Galime pagrįstai teigti, kad tai buvo dvasiniai Dievo sūnūs. Iš ko tai suprantame?

Pirmoje iš šių dviejų eilučių sakoma: „Dievo sūnūs matydami, kad žmonių dukterys gražios, ėmė jas sau į žmonas“ (Pr 6:2, Brb).

Pasakymą „Dievo sūnūs“ hebrajiškojoje Šventojo Rašto dalyje (K. Burbulio vertime) randame Pradžios 6:2, 4; Jobo 1:6; 2:1; 38:7 ir Psalmyno 89:6. Ką šitos eilutės apie „Dievo sūnus“ byloja?

„Dievo sūnūs“, paminėti Jobo 1:6, buvo dangiškosios būtybės, susirinkusios Visagalio Dievo akivaizdoje. Tarp jų buvo ir Šėtonas, išvaikštinėjęs, kaip pats sakė, visą žemę (Job 1:7; 2:1, 2). Jobo 38:4-7 kalbama apie „Dievo sūnus“, kurie, regėdami dedant žemės „kertinį akmenį“, visi kartu „šaukė iš džiaugsmo“. Tai turėjo būti angelai, nes žmonės tada dar nebuvo sukurti. „Dievo sūnūs“, minimi Psalmyno 89:6, irgi yra dangiškosios esybės, gyvenančios drauge su Dievu.

Kas gi tad yra „Dievo sūnūs“, apie kuriuos rašoma Pradžios 6:2, 4? Remdamiesi jau aptartomis Biblijos eilutėmis, galime daryti išvadą, kad ten pasakojama apie dvasinius Dievo sūnus, kurie nusileido į žemę.

Kai kam sunku suprasti, kaip angelams galėjo kilti troškimas turėti intymių santykių su moterimis. Jėzaus žodžiai, užrašyti Mato 22:30, rodo, jog danguje nėra nei santuokos, nei intymaus gyvenimo. Bet angelai kartais prisiimdavo materialius kūnus ir su žmonėmis netgi valgydavo ir gerdavo (Pr 18:1-8; 19:1-3). Taigi logiška manyti, jog materializavęsi jie galėjo turėti ir lytinių santykių su moterimis.

Kai kurie angelai, tikėtina, taip ir elgėsi. Judo laiško 6 ir 7 eilutėse „angelų, kurie neišsaugojo savo prigimtinės padėties, bet apleido jiems skirtą buveinę“, nuodėmė prilyginama iškrypusių Sodomos vyrų pasileidimui. Tiek sodomiečiai, tiek anie angelai „pasileido ištvirkauti ir atsidavė tenkinti priešingus prigimčiai kūno geismus“. Kaip matyti iš 1 Petro 3:19, 20, tie angelai šitaip nusidėjo „Nojaus dienomis“ (2 Pt 2:4, 5). Taigi Nojaus laikais gyvenusių angelų neklusnumas yra tolygus Sodomos ir Gomoros nuodėmei.

Tokia išvada yra teisinga, jeigu turime omenyje, kad „Dievo sūnūs“, minimi Pradžios 6:2, 4, buvo angelai, pasivertę žmonėmis ir tenkinę savo aistras su moterimis.

Tos dvasios, pasak apaštalo Petro, „kadaise, Nojaus dienomis, buvo neklusnios, kai Dievo kantrybė laukė bestatant laivą“ (1 Pt 3:20). Aišku, Petras čia turi omenyje angelus, nusprendusius prisidėti prie Šėtono maišto. Judas savo laiške kalba apie angelus, kurie „neišsaugojo savo prigimtinės padėties, bet apleido jiems skirtą buveinę“, ir priduria, kad Dievas juos „laiko tamsybėje supančiotus amžinais pančiais didžiosios dienos teismui“ (Jud 6).

Kaip angelai Nojaus dienomis nepakluso Dievui? Prieš tvaną šios nedoros dvasios darė tai, ko Dievas joms nebuvo leidęs, — prisiėmė materialius kūnus (Pr 6:2, 4). Be to, gyveno su žmonių dukterimis. Tai iškrypimas, nes Dievas nebuvo numatęs, kad angelai turėtų intymių santykių su moterimis (Pr 5:2). Nedorus maištingus angelus atėjus metui Dievas sunaikins. O dabar, kaip rašo Judas, jie yra įkalinti „tamsybėje“ — dvasine prasme lyg uždaryti kalėjime.

Kada ir kaip „kalėjime esančioms dvasioms“ Jėzus skelbė? Pasak Petro, skelbė tada, kai buvo „atgaivintas dvasia“ (1 Pt 3:18, 19). Įsidėmėtina, jog Petras čia vartoja būtąjį laiką. Vadinasi, Jėzus toms dvasioms skelbė anksčiau, negu Petras parašė savo pirmąjį laišką, — galbūt kažkuriuo metu po savo prisikėlimo. Piktiesiems angelams Jėzus aiškiai pasakė, kad jie tikrai nusipelnė būti nubausti. Tai nebuvo žodžiai, suteikiantys kokią viltį. Ne, Jėzus skelbė jiems nuosprendį (Jon 1:1, 2). Kadangi pats liko tvirtas ir ištikimas Dievui iki mirties ir buvo prikeltas, — Šėtonas, akivaizdu, galios jam neturėjo, — tokį pasmerkimą anoms dvasioms jis paskelbė visiškai teisėtai (Jn 14:30; 16:8-11).

Ateityje Šėtoną ir neklusnius angelus Jėzus suriš ir įmes į bedugnę (Lk 8:30, 31; Apr 20:1-3). O kol tai įvyks, šie maištingi angelai yra nublokšti į tirščiausią dvasinę tamsą ir paskui bus galutinai sunaikinti (Apr 20:7-10).