1, 2. a) Kaip tu apsisprendei tarnauti Dievui? b) Kokius klausimus apie Jehovos mums skirtą paveldą dabar išsiaiškinsime?

MILIJONAI žmonių visame pasaulyje apsisprendė tarnauti Dievui Jehovai ir tiksliai sekti Jėzaus Kristaus pėdomis. Tai išties išmintingas sprendimas (Mt 16:24; 1 Pt 2:21). Mes suvokiame, kiek rimtas yra pasiaukojimo Jehovai įžadas. Jį davėme gerai ištyrinėję Dievo Žodį nuo pradžios iki galo, o ne vos vieną kitą eilutę supratę. Biblijos studijos sustiprino mūsų tikėjimą, sužinojome apie paveldą, Jehovos skirtą tiems, kurie stengiasi pažinti jį, vienintelį tikrąjį Dievą, ir jo siųstąjį, Jėzų Kristų (Jn 17:3; Rom 12:2).

² Kad išsaugotume glaudžią bendrystę su dangiškuoju Tėvu, turime jį džiuginti savo sprendimais. Šiame straipsnyje aptarsime tokius svarbius klausimus: koks yra mūsų paveldas? Kaip dera jį vertinti? Ką privalu daryti, kad jį gautume? Ir kaip galime visada apsispręsti išmintingai?

3. Koks paveldas laukia a) pateptųjų krikščionių ir b) Jėzaus „kitų avių“?

³ Palyginti nedidelė grupelė krikščionių viliasi gauti „nepragaištantį, nesuterštą ir nenykstantį paveldą“ — neprilygstamą garbę valdyti drauge su Kristumi danguje (1 Pt 1:3, 4). Kad gautų tą paveldą, jiems reikia gimti „iš naujo“ (Jn 3:1-3). O kas skirta milijonams Jėzaus „kitų avių“, išvien su pateptaisiais garsinančių gerąją naujieną apie Dievo Karalystę? (Jn 10:16) Šiems žmonėms bus duota tai, ko niekad negavo nusidėję Adomas su Ieva, —  amžinas gyvenimas žemės rojuje, kur niekas nekentės, nemirs, nesielvartaus (Apr 21:1-4). Prieš mirtį Jėzus vienam iš šalia esančių piktadarių ne veltui pažadėjo: „Iš tiesų tau sakau šiandien: su manimi būsi rojuje“ (Lk 23:43).

4. Kuo galime džiaugtis jau dabar?

⁴ Negana to, šis paveldas mums duoda daug gera jau dabar. Tikėdami „Kristaus Jėzaus atliktu išpirkimu“ jaučiame vidinę ramybę, galime būti Dievo draugai (Rom 3:23-25). Aiškiai suprantame, kokie Biblijos pažadai dar išsipildys ateityje. Be to, esame laimingi galėdami priklausyti prie tarptautinės brolijos, kurioje viešpatauja meilė. O kokia garbė būti Jehovos liudytojais! Mūsų paveldas tikrai labai vertingas.

5. Ko Šėtonas visais laikais siekė ir ką turime daryti, kad atsilaikytume prieš jo klastas?

⁵ Tačiau kad tokio nuostabaus paveldo neprarastume, turime būti budrūs ir neįpulti į Šėtono spąstus. Piktasis visais laikais siekė suklaidinti Dievo tarnus, kad šie elgtųsi netinkamai ir negautų skirto paveldo (Sk 25:1-3, 9). Žinodamas, jog pabaiga nebetoli, Šėtonas kiek įmanydamas stengiasi mus suvedžioti. (Perskaityk Apreiškimo 12:12, 17.) Jei norime „atsilaikyti prieš Velnio klastas“, savo paveldą turime labai branginti (Ef 6:11). Pažiūrėkime, ko svarbaus pasimokome iš istorijos apie patriarcho Izaoko sūnų Ezavą.

6, 7. Kas buvo Ezavas ir koks paveldas jo laukė?

⁶ Prieš beveik 4000 metų Izaokui ir Rebekai gimė dvyniai Ezavas ir Jokūbas. Brolių būdas ir pomėgiai labai skyrėsi. Kai užaugo, „Ezavas buvo įgudęs medžiotojas, laukus mėgstąs vyras, tuo tarpu Jokūbas — tylus, mėgstąs būti namie prie palapinių“ (Pr 25:27). Hebrajiškas žodis, šioje eilutėje išverstas „tylus“, anot Biblijos vertėjo Roberto Olterio, apibūdina dorą, nekaltą asmenį.

⁷ Kai dvyniams buvo penkiolika, mirė jų senelis Abraomas. Bet Jehova tikrai nepamiršo, ką patriarchui pažadėjęs, ir vėliau pažadą pakartojo Izaokui. Pasakė jam, kad per Abraomo palikuonis visos tautos žemėje gaus palaiminimą. (Perskaityk Pradžios 26:3-5.) Tie Jehovos žodžiai atskleidė, jog Mesijas, arba Dievui ištikima „ainija“, išpranašauta Pradžios 3:15, kils iš Abraomo palikuonių. Taigi Izaoko pirmagimis Ezavas turėjo teisę tapti Mesijo protėviu. Koks ypatingas paveldas šio vyro laukė! O kaip jį vertino pats Ezavas?

8, 9. a) Kaip Ezavas apsisprendė dėl savo pirmagimystės? b) Ką po daugelio metų Ezavas suprato ir kaip tada jautėsi?

⁸ Vieną dieną sugrįžęs iš laukų Ezavas rado Jokūbą, verdantį sriubą. Ezavas tarė Jokūbui: „Labai prašau duoti man pasrėbti to raudono viralo, nes esu baisiai išalkęs!“ Jokūbas pasiūlė: „Pirmiau parduok man savo pirmagimystę.“ Ką gi nusprendė Ezavas? Neįtikėtina, tačiau jis tarė: „Kam man ta pirmagimystė?“ Ezavas sutiko išmainyti pirmagimio teises į dubenį viralo! Norėdamas sandorį įteisinti, Jokūbas pareikalavo: „Pirmiau turi man prisiekti.“ Nė nesudvejojęs Ezavas pardavė savo pirmagimystę. „Tuomet Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių sriubos. Jis pavalgė, atsigėrė, pakilo ir nuėjo sau. Tiek Ezavui terūpėjo jo pirmagimystė“ (Pr 25:29-34).

 ⁹ Po daugelio metų, kai Izaokas manė greit mirsiąs, Rebeka pasirūpino, kad Jokūbas iš tiesų gautų pirmagimystę, kurios Ezavas išsižadėjo. Supratęs, kaip neprotingai apsisprendė, Ezavas puolė maldauti Izaoką: „Palaimink mane! Taip pat ir mane, tėve! [...] Nejaugi nebeliko man jokio tavo palaiminimo?“ Bet jau buvo per vėlu. Izaokui atsakius, kad palaiminimo, ištarto Jokūbui, nebegalįs atšaukti, „Ezavas ėmė garsiai verkti“ (Pr 27:30-38).

10. Kaip Jehova žiūrėjo į Ezavą ir kaip į Jokūbą? Kodėl būtent taip?

¹⁰ Ką šis Biblijos pasakojimas atskleidžia apie Ezavą? Kūniški troškimai jam buvo svarbesni už visą tą gera, ką garantavo pirmagimio teisės. Savo paveldo jis nevertino ir Dievo nuoširdžiai nemylėjo. Be to, nepagalvojo, kaip jo pasirinkimas atsilieps palikuonims. O Jokūbas, priešingai — savo paveldą labai brangino ir saugojo. Pavyzdžiui, kai prireikė apsispręsti, ką rinktis į žmonas, jis paisė tėvų valios (Pr 27:46—28:3). Dėl šio sprendimo Jokūbui teko daug aukotis, kantriai ištverti visokius sunkumus. Tačiau už klusnumą Jehova jį palaimino — leido tapti Mesijo protėviu. Kaip Dievas žiūrėjo į Ezavą ir kaip į Jokūbą? Pranašo Malachijo lūpomis Jehova pasakė: „Aš mylėjau Jokūbą, o Ezavo nekenčiau“ (Mal 1:2, 3).

11. a) Ko iš istorijos apie Ezavą gali pasimokyti krikščionys? b) Kodėl Paulius Ezavo poelgį sugretino su ištvirkavimu?

¹¹ Ko iš istorijos apie Ezavą gali pasimokyti šių dienų krikščionys? Apaštalas Paulius įspėjo bendratikius saugotis, kad jų tarpe „neatsirastų ištvirkautojų ar tokių, kurie nevertina šventų dalykų, — kaip Ezavas, už vieną valgį atidavęs pirmagimio teises“ (Hbr 12:16). Pauliaus įspėjimas aktualus ir dabar. Kad kartais mūsų neužvaldytų kūniški troškimai ir neprarastume savo dvasinio paveldo, turime didžiai vertinti šventus dalykus. Tačiau kodėl apaštalas Ezavo poelgį sugretino su ištvirkavimu? Jei asmens mąstymas kūniškas kaip Ezavo, labiau tikėtina, kad šventus dalykus jis išmainys į nuodėmingus malonumus, tokius kaip ištvirkavimas.

12. a) Kaip Šėtonas bando mus suvilioti? b) Kokie pavyzdžiai iš Biblijos mums padėtų teisingai pasielgti, kai esame gundomi?

¹² Mes, Jehovos tarnai, šalinamės visko, kas veda į amoralumą. Taip pat  meldžiame Jehovą, kad pagelbėtų atsispirti, kai esame gundomi nusidėti (Mt 6:13). Šiame sugedusiame pasaulyje stengiamės, kiek pajėgiame, likti nepriekaištingi. Tačiau Šėtonas nuolat taikosi į mūsų dvasingumą (Ef 6:12). Jis, dabartinės nedoros santvarkos dievas, žinodamas netobulą žmogaus prigimtį, puikiai sugeba mus įvilioti į nuodėmingų troškimų pinkles (1 Kor 10:8, 13). Įsivaizduok esąs tokioje situacijoje, kai iki netyro poelgio vos vienas žingsnis. Ką darysi? Ar kaip Ezavas skubėsi tenkinti kūno įnorius? O gal gręšiesi nuo pagundos ir bėgsi kuo toliau, kaip Jokūbo sūnus Juozapas nuo Potifaro žmonos? (Perskaityk Pradžios 39:10-12.)

13. a) Kaip šiandieną daugelis bendratikių seka Juozapo pavyzdžiu ir kaip kai kurie suklumpa pasukę Ezavo keliu? b) Ką svarbu daryti, kad mums nenutiktų, kaip Ezavui?

¹³ Nemažai mūsų brolių ir sesių yra pakliuvę į aplinkybes, kada privalėjo pasirinkti — elgsis kaip Ezavas ar kaip Juozapas. Dauguma apsisprendė išmintingai ir pradžiugino Jehovos širdį (Pat 27:11). Kai kurie, deja, pasuko Ezavo keliu ir savo dvasinio paveldo nebesergėjo. Kasmet daugelis yra teisminio komiteto sudrausminami ar net atskiriami būtent dėl lytinio pobūdžio nuodėmių. Tad jau dabar, kol dar nepapuolėme į mėginimą, labai svarbu ruošti savo širdį, kad nepritrūktume ryžto likti nepriekaištingi (Ps 78:8). Kaip pasistatyti tvirtą užtvarą, padedančią atremti gundymus? Kaip nelengvose situacijose rasti jėgų teisingai apsispręsti? Būtina žengti bent du žingsnius.

14. Apie ką mąstydami būsime pasiryžę bodėtis to, kas pikta, ir laikytis to, kas gera?

¹⁴ Pirmas žingsnis: pagalvok, kokios bus tavo veiksmų pasekmės. Kiek esame dėkingi už dvasinį paveldą, daug priklauso nuo to, ar stipriai mylime paveldo Davėją, Jehovą. Mylimo asmens juk nenorime užgauti. Atvirkščiai, darome viską, kad jis būtų laimingas. Todėl būtinai pamąstyk: jei pasiduosi netyriems kūno geismams, kaip tai atsilieps tau pačiam ir kitiems? Pavyzdžiui, kaip toks savanaudiškas poelgis paveiks tavo santykius su Jehova? Ar neįskaudinsi savo artimųjų? O kaip jausis broliai ir seserys bendruomenėje? Ar per tave nesuklups kiti? (Fil 1:10) Ir dar: ar suvoki, kad kelios akimirkos nuodėmingo malonumo paskui virs didžiule širdgėla? Nejau ir tu, kaip kadaise Ezavas, supratęs, kokią padarė klaidą, nori lieti karčias ašaras? (Hbr 12:17) Tokie pamąstymai padės mums bodėtis to, kas pikta, ir tvirtai laikytis to, kas gera (Rom 12:9). Įsitverti savo paveldo ir jį sergėti labiausiai mus skatins meilė Jehovai (Ps 73:28).

15. Kas padės mums atsispirti pasaulio vilionėms ir sergėti savo dvasingumą?

¹⁵ Antras žingsnis: stiprink savo dvasinę gynybą. Kad būtume atsparūs pasaulio vilionėms ir sergėtume savo dvasingumą, Jehova teikia visokeriopą pagalbą. Stiprybės semiamės studijuodami Bibliją, lankydami sueigas, dalyvaudami evangelizacijos tarnyboje, melsdamiesi (1 Kor 15:58). Kaskart, kai maldoje išliejame širdį Jehovai,  kai stropiai darbuojamės tarnyboje, savo gynybinę užtvarą darome vis tvirtesnę. (Perskaityk 1 Timotiejui 6:12, 19.) Taigi, jei norime būti pasirengę atlaikyti gundymus, visų pirma turime stengtis patys (Gal 6:7). Apie tai kalbama Patarlių knygos antrame skyriuje.

16, 17. Kaip galime išsiugdyti gebėjimą išmintingai apsispręsti?

¹⁶ Antrame Patarlių knygos skyriuje esame raginami siekti išminties, ugdytis sveiką nuovoką. Šios Jehovos dovanos įgalina mus atskirti gera nuo bloga, padeda pažaboti savo įnorius, o ne jiems pataikauti. Tačiau sėkme džiaugsimės tik tada, jeigu dėsime visas pastangas. Biblijoje pabrėžiama: „Mano vaike, jei priimsi mano žodžius ir branginsi širdyje mano įsakymus, jei palenksi ausį klausytis išminties ir atversi širdį, norėdamas suprasti, jei iš tikrųjų šauksiesi įžvalgumo ir pakelsi balsą, norėdamas suprasti, jei sieksi supratimo, kaip žmonės ieško sidabro, ir ieškosi jo tarsi paslėptų turtų, tai suprasi pagarbią Viešpaties baimę ir sužinosi, ką reiškia pažinti Dievą. Juk Viešpats duoda išminties, iš jo lūpų ateina pažinimas ir supratimas“ (Pat 2:1-6).

¹⁷ Paisydami šių nurodymų, išsiugdysime gebėjimą apsispręsti išmintingai. Nepasiduoti gundymams pajėgsime, jei leisime Jehovos mokymui formuoti mūsų asmenybę, jei be paliovos melsime Dievą vadovavimo, jei nepaliausime ieškoję jo pažinimo lyg paslėptų turtų.

18. Ką esi pasiryžęs daryti ir kodėl?

¹⁸ Kiekvienam, kas visomis išgalėmis siekia pažinimo, išminties ir supratimo, Jehova šių turtų teikia negailėdamas. Kuo uoliau jų ieškosime ir stengsimės jais naudotis, tuo labiau suartėsime su Jehova, tų turtų Šaltiniu. O glaudūs saitai su Dievu mums bus kaip užtvara, sauganti nuo gundymų. Būdami arti Jehovos ir pagarbiai jo bijodami, darysime viską, kad nepasiduotume nuodėmei (Ps 25:14; Jok 4:8). Branginkime draugystę su Jehova ir vadovaukimės jo išmintimi — tada savo sprendimais visad džiuginsime Jehovos širdį ir sergėsime savo dvasinį paveldą.