1. Kaip kai kurie žmonės žiūri į svetimšalius, bet kodėl toks požiūris nėra teisingas?

ŽMONĖS, persikėlę į kitą šalį, neretai sulaukia neigiamos vietinių gyventojų reakcijos. Kaip kalbėjome praeitame straipsnyje, užsieniečiai netgi būna žeminami, į juos žiūrima su panieka. Tačiau laikyti save geresniu už atvykėlį iš kito krašto yra labai nepagarbu. Be to, šitoks požiūris atskleidžia žmogaus neišmanymą. Leidinyje „Žmonių rasės“ (The Races of Mankind) teigiama: „Teisingai Biblijoje pasakyta — visi žmonės yra broliai, kad ir kokios rasės jie būtų.“ Nors ir stipriai vienas nuo kito skirtųsi, broliai vis dėlto yra broliai.

2, 3. Kaip Jehova žiūri į kitataučius?

² Atvykėlių yra kiekvienoje šalyje. Vienas kitas galbūt įsikūrė kur nors tavo kaimynystėje. Jų būta ir senovės Izraelyje. Su Jehova izraelitus siejo ypatingi Įstatymo sandoros ryšiai. Kitataučiai todėl neturėjo tokių pačių teisių kaip izraelitai, bet Įstatymas reikalavo ir su jais elgtis pagarbiai, sąžiningai. Koks puikus pavyzdys mums! Tikrieji krikščionys privalo vengti šališkumo ir išankstinio nusistatymo. Kodėl? Atkreipkime dėmesį į apaštalo Petro žodžius: „Dabar aš tikrai suprantu, kad Dievas nėra šališkas, — jam priimtinas bet kurios tautos žmogus, kuris jo bijo ir daro, kas teisu“ (Apd 10:34, 35).

³ Gyventi su Izraelio tauta svetimšaliams tikrai buvo palaiminga. Šitaip jie galėjo pelnyti malonę Jehovos akyse. Po daugelio metų apaštalas Paulius apie Dievą rašė: „Ar Dievas yra tiktai žydų Dievas? Ar jis nėra ir kitataučių? Taip, ir kitataučių“ (Rom 3:29; Jl 3:5 [2:32, Brb]).

4. Kokia prasme „Dievo Izraelyje“ nėra svetimšalių?

 ⁴ Vėliau Jehova sudarė naująją sandorą su pateptųjų krikščionių bendruomene. Ypatingi ryšiai nuo šiol jį siejo jau nebe su etniniu Izraeliu, o su dvasia pateptaisiais. Todėl Biblijoje jie pavadinti „Dievo Izraeliu“ (Gal 6:16). Paulius aiškino, kad šioje naujoje tautoje „nėra nei graiko, nei žydo, nėra nei apipjaustymo, nei neapipjaustymo, nėra barbaro, skito, vergo, laisvojo, — Kristus yra viskas ir visuose“ (Kol 3:11). Akivaizdu, kad krikščionių bendruomenėje nė vienas neturėjo būti laikomas svetimšaliu.

5, 6. a) Koks klausimas gali iškilti, perskaičius Izaijo 61:5, 6? b) Kas yra „Viešpaties kunigai“ ir „svetimšaliai“, paminėti šioje pranašystėje? c) Kaip šios dvi grupės bendradarbiauja?

⁵ Tačiau kai kas galbūt prisimins Izaijo 61-ame skyriuje užrašytą pranašystę, kuri pildosi būtent krikščionių bendruomenei. 6-oje eilutėje minimi asmenys, tarnausiantys „Viešpaties kunigais“, o štai 5-oje kalbama apie „svetimšalius“, kurie su tais „kunigais“ bendradarbiaus ir jiems pagelbės. Kaip šiuos žodžius reikėtų suprasti?

⁶ „Viešpaties kunigai“ — tai pateptieji krikščionys, turintys „dalį pirmajame prikėlime“. Jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir karaliaus su juo tūkstantį metų (Apr 20:6). Daugybė kitų Dievui atsidavusių krikščionių viliasi gyventi žemės rojuje. Nors laikosi išvien su dangiškąją viltį puoselėjančiais bendratikiais, jie perkeltine prasme yra kitataučiai. Jiems džiugu darbuotis drauge su „Viešpaties kunigais“, tarnauti jų „artojais ir vynuogininkais“. Šie krikščionys padeda pateptiesiems skelbti gerąją naujieną ir mokyti žmones tiesos, vaizdžiai sakant, dirba žemę, brandina vaisius ir nuima dvasinį derlių Dievo šlovei. Tiek pateptieji, tiek „kitos avys“ ieško nuoširdžių žmonių, norinčių amžinai tarnauti Kūrėjui, ir meilingai nurodo tokiems teisingą kelią (Jn 10:16).

7. Kuo šių dienų krikščionys panašūs į Abraomą ir kitus ištikimus Jehovos tarnus?

⁷ Ankstesniame straipsnyje aptarėme, kad tikrieji krikščionys yra it svetimšaliai, Šėtono pavergtame pasaulyje gyvenantys tik laikinai. Jų situacija  panaši į Abraomo ir kitų ištikimų Jehovos tarnų, kurie, pasak Biblijos, irgi buvo „ateiviai ir laikini gyventojai“ (Hbr 11:13). Kad ir kokią viltį puoselėtume, dangiškąją ar žemiškąją, su Jehova galime sueiti į labai artimą bendrystę, kaip kadaise Abraomas. Jokūbas savo laiške rašė: „Taip išsipildė Rašto žodžiai: ‘Abraomas patikėjo Jehova ir tai jam buvo įskaityta teisumu’, ir jis buvo pavadintas ‘Jehovos draugu’“ (Jok 2:23).

8. Koks pažadas buvo duotas Abraomui ir kiek tvirtai vyras tikėjo Dievo žodžiais?

⁸ Jehova davė žodį, kad per Abraomą ir jo palikuonis bus palaimintos visos žemės tautos, ne tik kuri nors viena. (Perskaityk Pradžios 22:15-18.) Nors šis pažadas turėjo išsipildyti tik tolimoje ateityje, Dievo žodžių tikrumu Abraomas nė kiek neabejojo. Daugiau nei pusę savo gyvenimo jis kartu su šeima klajojo iš vienos vietos į kitą. Per visus tuos metus Abraomo draugystė su Jehova nenutrūko.

9, 10. a) Kaip galime sekti Abraomo pavyzdžiu? b) Kokį kvietimą visur garsiname?

⁹ Net ir nežinodamas, kiek reikės laukti, kol tasai nuostabus pažadas taps realybe, Abraomas liko ištikimas Jehovai, jo meilė Dievui nepriblėso. Žvilgsnį jis buvo sutelkęs į ateitį, todėl nesiekė patogiai įsikurti ir tapti nuolatiniu kurio nors krašto gyventoju (Hbr 11:14, 15). Argi Abraomo pavyzdys ir mūsų neskatina supaprastinti savo buitį? Mūsų proto tegu neužvaldo troškimas praturtėti, įgyti garbingą padėtį visuomenėje, kopti karjeros laiptais. Ar išmintinga būtų stengtis susikurti vadinamąjį normalų gyvenimą santvarkoje, kuri pasmerkta žlugti? Kodėl turėtume prisirišti prie to, kas tėra laikina? Kaip senovėje Abraomas, taip mes šiandieną viliamės kai ko daug didingesnio. Kantriai laukiame to meto, kada Jehova ištesės visus savo pažadus. (Perskaityk Romiečiams 8:25.)

¹⁰ Visose tautose tebeskamba Jehovos kvietimas stoti į gretas tų, kurie per Abraomo ainiją bus gausiai palaiminti. Pateptieji „Viešpaties kunigai“ kartu su „svetimšaliais“, kitomis avimis, garsina šį kvietimą daugiau nei šešiais šimtais kalbų visame pasaulyje.

11. Ką iš Saliamono maldos galima suprasti apie Jehovos požiūrį į svetimtaučius?

¹¹ Per šventyklos atidarymo iškilmes 1026 m. p. m. e. Saliamonas meldė Jehovos, kad išklausytų maldas tų kitataučių, kurie melsis jam šventyklos linkui. Šitaip ir jie galėjo būti palaiminti dėl Abraomui duoto pažado. Saliamonas maldoje Jehovą prašė: „Kai svetimtautis, nepriklausantis tavo tautai Izraeliui, ateis iš tolimos šalies dėl tavo vardo, išgirdęs apie tavo didį vardą, galingą ranką ir ištiestą ranką, ir melsis šiuose Namuose [„šitų namų linkui“, Jr], išklausyk savo dangaus buveinėje ir suteik visa, ko svetimtautis tavęs prašo. Taip visos žemės tautos pažins tavo vardą ir garbins tave, kaip daro tavo tauta Izraelis“ (1 Kar 8:41-43).

12. Kodėl Jehovos liudytojus tam tikra prasme galima vadinti svetimšaliais?

¹² Svetimšaliu galima pavadinti žmogų, kuris lankosi arba gyvena kitame krašte, ne savo gimtinėje. Toks apibūdinimas tinka ir Jehovos liudytojams. Nors gyvena įvairiausiose pasaulio šalyse, jie yra visiškai atsidavę dangiškajai valdžiai, Dievo Karalystei, kurios karalius — Kristus. Todėl politiniais klausimais jie visad lieka neutralūs ir savo pozicijos neatsisako, net jei visuomenė ir laiko juos keistuoliais.

13. a) Kokiu atveju sąvoka „užsienietis“ praranda savo prasmę? b) Ar Jehova iš pat pradžių buvo sumanęs, kad žmonės vieni kitus laikys užsieniečiais? Prašom paaiškinti.

 ¹³ Užsieniečius paprastai galime atpažinti iš tam tikrų išskirtinių bruožų, būdingų jų tautos atstovams, pavyzdžiui, kalbos, papročių, išvaizdos, sudėjimo, aprangos stiliaus. Tačiau jei žvilgsnį sutelksime ne į individų skirtumus, o į panašumus, pamatysime, kiek daug yra dalykų, kurie vienija iš pažiūros labai skirtingus žmones. Svarbiau juk yra tai, kas mus visus sieja, o ne tai, kas skiria. Kai išmokstame nesureikšminti žmonių skirtybių, žodis „užsienietis“, galima sakyti, praranda savo prasmę. Pagalvokime: jei žemėje būtų tik viena valdžia, argi galėtume ką nors vadinti užsieniečiu? Politiniu požiūriu ši sąvoka išvis išnyktų. Jehova šitaip buvo sumanęs jau nuo pat pradžių: visi žmonės turėjo gyventi santarvėje, kaip viena šeima, ir juos turėjo valdyti viena valdžia — jis pats. O ar įmanoma jau šiandieną visame pasaulyje pasiekti kažką panašaus?

14, 15. Kaip Jehovos liudytojai žiūri į kitų tautybių žmones?

¹⁴ Šiame pasaulyje daugelis pasidavę savanaudiškumui, paveikti nacionalizmo dvasios. Bet gera žinoti, kad yra ir tokių žmonių, kurie neapsiriboja valstybių sienomis. Įveikti išankstinį nusistatymą, žinoma, nėra lengva. Televizijos CNN įkūrėjui Tedui Terneriui teko dirbti su nemažai gabių žmonių iš viso pasaulio. Anot jo, tai buvo nepamainoma patirtis. Jis pasakoja: „Atvykėlius iš kitų šalių pradėjau laikyti ne užsieniečiais, o tiesiog mūsų planetos piliečiais. Pats žodis „užsienietiškas“ man tapo menkinamas, todėl savo kompanijoje įvedžiau taisyklę — šio žodžio negalima vartoti nei eteryje, nei tarpusavio pašnekesiuose. Vietoje jo reikėjo vartoti žodį „tarptautinis“.

¹⁵ Jehovos liudytojai yra vienintelė pasaulinė organizacija, kurios nariai visų tautybių žmones stengiasi vertinti taip, kaip Dievas. Imdami pavyzdį iš Jehovos, jie sugebėjo pakeisti savo mąstymą bei vidinę nuostatą ir įveikti etninius barjerus. Į kitataučius jie nežiūri nepatikliai ar įtariai, juo labiau nejaučia jiems jokios neapykantos. Jehovos liudytojai išmoko grožėtis skirtingais žmonių bruožais, gebėjimais, savybėmis. Ar kada mąstei, koks didžiulis tai laimėjimas? Ar džiaugiesi, kad ir tau pavyko išsiugdyti tokį požiūrį į žmones?

16, 17. Ką tau pačiam reiškia pranašysčių iš Apreiškimo 16:16 ir Danieliaus 2:44 išsipildymas?

¹⁶ Jau netrukus visos tautos žemėje pakils į galutinę kovą su Jėzumi Kristumi ir jo dangiškosiomis kariaunomis. Tas mūšis vadinsis Armagedonas (Apr 16:14, 16; 19:11-16). Prieš daugiau nei pustrečio tūkstančio metų Jehova įkvėpė pranašą Danielių nusakyti, kokia baigtis laukia žmonių valdžių, nepaklūstančių Dievo valiai. Pranašas rašė: „Anų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai“ (Dan 2:44).

¹⁷ Ar įsivaizduoji, ką šios pranašystės išsipildymas reikš tau pačiam? Pasaulis šiandieną padalytas į gabalėlius, kiekviena valstybė apsibrėžusi savo sienas. Tačiau greitai jokių sienų nebeliks, todėl nė vieno žmogaus nebereikės vadinti užsieniečiu. Skirtinga žmonių išvaizda, skirtingi išorės bruožai paprasčiausiai liudys, kiek įvairovės yra Dievo kūrinijoje. Apmąstydami, kokia nuostabi ateitis mūsų laukia, dar labiau trokštame iš visos širdies šlovinti mūsų Kūrėją Jehovą.

18. Kas rodo, jog žmonėms įmanoma pakeisti požiūrį į kitos tautybės asmenis?

¹⁸ Bet ar tikėtis tokių globalinių pokyčių nėra kiek nerealu? Tikrai ne. Netgi priešingai, galime nė trupučio neabejoti, kad tai iš tiesų įvyks. Žodis „užsienietis“ Jehovos liudytojų tarpe šiandieną jau beveik prarado savo prasmę — jiems visiškai nesvarbu, kokios tautybės yra jų bendratikiai. Pastaruoju metu, pavyzdžiui, keletas mažesnių mūsų organizacijos filialų buvo sujungti. Šitaip nuspręsta dėl to, kad filialus būtų dar lengviau prižiūrėti ir kad gerosios naujienos skelbimo darbas tose šalyse eitųsi dar sklandžiau (Mt 24:14). Kur tik leido vietiniai įstatymai, broliai, priimdami sprendimus, stengėsi nepaisyti valstybių sienų. Tai dar vienas įrodymas, kad Jehovos paskirtasis Karalius Jėzus Kristus gali be vargo nugriauti visus žmonių pastatytus barjerus. Jau netrukus jis pasieks „galutinę pergalę“ (Apr 6:2).

19. Kiek paveiki yra „tyra kalba“, kuria šneka Jehovos garbintojai?

¹⁹ Į Jehovos liudytojų organizaciją renkasi žmonės iš įvairiausių tautų ir kalbų. Bet visus juos nesutraukomais saitais vienija „tyra kalba“ — tiesos kalba. (Perskaityk Sofonijo 3:9, Brb.) Nors ir gyvena sugedusiame pasaulyje, ši tarptautinė brolija jokiu būdu neketina su juo tapatintis. Tikrųjų krikščionių tarpusavio santarvė tėra tik atšvaitas naujojo pasaulio — pasaulio, kuriame nė vienas nebebus vadinamas užsieniečiu. Tuomet visi be išimties pritars teiginiui, kurį citavome straipsnio pradžioje: „Visi žmonės yra broliai, kad ir kokios rasės jie būtų“.