NORS tai buvo prieš šešiasdešimt suvirš metų, 1949-aisiais, istorija, kurią papasakosiu, prasideda daug anksčiau. Mano tėvas Hendrikas dirbo batsiuviu ir sodininku Donderene, mažame Nyderlandų kaime, Drentės provincijos šiaurėje. Gimiau 1927-aisiais, ketvirtas iš septynių vaikų. Mūsų namas stovėjo palei pat kelią. Dauguma kaimynų buvo ūkininkai. Gyventi kaime man patiko. 1947-aisiais, kai buvau devyniolikos, iš kaimyno, vardu Tėnisas Beinas, pirmą kartą išgirdau tiesą. Pamenu, prieš tai Tėniso nemėgau. Bet, netrukus po Antrojo pasaulinio karo tapęs Jehovos liudytoju, jis pasidarė kur kas draugiškesnis. Toks pasikeitimas patraukė mano dėmesį, todėl, kai jis ėmė pasakoti apie Dievo pažadą paversti žemę rojumi, mielai klausiausi. Kaipmat supratau, kad čia tiesa. Nuo tada su Tėnisu labai susibičiuliavome. *

Skelbti gerąją naujieną pradėjau 1948 metų gegužę ir jau kitą mėnesį, birželio 20-ąją, pasikrikštijau kongrese Utrechte. 1949 metų sausio 1 dieną pradėjau tarnauti pionieriumi ir buvau paskirtas į nedidelę bendruomenę Borkule, šalies rytuose, apie 130 kilometrų nuo mano namų. Nutariau ten keliauti dviračiu. Maniau, užtruksiu kokias šešias valandas. Bet papuoliau į baisią liūtį, reikėjo minti prieš vėją. Nors paskutinius 90 kilometrų jau riedėjau traukiniu,  iš viso sugaišau dvylika valandų. Vėlyvą vakarą galiausiai nusigavau iki vienos bendratikių šeimos, pas kurią ir turėjau apsistoti tenai tarnaudamas.

Pokario metais žmonės gyveno neturtingai. Visa mano manta buvo kostiumas ir pora kelnių — kostiumas, be to, per didelis, o kelnės per trumpos. Kaip minėjau, pirmą mėnesį Borkule man ėjosi sunkiai, bet vėliau su Jehovos pagalba pradėjau keletą Biblijos studijų. Po devynių mėnesių mane paskyrė tarnauti Amsterdame.

Visą gyvenimą augęs kaime, dabar atsidūriau didžiausiame Nyderlandų mieste. Tarnyba čia sekėsi puikiai. Jau patį pirmą mėnesį literatūros išplatinau daugiau negu per anuos devynis. Greitai vedžiau net aštuonerias Biblijos studijas. Kai buvau paskirtas bendruomenės tarnu (dabar vadinasi vyresniųjų tarybos koordinatorius), turėjau paruošti savo pirmą viešąją kalbą. Labai bijojau, todėl su palengvėjimu atsidusau, kai likus visai nedaug iki mano kalbos buvau perkeltas į kitą bendruomenę. Tada dar nė neįsivaizdavau, kad laikui bėgant pasakysiu daugiau nei 5000 kalbų.

1950-ųjų gegužę mane paskyrė į Harlemą. Paskui pasiūlė darbuotis rajono tarnu (dabar vadinasi rajono prižiūrėtojas). Tris naktis negalėjau užmigti. Vienam broliui iš filialo, Robertui Vinkleriui, užsiminiau, kad nesijaučiu tam tinkamas. Bet jis tepasakė: „Tiesiog imk ir užpildyk blankus. Išmoksi.“ Netrukus buvau pakviestas mėnesį pasimokyti ir po to pradėjau keliaujamąjį darbą. Lankydamas vieną bendruomenę susipažinau su Jani Tatchen, jauna, linksmo būdo pioniere. Mane žavėjo stipri jos meilė Jehovai ir pasiaukojama dvasia. 1955-aisiais susituokėme. Dabar tegu Jani papasakoja, kaip ji tapo pioniere.

Jani. 1945-aisiais, kai buvau vienuolikos, mano mama tapo Jehovos liudytoja. Ji iškart suprato, kaip svarbu Biblijos tiesas diegti ir mums, trims savo vaikams. Bet tėvui tai labai nepatiko, todėl mama mus mokė jam nesant namie.

1950-aisiais dalyvavau kongrese Hagoje. Tai buvo pirmoji mano sueiga. Po savaitės apsilankiau Jehovos liudytojų susirinkimų salėje Asene (Drentės provincija). Tėvas įtūžo ir liepė man išeiti iš namų. Mama guodė: „Tu gi žinai, pas ką gali prisiglausti.“ Ji, aišku, turėjo omenyje dvasinius brolius ir seses. Iš pradžių apsistojau pas netoliese gyvenančią liudytojų šeimą. Bet tėvas ir tada nedavė ramybės. Todėl persikėliau į bendruomenę Deventeryje (Overeiselio  provincija), už maždaug 95 kilometrų. Kadangi mane, nepilnametę, išvijo iš namų, tėvui kliuvo nuo valdžios pareigūnų ir jis leido man sugrįžti. Nors tėvas tiesos niekada taip ir nepriėmė, eiti į sueigas ir į tarnybą galiausiai nebedraudė.

Netrukus po to, kai sugrįžau, sunkiai susirgo mama ir man teko visa namų ruoša. Bet rūpesčiai nesukliudė man stiprėti dvasiškai ir 1951-aisiais, būdama septyniolikos, pasikrikštijau. 1952 metais, mamos sveikatai pasitaisius, kartu su dar trimis pionierėmis du mėnesius tarnavau atostogine pioniere (taip tada vadino pagalbinius pionierius). Gyvenome namelyje ant vandens, gerąją naujieną skelbėme dviejuose Drentės provincijos miestuose. 1953-iaisiais tapau reguliariąja pioniere. Po metų mūsų bendruomenę lankė vienas jaunas rajono prižiūrėtojas. Tai buvo Markas. Susituokėme 1955 metų gegužę. Matėme, kad Jehovos tarnyboje daugiau galėsime nuveikti būdami drauge (Mok 4:9-12).

Markas. Po vestuvių buvome paskirti tarnauti pionieriais Vendame (Groningeno provincija). Gyvenome mažyčiame, gal kokių šešių kvadratinių metrų kambarėlyje. Bet Jani pavertė jį gražiu ir jaukiu kampeliu. Kiekvieną vakarą turėdavome patraukti stalą ir dvi mažas kėdes, kad būtų vietos atlenkti sieninę lovą.

Po pusmečio mus pakvietė dirbti keliaujamąjį darbą Belgijoje. 1955-aisiais šioje šalyje tebuvo kokie 4000 skelbėjų. O dabar — šešiskart daugiau! Flandrijoje, šiauriniame Belgijos regione, žmonės šneka olandiškai. Tačiau tarmė ten visai kita nei Nyderlanduose, todėl mes, galima sakyti, turėjome įveikti kalbos barjerą.

Jani. Keliaujamasis darbas reikalauja didelio pasiaukojimo. Bendruomenes pasiekdavome dviračiais, apsistodavome pas brolius ir seses. Kadangi savo būsto neturėjome, bendratikių namuose pasilikdavome dar ir pirmadienį, o antradienio rytą vykdavome į kitą bendruomenę. Bet ši tarnyba mums buvo tikra Jehovos dovana.

Markas. Nors tenykščių brolių ir sesių iš pradžių nepažinojome, jautėme jų meilę, patyrėme jų svetingumą (Hbr 13:2). Metams bėgant visas olandiškai kalbančiųjų bendruomenes Belgijoje aplankėme po keletą kartų. Kiek džiaugsmo šis darbas teikė! Susipažinome kone su kiekvienu bendratikiu. Jie tapo mums labai brangūs. Mūsų akyse užaugo, dvasiškai subrendo ir Jehovai pasiaukojo šimtai jaunuolių. Karalystei jie skyrė svarbiausią vietą savo gyvenime. Smagu, kad daugelis atsidėjo visalaikei tarnybai ir tęsia ją iki šiol (3 Jn 4). Visa tai ir mudviem  buvo padrąsinimas toliau iš širdies darbuotis ten, kur esame paskirti (Rom 1:12).

Markas. Nuo pat tuoktuvių dienos troškome mokytis Gileade. Kibome į anglų kalbą — kasdien jai skyrėme bent po valandą. Bet išmokti kalbos vien iš knygų sunkoka. Todėl nutarėme per atostogas vykti į Angliją ir ten pagerinti kalbos įgūdžius evangelizacijos tarnyboje. 1963-iaisiais mums galiausiai parašė iš pagrindinio biuro Brukline. Abu su Jani gavome po laišką. Manajame buvo kvietimas dešimt mėnesių mokytis Gileado mokykloje. Tie kursai pirmiausia buvo skirti lavinti brolius ir parengti juos eiti įvairias pareigas organizacijoje. Todėl iš šimto pakviestųjų 82 buvo broliai.

Jani. Laiške, kurį tądien gavau, buvo prašoma su malda apsvarstyti, ar galėčiau likti Belgijoje, kol Markas mokysis Gileade. Prisipažinsiu, iš pradžių apėmė neviltis. Atrodė, kad mano pastangų labiau atsidėti tarnybai Jehova nelaimina. Bet tuoj sau priminiau, kam Marką tenai pakvietė. Juk Gileado mokyklos paskirtis — ruošti evangelizuotojus gerąją naujieną skleisti iki tolimiausių žemės pakraščių. Tad sutikau pasilikti ir buvau paskirta tarnauti specialiąja pioniere Gento mieste drauge su kitomis dviem patyrusiomis specialiosiomis pionierėmis Ana ir Marija Kolpert.

Markas. Kad patobulinčiau anglų kalbos įgūdžius, į Brukliną buvau pakviestas penkiais mėnesiais anksčiau, nei turėjo prasidėti kursai. Darbavausi siuntų ir tarnybos skyriuose. Tarnaudamas pagrindiniame biure ir padėdamas ruošti literatūros siuntas į Aziją, Europą ir Pietų Ameriką, dar daugiau sužinojau apie mūsų pasaulinę organizaciją. Ypač gyvi prisiminimai apie brolį Aleksanderį Makmilaną. Dar brolio Raselo dienomis jis tarnavo piligrimu (dabar vadinasi keliaujantysis prižiūrėtojas). Brolis Makmilanas jau buvo sulaukęs garbaus amžiaus ir sunkiai girdėjo, bet uoliai lankė visas bendruomenės sueigas. Man tai padarė didelį įspūdį, padėjo dar geriau suprasti, kaip svarbu branginti broliją (Hbr 10:24, 25).

Jani. Su Marku susirašydavome keliskart per savaitę. Mes taip vienas kito ilgėjomės! Vis dėlto turėjome, kuo džiaugtis: Markui labai patiko mokytis Gileade, o man tikra atgaiva buvo tarnyba. Prieš pat vyrui sugrįžtant vedžiau net septyniolika Biblijos studijų. Metus ir tris mėnesius gyventi atskirai buvo nelengva, bet Jehova už tokį pasiaukojimą mus labai laimino. Tą dieną, kai Markas turėjo parvykti, jo skrydis buvo atidėtas kelioms valandoms. Kai manasis galiausiai pasirodė, puolėme vienas kitam į glėbį ir apsipylėme ašaromis. Daugiau niekada nebesiskyrėme.

Markas. Kai 1964-ųjų gruodį grįžau iš Gileado, mus pakvietė dirbti Betelyje. Tada dar nežinojome, kad čia liksime neilgam. Vos po trijų mėnesių mane paskyrė tarnauti srities prižiūrėtoju  Flandrijoje. Kai į Belgiją atvyko misionieriai Alzenas ir Elsė Vychersmai, srities prižiūrėtoju tapo Alzenas, o mes grįžome į Betelį. Darbavausi tarnybos skyriuje. Nuo 1968-ųjų iki 1980-ųjų mūsų paskyrimas keitėsi keletą kartų: iš Betelio į rajono priežiūros darbą ir atvirkščiai. Galiausiai nuo 1980 iki 2005 metų vėl tarnavau srities prižiūrėtoju.

Nors mūsų tarnyboje buvo daug pokyčių, visada turėjome omenyje, kad savo gyvenimą paaukojome Jehovai ir privalu jam tarnauti iš širdies. Kad ir kur mudu paskirdavo, žinojome, jog darbuojamės Karalystės labui, ir tuo labai džiaugėmės.

Jani. Ypač smagu buvo 1977-aisiais kartu su Marku keliauti į Brukliną, o 1997-aisiais — į Patersoną, kai jį pakvietė į mokymus, rengiamus filialų komitetų nariams. Man tai buvo didelė dovana.

Markas. 1982 metais Jani buvo padaryta operacija. Sveikata greit atsistatė. Po trejų metų Leveno bendruomenė geranoriškai leido mums apsigyventi bute virš susirinkimų salės. Pirmąkart po trisdešimties metų turėjome savo vietelę. Iki mūsų durų vedė 54 laiptai. Antradieniais, kai išsiruošdavome lankyti kurią nors bendruomenę ir man reikėdavo sunešioti visus lagaminus, aukštyn žemyn sulaipiodavau po kelis kartus. Laimei, 2002-aisiais broliai parūpino mums butą pirmame aukšte. Paskui, kai man sukako 78-eri, mus paskyrė specialiaisiais pionieriais į Lokereną. Esame labai laimingi, kad galime darbuotis šioje srityje ir kad į tarnybą vis dar pajėgiame išeiti kasdien.

Jani. Kartu paėmus visalaikėje tarnyboje praleidome 120 suvirš metų. Patys patyrėme, kad Jehova tikrai laikosi savo pažado niekada mūsų nepalikti ir neapleisti. Ištikimai jam tarnaudami nepritrūkome nieko (Hbr 13:5; Įst 2:7).

Markas. Jehovai pasiaukojome dar jaunystėje. Niekad nesiekėme sau didelių dalykų. Noriai darbavomės ten, kur mus paskirdavo. Esame įsitikinę: nesvarbu, kur tarnaujame ir ką darome, svarbiausia — kam tarnaujame.