (Pr 43:19-25; 44:1-12).

6. Kokią tarnybą atlieka krikščionių vyresnieji?

⁶ Praėjus daugeliui amžių, apaštalas Paulius krikščionių vyresniuosius pavadino Dievo prievaizdais (Tit 1:7). Jie, „Dievo kaimenės“ ganytojai, prižiūri bendruomenę, rodo, kuria kryptimi eiti (1 Pt 5:1, 2). Aišku, šių brolių pareigos nevienodos. Dauguma prižiūrėtojų tarnauja vyresniaisiais tik vienoje, savo bendruomenėje. Yra ir keliaujančiųjų prižiūrėtojų, kurie paeiliui lanko daug bendruomenių. O filialo komiteto nariai rūpinasi visomis šalyje įsikūrusiomis bendruomenėmis. Tačiau iš kiekvieno yra tikimasi, kad į paskirtą darbą įdės širdį. Galiausiai visi jie turės duoti apyskaitą pačiam Jehovai (Hbr 13:17).

7. Kodėl galima sakyti, kad visi krikščionys tam tikra prasme yra prievaizdai?

⁷ O kaip yra su daugybe kitų atsidavusių Jehovos tarnų, kurie prižiūrėtojais netarnauja? Laiške, adresuotame visiems krikščionims, apaštalas Petras rašė: „Pagal tai, kokią kiekvienas gavote dovaną, naudokite ją patarnauti vienas kitam kaip geri visokeriopos Dievo malonės prievaizdai“ (1 Pt 1:1; 4:10). Jehova kiekvienam iš savo didžios malonės padovanoja ką nors vertinga — gražių savybių, gabumų, talentų. Šias dovanas galime naudoti bendratikių labui. Tad visi Dievo tarnai sykiu yra ir prievaizdai. Mūsų šeimininkas, Jehova, mumis pasitiki, mus gerbia ir tikisi, kad jo dovanomis pasinaudosime kuo geriausiai.

8. Kokį svarbų principą turime prisiminti?

⁸ Dabar aptarsime tris principus, kuriuos tarnaudami prievaizdais turėtume nuolat prisiminti. Pirmasis būtų toks: visi priklausome Dievui ir esame jam atskaitingi. Paulius rašė: „Jūs nepriklausote sau, nes buvote nupirkti, už jus buvo sumokėta kaina.“ Toji kaina — tai gyvybė, kurią Jėzus paaukojo už mūsų nuodėmes (1 Kor 6:19, 20). Kadangi priklausome Jehovai, privalome paklusti jo įsakymams. O jie tikrai nėra sunkūs (Rom 14:8; 1 Jn 5:3). Taip pat esame ir Kristaus vergai. Kaip prievaizdams senovėje, taip ir mums šiandien yra suteikta nemažai laisvės. Tačiau toji laisvė turi ribas. Pavestą darbą privalome atlikti tiksliai kaip nurodyta. Kad ir kokių tarnybos užduočių būtume gavę, visi juk esame Dievo ir Kristaus tarnai.

9. Kaip Jėzus paaiškino, ko šeimininkas tikisi iš savo vergo?

⁹ Kartą Jėzus kalbėjo apie tai, ko šeimininkas tikisi iš savo vergo. Mokinių jis paklausė: ar vergui, grįžusiam namo po dienos darbų, šeimininkas tartų „eikš tuojau ir sėskis prie stalo“? Kažin. Vergas tikriausiai išgristų tokius žodžius: „Paruošk man ko nors vakarienei ir užsirišęs prijuostę patarnauk, kol pavalgysiu  ir atsigersiu, o paskui galėsi pats pavalgyti ir atsigerti.“ Ką Jėzus norėjo šiuo palyginimu pasakyti? Jis tęsė: „Tad ir jūs, padarę visa, kas pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką turėjome padaryti’“ (Lk 17:7-10).

10. Kas rodo, kad Jehova labai vertina visa, ką dėl jo darome?

¹⁰ Jehova, aišku, labai vertina visa, ką dėl jo darome. Biblija mus patikina: „Dievas juk nėra neteisingas, kad pamirštų jūsų darbą ir meilę, kurią parodėte jo vardui“ (Hbr 6:10). Jehova niekada neprašo daryti tai, ko nepajėgtume. Be to, visi be išimties Jehovos įstatymai duoti mūsų pačių gerovei ir nėra nė vieno, kuris būtų nepakeliamas. Vis dėlto vergas, kaip mokė Jėzus, ieško ne savo naudos ir ne savo reikalais pirmiausia rūpinasi. Svarbiausia jam yra vykdyti šeimininko valią. Panašiai ir mes: pasiaukodami Dievui, noriai pasižadame, kad svarbiausia gyvenime mums bus Jehovos valia, argi ne taip?

11, 12. Kokią dorybę mes, Jehovos prievaizdai, turime puoselėti ir ko turėtume bodėtis?

¹¹ Antras principas, kurį aptarsime, — tarnaudami prievaizdais, visi turime atitikti tuos pačius pagrindinius reikalavimus. Tiesa, Jehovos organizacijoje yra ir tokių užduočių, kurios pavedamos tik kai kuriems krikščionims. Vis dėlto dauguma reikalavimų visiems yra vienodi. Mes, Kristaus mokiniai ir Jehovos liudytojai, tiesiog privalome paklusti įsakui mylėti vienas kitą. Jėzus sakė, kad meilė bus skiriamasis tikrųjų krikščionių bruožas (Jn 13:35). Visgi mylime ne tik brolius ir seseris — meilę stengiamės rodyti ir tiems, kurie nėra mūsų bendratikiai. Puoselėti šią dorybę būtina kiekvienam Jehovos tarnui.

¹² Jehova iš mūsų taip pat reikalauja, kad jo akyse elgtumės teisiai ir bodėtumės darbų, kurie jo Žodyje smerkiami. Apaštalas Paulius rašė: „Nei ištvirkautojai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei vyrai, kurie tenkina vyrus, nei vyrai, kurie tenkinasi su vyrais, nei vagys, nei gobšuoliai, nė girtuokliai, keikėjai ar grobikai nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6:9, 10). Suprantama, laikytis teisingų Jehovos normų nėra lengva, turime įdėti nemažai pastangų. Tačiau tokios pastangos tikrai nenueina veltui: galime džiaugtis geresne sveikata, puikiais santykiais su kitais žmonėmis, draugyste su Jehova. (Perskaityk Izaijo 48:17, 18.)

13, 14. Koks darbas duotas visiems krikščionims ir su kokia nuostata turėtume jį atlikti?

¹³ Dar prisiminkime, kad prievaizdams būdavo pavedamas koks nors konkretus darbas. Šiandien mes irgi turime atlikti vieną labai svarbų darbą. Jehova suteikė mums neįkainojamą dovaną — tiesos pažinimą — ir tikisi, kad įgytomis žiniomis dalysimės su kitais (Mt 28:19, 20). Paulius rašė: „Kiekvienas telaiko mus Kristaus pavaldiniais ir Dievo slėpinių prievaizdais“ (1 Kor 4:1). Apaštalas suprato, kad tarnauti šių „slėpinių“, kitaip sakant, Šventojo Rašto tiesų, prievaizdu yra didžiulė atsakomybė ir kad privalu uoliai skelbti tas tiesas kitiems. Toks juk yra paties Šeimininko, Jėzaus Kristaus, nurodymas (1 Kor 9:16).

¹⁴ Be to, skelbdami tiesą parodome, kad mylime žmones. Žinoma, kiekvieno krikščionio aplinkybės skirtingos, tarnyboje ne visi gali nuveikti tiek pat. Jehova puikiai tai supranta. Svarbiausia, darykime viską, ką galime. Šitaip pasireikš nesavanaudiška mūsų meilė Jehovai ir artimui.

15—17. a) Kodėl prievaizdui privalu būti ištikimam? b) Kaip Jėzus pailiustravo, kokie yra neištikimybės padariniai?

¹⁵ Trečiasis principas glaudžiai susijęs su pirmais dviem — turime būti ištikimi, verti pasitikėjimo. Prievaizdas gali būti gabus ir turėti daug gerų savybių, bet kokia iš to nauda, jei jis elgiasi neatsakingai, savo šeimininkui nėra ištikimas? Kad gerai atliktų tarnystę ir pelnytų puikaus prievaizdo vardą, jis privalo puoselėti ištikimybę. Atkreipkime dėmesį į Pauliaus žodžius: „Iš prievaizdų tikimasi, kad pasirodytų esą ištikimi“ (1 Kor 4:2).

¹⁶ Jeigu būsime Dievui ištikimi, galime neabejoti — jis dosniai mus palaimins. Ir atvirkščiai: jei ištikimybę paminsime, prarasime Jehovos palankumą. Ši tiesa aiškiai atsispindi Jėzaus palyginime apie talentus. Ištikimieji vergai, gavę iš šeimininko pinigų, iškart „ėmėsi verslo“ ir vėliau už tai buvo pagirti ir gausiai apdovanoti. O štai neklusnųjį vergą, kuris į patikėtą užduotį žiūrėjo pro pirštus, šeimininkas pavadino blogu, tingiu ir netikusiu. Talentą iš vergo atėmė, o patį išmetė laukan. (Perskaityk Mato 25:14-18, 23, 26, 28-30.)

¹⁷ Apie neištikimybės padarinius Jėzus kalbėjo ir kitame savo palyginime: „Vienas turtingas žmogus turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, kad švaisto jo turtą. Žmogus jį pasikvietė ir pasakė: ‘Ką aš girdžiu apie tave? Pateik savo prievaizdos ataskaitą, nes nebegalėsi prievaizdu būti’“ (Lk 16:1, 2). Kadangi prievaizdas eikvojo šeimininko turtą, buvo atleistas. Kokia reikšminga pamoka! Mes juk tikrai nenorime pasirodyti esą neištikimi, tad mielai imamės visko, ko Jehova prašo.

18. Kodėl neturėtume lygintis su kitais?

¹⁸ Kiekvienam iš mūsų verta pamąstyti: kaip man sekasi eiti prievaizdo tarnystę? Vis dėlto, jei imsime lyginti save su kitais, nieko gero nelaimėsime. Biblijoje patariama: „Teištiria kiekvienas savo darbą — tada turės kuo didžiuotis pats iš savęs, o ne lygindamasis su kitu“ (Gal 6:4). Užuot lyginęsi su kitais, verčiau susitelkime į tai, ką patys galime daryti geriau, pagalvokime, kur dar galėtume pasitempti. Šitaip apsisaugosime ir nuo išdidumo, ir nuo nusivylimo. Įvertindami savo galimybes, turėtume nepamiršti, kad per laiką mūsų aplinkybės galbūt pasikeitė. Dėl pablogėjusios sveikatos, amžiaus ar įvairių įsipareigojimų, galimas daiktas, nebepajėgiame nuveikti tiek, kiek anksčiau. Kita vertus, paanalizavę savo situaciją gal pamatysime, kad Jehovos tarnybai galime skirti daugiau laiko ar jėgų nei esame įpratę. Jei taip, kodėl gi nesuaktyvinus savo veiklos?

19. Kodėl neturėtume pernelyg nusiminti, jei negauname norimų užduočių Jehovos organizacijoje?

¹⁹ Kai kurie mūsų bendratikiai Jehovos organizacijoje galbūt yra gavę atsakingų pareigų, kurių mes patys labai norėtume. Nederėtų imti su jais lygintis. Kuris nors brolis, pavyzdžiui, trokšta tarnauti bendruomenės vyresniuoju arba sakyti kalbas per suvažiavimus ir kongresus. Atkakliai siekti tokių pareigų išties pagirtina, tačiau neturėtume per daug nusiminti, jei negauname jų taip greitai, kaip įsivaizdavome. Dėl tam tikrų priežasčių, kurių iš pradžių gal net nesuvoksime, norimos užduotys mums gali būti pavestos tik daug vėliau. Prisiminkime Mozę. Vienu tarpu jam, matyt, atrodė, kad jis jau pasirengęs išvesti izraelitus iš Egipto krašto. Tačiau turėjo praeiti dar keturiasdešimt metų iki tos dienos, kada tai iš tikrųjų įvyko. Per tuos metus vyras galėjo išsiugdyti savybes, kurių vėliau jam labai prireikė vedant kietasprandę ir maištingą tautą (Apd 7:22-25, 30-34).

20. Ko pasimokome iš Jehonatano?

²⁰ Kartais kokios nors užduoties galime ir visai negauti. Panašiai nutiko Jehonatanui, karaliaus Sauliaus sūnui. Rodės, Izraelio valdovo sostas atiteks būtent jam. Tačiau karaliumi Jehova pasirinko daug jaunesnį Dovydą. Kaip tuomet elgėsi Jehonatanas? Tokiam Jehovos sprendimui jis nė nemanė priešintis. Dėl Dovydo jis net statė į pavojų savo gyvybę. Būsimam karaliui jis sykį tarė: „Tu būsi Izraelio karalius, o aš būsiu antras po tavęs“ (1 Sam 23:17). Ko galime pasimokyti mes? Jehonatanas buvo patenkintas savo padėtimi ir, priešingai nei jo tėvas Saulius, neėmė Dovydui pavydėti. Mes, užuot pavydėję bendratikiams kokių nors pareigų, jėgas sutelkime į tuos darbus, kuriuos jau esame gavę. Neabejokime, kad naujajame pasaulyje Jehova patenkins visus deramus savo tarnų troškimus.

21. Kaip turėtume vertinti mums patikėtą prievaizdo tarnystę?

²¹ Mūsų, Dievo prievaizdų, tarnystė nė iš tolo nepanaši į katorgišką darbą, čia neišgirsi prispaustųjų verksmo. Anaiptol! Jehova rodo mums didžiulį pasitikėjimą ir suteikia garbę dirbti niekada nebepasikartosiantį darbą — garsinti gerąją naujieną paskutinėmis šios santvarkos dienomis. Taip pat jis leidžia mums patiems pasirinkti, kaip atliksime įvairias pavestas užduotis. Tad būkime ištikimi jo prievaizdai. Išties, kokia garbė tarnauti visos Visatos Viešpačiui!