TAI mano patys pirmieji prisiminimai apie tėtį. Jis, kuklus ir darbštus žmogus, turėjo stiprų teisingumo jausmą, todėl kaipmat atkreipė dėmesį į Biblijos tiesą, kurią išgirdo 1953-iaisiais. Nuo tada, ką pats sužinodavo, labai stengėsi perduoti mums, vaikams. Mama iš pradžių nenorėjo atsisakyti katalikiškų tradicijų. Vis dėlto per laiką ji irgi pamilo Biblijos mokymus.

Mama buvo beveik neraštinga, o tėtis ilgai ir sunkiai triūsdavo laukuose, todėl studijuoti su mumis Bibliją jiems buvo nelengva. Kartais tėtis būdavo taip pavargęs, kad per studijas užmigdavo. Tačiau jo pastangos nenuėjo veltui. Aš, vyresnėlė, padėjau mokyti savo sesutę ir du brolius. Kalbėdavau jiems apie tai, ką dažnai primindavo tėvas, — apie Nojų ir jo meilę savo šeimai, apie jo klusnumą Dievui. Kaip aš mėgau tą Biblijos pasakojimą! Netrukus jau visi lankėme sueigas. Rinkdavomės į Karalystės salę Rozeto delji Abrucyje, Italijos mieste prie Adrijos jūros.

1955-aisiais, būdama vos vienuolikos, su mama per kalnus nukeliavau į kongresą Romoje. Tai buvo pirmas mūsų kongresas. Nuo tol šie dideli sambūriai man yra vienas maloniausių krikščioniško gyvenimo įvykių.

Kitais metais pasikrikštijau ir pradėjau pionierės tarnybą. Kai suėjo septyniolika, mane paskyrė specialiąja pioniere į Latiną — miestą į pietus nuo Romos, maždaug už trijų šimtų kilometrų nuo namų. Tai buvo gana jaunas miestas ir žmonėms tenai nerūpėjo, ką apie juos galvoja kaimynai. Su savo tarnybos partnere išplatinome daugybę krikščioniškų leidinių, bet aš, dar tokia jauna, labai ilgėjausi namų. Vis dėlto norėjau laikytis to, kas man buvo nurodyta.

Vėliau buvau paskirta į Milaną padėti pasiruošti 1963 metų tarptautiniam kongresui „Amžinoji geroji naujiena“. Per tą kongresą darbavausi savanore su daugeliu kitų bendratikių, tarp kurių buvo ir Paolas Pičiolis, jaunas brolis iš Florencijos. Antrą kongreso dieną jis pasakė  uždegančią kalbą apie vienystę. Prisimenu, tada mąsčiau: šis brolis tikrai niekada neves. Bet mudu pradėjome susirašinėti ir greitai paaiškėjo, kad turime labai daug bendra. Mus siejo vienas tikslas, meilė Jehovai ir stiprus troškimas jam paklusti. Su Paolu susituokėme 1965-aisiais.

Florencijoje tarnavau pioniere dešimt metų. Džiugu buvo matyti, kaip gausėja bendruomenės, ir ypač gera stebėti, kaip dvasiškai bręsta jaunuoliai. Abu su Paolu skirdavome jiems nemažai laiko — kalbėdavomės Biblijos temomis, sykiu poilsiaudavome. Paolas su jaunimu neretai žaisdavo futbolą, nes pats tą žaidimą labai mėgo. Man, žinoma, būtų buvę smagu pačiai daugiau pabūti su savo vyru, bet aš mačiau, kad jauni bendruomenės broliai ir šeimos labai nori su juo bendrauti, kad jiems tikrai reikia jo švelnaus dėmesio.

Širdį užlieja džiaugsmas, kai prisimenu tuos žmones, su kuriais studijavome Bibliją. Viena studijuotoja, vardu Adriana, apie tai, ką sužinojusi, ėmė pasakoti kitoms dviem šeimoms. Norėdamos pasiaiškinti, kiek teisingos Trejybės ir sielos nemirtingumo doktrinos, tos šeimos pasikvietė katalikų kunigą, o šis į susitikimą atsivedė dar du dvasininkus. Jų argumentai buvo painūs, migloti ir prieštaringi. Palyginę tuos teiginius su aiškiais Biblijos mokymais, mūsų studijuotojai nesunkiai suvokė, kur tiesa. Diskusija padarė jiems įspūdį ir paskatino apsispręsti. Per laiką iš tų šeimų liudytojais tapo penkiolika žmonių.

Žinoma, dabar gerąją naujieną skelbiame kitokiais metodais. Anuomet Paolas labai sėkmingai diskutuodavo su kunigais, o susidurti su jais jam teko ne kartą. Prisimenu, kaip sykį jis kalbėjo auditorijai, kurioje nebuvo Jehovos liudytojų. Pasirodo, priešininkai buvo susitarę, kad kas nors iš dalyvių užduos kalbėtojui keblių klausimų. Tačiau pokalbis netikėtai pasisuko kita linkme. Kažkas paklausė, ar dera bažnyčiai kištis į politiką ir kodėl visais amžiais ji taip elgiasi. Kunigams tas klausimas aiškiai buvo neparankus. Tuo momentu užgeso šviesa ir susirinkusieji turėjo skirstytis. Po kelių metų sužinojome, kad šviesą išjungti buvo suplanuota iš anksto, jeigu pokalbis pakryptų kitaip, nei kunigai tikėjosi.

Praėjus dešimčiai metų nuo mūsų vedybų, buvome pakviesti lankyti bendruomenes. Paolas  turėjo gerą darbą, tad apsispręsti nebuvo lengva. Bet pasimeldę ir viską apsvarstę nutarėme šios tarnybos imtis. Mums patiko bendrauti su šeimomis, kurių namuose apsistodavome. Vakarais dažnai drauge ką nors studijuodavome, paskui Paolas padėdavo vaikams paruošti namų darbus, ypač matematikos užduotis. Be to, jis labai mėgo skaityti ir gyvai pasakodavo, ką įdomaus ir naudingo sužinojo. Pirmadieniais skelbdavome po miestelius, kur nėra liudytojų, ir kviesdavome žmones vakare ateiti pasiklausyti viešos kalbos.

Bendruomenes lankėme dvejus metus ir tada mus pakvietė į Romoje įsikūrusį Betelį. Paolui buvo pavesta rūpintis teisiniais reikalais, o aš dirbau žurnalų skyriuje su prenumeratų užsakymais. Tokie pokyčiai pareikalavo daug kantrybės, bet mes norėjome būti klusnūs. Savo akimis matėme, kaip plečiasi Italijos filialas, kaip sparčiai daugėja liudytojų, ir tai išties jaudino. Tuo metu Jehovos liudytojai Italijoje įgijo ir teisinį pripažinimą. Betelio tarnyba mums tikrai teikė džiaugsmo.

Kai tarnavome Betelyje, Italijos Jehovos liudytojams teko ginti savo krikščionišką nuostatą dėl kraujo. Devintojo dešimtmečio pradžioje viena byla susilaukė plataus atgarsio Italijos visuomenėje. Sutuoktiniai, Jehovos liudytojai, buvo melagingai apkaltinti dėl savo dukters mirties, nors iš tikrųjų ji mirė nuo sunkios kraujo ligos, kuria serga daug Viduržemio jūros regiono gyventojų. Betelio šeimos nariai visokeriopai padėjo teisininkams, teisme atstovavusiems tai krikščionių porai. Buvo išleistas informacinis lankstinukas ir specialus žurnalo Atsibuskite! numeris, kad žmonės sužinotų faktus ir aiškiai suprastų, kas Biblijoje sakoma dėl kraujo vartojimo. Tais mėnesiais Paolas dažnai dirbdavo po šešiolika valandų per dieną be jokio poilsio. Tai buvo svarbus darbas ir aš kiek galėdama stengiausi vyrui pagelbėti.

Jau buvome dvidešimt metų susituokę, nebe jaunuoliai (man 41-eri, Paolui 49-eri), kai nutiko kai kas netikėta. Aš pasijutau esanti nėščia ir apie tai pasakiau vyrui. Jo dienoraštyje tos dienos skiltyje vėliau radau įrašytus tokius žodžius: „Meldžiu, jeigu tai tiesa, padėk mums nenutraukti visalaikės tarnybos, duok jėgų išlikti dvasiškai stipriems, padėk būti pavyzdingais tėvais. Taip pat meldžiu išminties pritaikyti bent vieną procentą visų tų patarimų, kuriuos per pastaruosius trisdešimt metų kalbėdamas nuo  pakylos daviau kitiems.“ Sprendžiant iš to, kaip viskas susiklostė, Jehova tikrai atsakė į jo maldą, ir, žinoma, į mano.

Gimus Ilarijai, gyvenimas gerokai pasikeitė. Buvo visko. Kartais apimdavo nusiminimas, kaip parašyta Patarlių 24:10: „Jei, nustojęs drąsos, nusimeni suspaudimo dieną, tai tavo stiprumas sumažėja.“ Žinodami, kiek svarbi abipusė parama, vienas kitą visokeriopai palaikėme.

Ilarija sako esanti laiminga, kad gimė visalaikių tarnų šeimoje. Ji niekada nesijautė apleista, ja rūpinomės kaip ir visi tėvai. Per dieną su ja būdavau aš. Paolas, grįžęs vakare, paprastai turėdavo dar daug ką nuveikti, bet mielai su ja žaisdavo, padėdavo paruošti namų darbus. Jis negailėdavo dukrai laiko, net jei savo paties darbus turėdavo užbaigti antrą ar trečią valandą ryto. Ne veltui Ilarija sakydavo: „Tėtis — mano geriausias draugas.“

Kad dukra laikytųsi krikščioniško kelio, auklėjome ją nuosekliai, prireikus tardavome ir griežtesnį žodį. Prisimenu, kaip sykį žaisdama su drauge ji blogai elgėsi. Remdamiesi Biblija paaiškinome, kodėl taip elgtis negalima, ir liepėme mums matant draugės atsiprašyti.

Ilarija dėkinga už tai, kad rodėme jai pavyzdį ir kad branginome krikščionišką tarnybą. Dabar, pati jau ištekėjusi, ji dar geriau supranta, kaip svarbu paklusti Jehovai ir laikytis jo pamokymų.

2008 metais Paolui buvo diagnozuotas vėžys. Iš pradžių atrodė, kad jo organizmas nugalės ligą ir tai suteikė vilčių. Kreipėmės pagalbos į geriausius gydytojus ir abi su Ilarija karštai meldėme Jehovą padėti ištverti visa, kas dar laukia. Tačiau liga nesitraukė. Vyras, kadaise tvirtas ir energingas, pamažu silpo ir 2010-aisiais mirė. Mudviem su dukra tai buvo skaudus smūgis. Paguodos semiuosi mąstydama apie tai, ką gera per 45 bendro gyvenimo metus nuveikėme. Jehovai atidavėme visas jėgas. Žinau, mūsų triūsas nebuvo veltui ir Jehova jo nepamirš. Su ilgesiu laukiu, kada išsipildys Jono 5:28, 29 užrašyti žodžiai ir Paolas bus prikeltas.

Giliai širdyje tebesu ta maža mergytė, mėgstanti pasakojimą apie Nojų. Mano ryžtas neišblėso. Kad ir kas gyvenime nutiktų, noriu paklusti Jehovai. Žinau, visos kliūtys, aukos ar netektys yra gana menkos, palyginti su tuo, kiek nuostabių dalykų Jehova, meilės Dievas, mums teikia. Aš pati tai patyriau ir galiu tvirtai pasakyti: aukotis dėl to verta.