1. Kokias blogybes pamatė Nehemijas, grįžęs į Jeruzalę? (Žiūrėk paveikslėlį viršuje.)

JERUZALĖJE netyla kalbos. Vienam aršiam Jehovos tautos priešininkui įrengtas kambarys pačioje šventykloje. Levitai nebeatlieka savo pareigų. Seniūnai, užuot pirmiausia rūpinęsi tautos dvasiniais reikalais, šabo dieną užsiima verslu. Daugelis žydų tuokiasi su kitatautėmis. Tai tik keletas blogybių, kurias mato Nehemijas, grįžęs į Jeruzalę po 443 m. p. m. e. (Neh 13:6).

2. Kaip Izraelio tauta tapo pašventinta?

² Kadaise, dar 1513 m. p. m. e., Izraelio tauta noriai pasiaukojo Dievui ir pasižadėjo jo klausyti. Jie sakė: „Visus žodžius, kuriuos Viešpats kalbėjo, mielai vykdysime“ (Iš 24:3, Jr). Tada Dievas juos pašventino, kitaip tariant, išskyrė iš kitų tautų būti jo tarnais. Kokia garbė! Po keturiasdešimties metų Mozė jiems priminė: „Tu esi Viešpačiui, savo Dievui, pašvęsta tauta. Viešpats, tavo Dievas, išsirinko tave iš visų žemės tautų būti jo branginama tauta“ (Įst 7:6).

3. Kokia buvo žydų dvasinė būklė, kai Nehemijas antrąkart parvyko į Jeruzalę?

³ Deja, gražus izraelitų noras būti šventa tauta ilgainiui prigeso. Dievui atsidavusių žmonių Izraelyje buvo visuomet, bet, apskritai paėmus, žydams labiau rūpėjo tik atrodyti šventiems ir dievotiems, o ne vykdyti Jehovos valią. Kai tautos likutis grįžo iš Babilono, jų širdyse degė troškimas atstatyti Jeruzalę ir jos šventyklą, kad galėtų deramai garbinti Jehovą. Bet dabar, maždaug po šimto metų, į Jeruzalę antrąkart parvykus Nehemijui, žydų uolumas vėl išblėsęs.

4. Ką turime daryti, kad liktume šventi Jehovos akyse?

⁴ Kaip senovėje Izraelis, taip šiandien Jehovos liudytojai yra Dievo pašventinta tauta. Tiek pateptieji krikščionys, tiek „milžiniška minia“ yra šventi, paskirti eiti dievatarnystę (Apr 7:9, 14, 15; 1 Kor 6:11). Izraelitai, deja, neišsergėjo savo šventumo  ir ypatingą ryšį su Dievu prarado. Nenorime, kad taip atsitiktų ir mums. Ką turime daryti, idant Jehovos akyse liktume šventi ir būtume tinkami jo tarnybai? Atsakymą rasime patyrinėję Nehemijo knygos 13 skyrių. Atkreipsime dėmesį į keturis svarbius dalykus. Mums būtina: 1) šalintis blogų draugijų, 2) remti mūsų organizacijos veiklą, 3) Jehovos tarnybai skirti svarbiausią vietą gyvenime ir 4) saugoti savo krikščionišką savimonę. Dabar paeiliui viską ir aptarkime.

5, 6. Kas buvo Eljašibas ir Tobija ir kokie ryšiai juos siejo?

⁵ Perskaityk Nehemijo 13:4-9. Kadangi aplinka, kurioje gyvename, pilna visokiausių nešvarybių, išsaugoti šventumą nėra lengva. Apsvarstykime Eljašibo ir Tobijos pavyzdį. Eljašibas buvo vyriausiasis žydų kunigas, o Tobija — amonitas, galimas daiktas, nežymus Persijos karaliaus statytinis Judėjoje. Tobija su savo bendrais siekė sutrukdyti Nehemijui atstatyti Jeruzalės sienas (Neh 2:10). Neapipjaustytiems amonitams buvo uždrausta net įeiti į Jehovos šventyklą (Įst 23:4 [23:3, Brb]). Kodėl tad vyriausiasis kunigas tokiam vyrui kaip Tobija šventykloje davė kambarį?

⁶ Eljašibą ir Tobiją siejo artima draugystė. Tobija ir jo sūnus Johananas turėjo žmonas izraelites, ir daugelis žydų apie Tobiją atsiliepė labai palankiai (Neh 6:17-19). Eljašibo vaikaitis Manasas buvo vedęs Sanbalato, Samarijos valdytojo, dukrą. O šis artimai bičiuliavosi su Tobija (Neh 13:28). Tokie ryšiai, matyt, ir nulėmė tai, kad vyriausiasis kunigas Eljašibas pasidavė svetimšalio, priešiško Jehovos garbintojams, įtakai. Nehemijas teršti Jehovos namų neleido — surinko visus amonito daiktus ir išmetė lauk.

7. Kaip visi Dievo tarnai, taip pat ir vyresnieji, stengiasi neprarasti šventumo Jehovos akyse?

⁷ Esame pasiaukoję Jehovos tarnai. Todėl visų svarbiausia mums yra ištikimybė Jehovai. Kartais galbūt tenka rinktis — nusileisti artimiesiems ar likti ištikimiems Dievui. Bet turėkime omenyje, kad šventumą Jehovos akyse išsaugosime tik jei paisysime teisingų jo reikalavimų, užrašytų Biblijoje. Vadovautis Dievo požiūriu svarbu ir bendruomenės vyresniesiems. Spręsdami įvairius reikalus jie nesusikoncentruoja vien į savo nuomonę ir neleidžia imti viršaus emocijoms (1 Tim 5:21). Vyresnieji Dievo akivaizdoje turi elgtis atsakingai, vengti bet kokio šališkumo (1 Tim 2:8).

8. Ką dėl draugijų svarbu atminti visiems Jehovos tarnams?

⁸ Nepamirškime, kad „blogos draugijos gadina gerus įpročius“ (1 Kor 15:33). Net kai kurie giminaičiai mums gali būti nekokia draugija, daryti neigiamą įtaką. Kai Nehemijo iniciatyva buvo atstatomos Jeruzalės sienos, Eljašibas visomis jėgomis rėmė šį projektą ir kitiems žydams buvo puikus pavyzdys (Neh 3:1). Tačiau laikui bėgant jis pasidavė Tobijos ir kitų įtakai ir ėmėsi darbų, kuriems Jehova nepritarė. Eljašibas todėl prarado savo šventumą. Į draugus rinkimės tuos, kurie skatina mus užsiimti ugdančia krikščioniška veikla: skaityti Bibliją, lankyti sueigas, darbuotis tarnyboje. Ypač džiugu, jei daryti teisius darbus mus įkvepia šeimos nariai. Juos labai mylime ir branginame.

9. Kokia padėtis buvo šventykloje ir ką Nehemijas darė, kad ją ištaisytų?

⁹ Perskaityk Nehemijo 13:10-13. Kai Nehemijas grįžo į Jeruzalę, žydai, iš visko sprendžiant, buvo kone visai nustoję aukoti šventyklos reikmėms. Todėl levitai,  negaudami išlaikymo, paliko savo darbus šventykloje ir triūsė laukuose. Nehemijas dėl tokios padėties kaltino tautos pareigūnus. Savo pareigas šie ėjo tikrai neatsakingai: dešimtinių arba išvis nerinkdavo, arba neatiduodavo jų šventyklai (Neh 12:44). Taigi Nehemijas pasirūpino, kad dešimtinės būtų surenkamos, paskyrė patikimus vyrus prižiūrėti šventyklos sandėlius ir išdalyti aukas levitams.

10, 11. Kokią ypatingą galimybę turi Dievo tarnai?

¹⁰ Ar čia mums yra ko pasimokyti? Taip. Mes irgi turime ypatingą galimybę pagerbti Jehovą savo turtu (Pat 3:9). Kai aukomis remiame jo organizacijos veiklą, galima sakyti, grąžiname Dievui tai, kas ir taip jam priklauso (1 Met 29:14-16). Galbūt manai, kad tavo auka pernelyg maža Jehovai pagerbti? Atmink: jei duodi noriai, iš širdies, jis džiaugiasi ir tavo dovaną mielai priima (2 Kor 8:12).

¹¹ Daugelį metų viena šeima kartą per savaitę pasikviesdavo pietų pagyvenusių specialiųjų pionierių porą. Nors šeimoje buvo aštuoni vaikai, mama sakydavo: „Kai ruoši valgį dešimčiai žmonių, argi sunku ant stalo padėti dar dvi lėkštes?“ Sykį per savaitę surengti kuklias vaišes gal ir nėra labai didelė auka, bet kokie dėkingi už svetingumą buvo anie pionieriai! Šeimai jų viešnagė irgi būdavo tikra palaima. Drąsinantys pionierių pasakojimai ypač įsirėžė vaikams į atmintį. Atžaloms tai buvo stipri paskata dvasiškai pažangėti. Ilgainiui visi aštuoni ėmėsi visalaikės tarnybos.

12. Kokį pavyzdį rodo bendruomenės vyresnieji ir patarnautojai?

¹² Dar pasimokome štai ko: kaip anuomet Nehemijas, taip šiandien vyresnieji ir patarnautojai bendratikiams turi būti pavyzdys. Jų uolumas tarnyboje ir ryžtas laikytis organizacinės tvarkos visiems labai naudingas. Šitaip jie seka ir apaštalo Pauliaus pėdomis. Jis darbavosi Dievo šlovei, rūpinosi tikėjimo brolių gerove, davė daug praktiškų patarimų, pavyzdžiui, kaip planuoti lėšas, kad pavyktų paaukoti (1 Kor 16:1-3; 2 Kor 9:5-7).

13. Ką kai kurie žydai darė per šabą?

¹³ Perskaityk Nehemijo 13:15-21. Jei susitelksime į materialinius dalykus, mūsų dvasingumas gali palaipsniui nusilpti. Antai, kaip rašoma Išėjimo 31:13, savaitinis šabas izraelitams turėjo priminti,  kad jie yra šventa tauta. Šabo diena buvo skirta drauge su šeima garbinti Jehovą, jam melstis, mąstyti apie jo Įstatymą. Bet kai kuriems Nehemijo amžininkams šabas tapo tiesiog eiline diena — pastūmę į šalį dvasinę veiklą, jie užsiiminėdavo verslu. Nehemijas su tuo nesitaikstė. Jo nurodymu į šeštos dienos pavakarę, prieš prasidedant šabui, miesto vartai būdavo uždaromi ir svetimšaliai pirkliai vidun neįleidžiami.

14, 15. a) Kodėl negalime leisti, kad materialiniai siekiai mums taptų svarbiausi? b) Kaip galime įeiti į Dievo poilsį?

¹⁴ Ko pasimokome iš Nehemijo pavyzdžio? Negalime leisti, kad materialiniai siekiai nukreiptų mūsų dėmesį nuo svarbesnių dalykų. Turime būti ypač atsargūs, jei savo darbą mėgstame. Mūsų širdis tada gali greitai pasidalyti. O Jėzus juk mokė, kad tarnauti dviem šeimininkams neįmanu. (Perskaityk Mato 6:24.) Nehemijas irgi būtų galėjęs imtis prekybos su Tyro žmonėmis ir kitais pirkliais, prisikaupti turto. Tačiau kam, parvykęs į Jeruzalę, jis atsidėjo? (Neh 5:14-18) Užuot pasinėręs į verslą, savo laiką jis aukojo padėti tautiečiams, darbuotis Jehovos vardo šlovei. Šiandien bendruomenės vyresnieji ir patarnautojai taip pat pluša kaimenės labui. Broliai ir sesės už tokią uolią dvasią juos labai brangina. Dievo tautoje užtat klesti meilė, santarvė, visi jaučiasi saugūs (Ez 34:25, 28).

¹⁵ Nors krikščionims nebereikia laikytis šabo, apaštalas Paulius sakė, kad „Dievo tautai tebėra paliktas šabo poilsis“. Dar jis pridūrė: „Tas, kuris yra įėjęs į Dievo poilsį, ilsisi nuo savo darbų, kaip ir Dievas nuo savųjų“ (Hbr 4:9, 10). Mes, krikščionys, į Dievo poilsį įeiname, jei klusniai vykdome jo valią ir visokeriopai palaikome jo sumanymą dėl ateities. Ar jūsų šeimai svarbiausia yra dvasinė veikla — drauge šlovinti Jehovą, lankyti sueigas, eiti į tarnybą? Darbdaviui, kolegoms ar verslo partneriams tokie dalykai galbūt neatrodo reikšmingi. Taigi turime nepristigti drąsos ir jiems paaiškinti, kad pirmumą teikiame dievatarnystei. Kaip anuomet Nehemijui, mums gali prireikti, vaizdžiai sakant, uždaryti vartus ir nuvyti šalin svetimšalius pirklius, kad Jehovos vietos mūsų gyvenime niekas neužimtų. Dievas mus pašventino, paskyrė eiti ypatingą tarnystę, todėl būtina pamąstyti: ar iš mano gyvensenos akivaizdu, kad Jehovos pavestas darbas man svarbiausias? (Mt 6:33)

16. Koks pavojus Nehemijo dienomis iškilo Izraelio tautai?

¹⁶ Perskaityk Nehemijo 13:23-27. Nehemijo dienomis izraelitai ėmė sau į žmonas kitatautes. Kai Nehemijas pirmąsyk grįžo į Jeruzalę, visi žydų seniūnai pasirašė sutartį, kurioje pasižadėjo, kad joks izraelitas neves svetimšalės (Neh 10:1, 31 [9:38; 10:30, Brb]). Tačiau, po kurio laiko parvykęs į Jeruzalę antrą kartą, Nehemijas sužinojo, kad pažado jie nesilaikė. Buvo akivaizdu, kad izraelitai užmiršo, kas esą. Juk jie turėjo būti šventa, Dievui priklausanti tauta, atskirta nuo visų kitų tautų. Anų kitataučių moterų vaikai nemokėjo nei skaityti, nei kalbėti hebrajiškai. Ar, kai suaugs, jie laikys save izraelitais? O gal ašdodiečiais, amonitais, moabitais? Ar išmanys Dievo Įstatymą nemokėdami hebrajų kalbos? Kaip jie pažins Jehovą? Kaip supras, kad tarnauti reikia būtent jam, o ne netikriems dievams, kuriems lenkėsi jų motinos? Suvokdamas, kaip svarbu kuo greičiau prabudinti tautiečių savimonę, Nehemijas ėmėsi ryžtingų veiksmų (Neh 13:28).

17. Kaip tėvai turėtų padėti savo vaikui išsiugdyti artimus santykius su Jehova?

 ¹⁷ Mes irgi turime veikti ryžtingai, jei norime padėti savo vaikams ugdytis krikščionišką savimonę. Tėvai, pamąstykite štai apie ką: ar mano vaikas sklandžiai šneka „tyra kalba“ — ar gerai supranta Biblijos tiesas, ar pasakoja apie jas kitiems? (Sof 3:9, Brb) Ar tai, apie ką jis mėgsta kalbėti, rodo, kad yra veikiamas Dievo dvasios? O gal didesnę įtaką jam daro pasaulio dvasia? Jei matote, jog jūsų atžalai yra nemažai kur pasitempti, nenusiminkite. Naujai kalbai išmokti visada reikia laiko. Dabar daug kas blaško vaikų dėmesį. Jie patiria didžiulį pasaulio spaudimą nepaisyti Dievo principų. Todėl tiek per šeimos dvasinio ugdymo vakarą, tiek kitomis progomis kantriai padėkite savo vaikui ugdytis artimus santykius su Jehova (Įst 6:6-9). Aiškinkite, kodėl galime džiaugtis nepriklausydami Šėtono pasauliui (Jn 17:15-17). Iš visų jėgų stenkitės pasiekti vaiko širdį.

18. Kodėl vaikus pasiaukoti Jehovai geriausiai gali paskatinti tėvai?

¹⁸ Žinoma, galiausiai pats vaikas turės apsispręsti, tarnaus Dievui ar ne. Tačiau jūsų, tėvai, vaidmuo čia labai svarbus. Būkite geras pavyzdys. Stenkitės suprantamai paaiškinti, koks elgesys nėra tinkamas ir kokios būna neišmintingų sprendimų pasekmės. Atminkite: ne kas kitas, o tik jūs geriausiai padėsite savo atžalai ugdytis dvasingumą ir paskatinsite gyvenimą skirti Jehovai. Tik su jūsų pagalba jie suvoks, ką iš tiesų reiškia būti krikščioniu ir kaip svarbu savo krikščionišką savimonę saugoti. Aišku, savo „drabužius“ — asmenybės bruožus ir vertybes, liudijančias, kad esame Kristaus sekėjai, — turime sergėti visi be išimties (Apr 3:4, 5; 16:15).

19, 20. Ką turime daryti, kad mūsų vardą Jehova įrašytų savo atminimo knygoje?

¹⁹ Anot Nehemijo amžininko pranašo Malachijo, „tie, kurie bijojo Viešpaties ir pasitikėjo jo vardu“, yra užrašyti „atminimo knygoje“ (Mal 3:16, 17). Išties, tokių dievobaimingų žmonių Jehova niekada nepamiršta (Hbr 6:10).

²⁰ Nehemijas meldė: „Atsimink tai mano labui, o mano Dieve!“ (Neh 13:31) Ką turime daryti, kad mūsų vardas, kaip ir Nehemijo, būtų įrašytas Jehovos atminimo knygoje? Reikia šalintis blogų draugijų, remti mūsų organizacijos veiklą, dievatarnystei skirti svarbiausią vietą gyvenime ir saugoti savo krikščionišką savimonę. Nepaliaukime save tikrinti, ar esame tikėjime (2 Kor 13:5). Jei suvoksime, kokia garbė priklausyti pašventintai Dievo tautai, ir visomis jėgomis stengsimės likti tyri Jehovos akyse, jis atmins tai mūsų labui.