1. Kokius dalykus nuolat aptariame ir kuo tai mums naudinga?

RUOŠDAMASIS Sargybos bokšto studijoms, ko gero, ne kartą pagalvojai: „Pala, juk tai jau nagrinėjome.“ Jeigu Jehovos liudytojų bendruomenėje esi jau kuris laikas, tikriausiai pastebėjai, jog kai kurios temos gvildenamos nebe pirmą kartą. Pavyzdžiui, straipsniai apie Dievo Karalystę, išpirką, mokinių ruošimo darbą arba apie tokias dorybes kaip meilė, tikėjimas, regis, tapo nuolatiniu mūsų dvasiniu penu. Vis gilindamiesi į šiuos dalykus, stipriname savo tikėjimą, taip pat ryžtą būti „žodžio vykdytojais, o ne vien klausytojais“ (Jok 1:22).

2. a) Ką Biblijoje reiškia hebrajiškas žodis, teminėje eilutėje išverstas „įsakai“? b) Kuo Dievo priesakai skiriasi nuo žmonių įstatymų?

² Hebrajiškas žodis, teminėje eilutėje išverstas „įsakai“, Biblijoje paprastai vartojamas kalbant apie Dievo pakartotinai duotus nurodymus, arba priminimus, taip pat apie jo įstatymus, priesakus, skirtus jo tautai. Priešingai nei žmonių įstatymai, kuriuos dažnai reikia pakeisti ar pataisyti, Dievo įsakai visada tobuli ir teisingi. Nors kai kurie buvo duoti tik tam tikram laikotarpiui ar situacijai, niekada nepasirodė ydingi ar netikę. Psalmininkas ne veltui rašė: „Tavo įsakai teisūs per amžius“ (Ps 119:144).

3, 4. a) Kokie neretai būna Jehovos priminimai? b) Ko izraelitai, paisydami Dievo žodžių, galėjo tikėtis?

³ Nurodymų nuo Dievo nuolat gaudavo Izraelio tauta. Tie nurodymai būdavo perduodami per pranašus ir neretai skambėdavo kaip įspėjimai. Štai prieš pat žmonėms įžengiant į Pažadėtąją žemę, Mozė visus perspėjo: „Saugokitės, kad jūsų širdis nesusiviliotų tarnauti kitiems dievams ir juos garbinti, nes tuomet Viešpats įnirš ant jūsų“  (Įst 11:16, 17). Biblijoje užrašyta daugybė naudingų priminimų, kuriuos tauta gavo nuo Dievo.

⁴ Jehova dažnai primindavo izraelitams būti dievobaimingiems, klausyti jo balso, šventu laikyti jo vardą (Įst 4:29-31; 5:28, 29). Dievas pažadėjo, kad jeigu jo žodžių paisys, jie bus dosniai laiminami (Kun 26:3-6; Įst 28:1-4).

5. Kodėl Jehova kovojo už karalių Ezekiją?

⁵ Per visą permainingą Izraelio istoriją Jehova laikėsi duoto pažado. Antai kada Asirijos valdovas Sanheribas įsiveržė į Judą ir ėmė grasinti karaliui Ezekijui, Jehova savo tautai pagalbon atsiuntė angelą. Per vieną naktį šis pražudė visus asirų armijos galiūnus ir pažemintas Sanheribas turėjo grįžti atgal į savo kraštą (2 Kar 19:35; 2 Met 32:21). Kodėl Dievas kovojo už Ezekiją? Nes karalius „buvo ištikimai atsidavęs Viešpačiui. Ezekijas niekada nepasitraukė nuo Viešpaties, bet laikėsi įsakymų“ (2 Kar 18:1, 5, 6).

6. Kaip karalius Jošijas parodė, kad pasitiki Jehova?

⁶ Puikų klusnumo Dievui pavyzdį paliko ir karalius Jošijas. Visai jaunutis, vos aštuonerių, jis jau „darė, kas dora Viešpaties akyse, [...] nenukrypdamas nei į dešinę, nei į kairę“ (2 Met 34:1, 2). Buvo akivaizdu, kad Jošijas visiškai pasitiki Jehova: jis pašalino krašte stabus ir vėl įtvirtino teisingąjį tikėjimą. Dėl tokio uolumo Jehova laimino ne tik patį karalių, bet ir visą tautą. (Perskaityk 2 Metraščių 34:31-33.)

7. Ko susilaukdavo izraelitai, kai nepaisydavo Jehovos priminimų?

⁷ Izraelitai, deja, ne visuomet pasitikėjo Jehova, ne visuomet paisė jo priminimų. Ištisus amžius jie blaškėsi — čia paklusdavo Dievui, čia nepaklusdavo. Kada tik pristigdavo tikėjimo, jie, kalbant apaštalo Pauliaus žodžiais, būdavo „nešiojami visokių mokymo vėjų“ (Ef 4:13, 14). Kai žmonės Jehova nesikliaudavo, neimdavo į širdį jo priminimų, skindavo karčius vaisius, kaip iš anksto ir buvo perspėti (Kun 26:23-25; Jer 5:23-25).

8. Ko pasimokome iš Izraelio tautos istorijos?

⁸ Kuo mums naudinga turėti omenyje Izraelio tautos istoriją? Kaip anuomet, taip ir šiandien Dievo tarnai girdi pamokymų, būna pataisomi (2 Pt  1:12). Biblija, kai tik sėdame jos skaityti, kaskart ir primena mums, kokie yra Dievo įsakai. Jehova, žinoma, leidžia mums rinktis, ar klausysime jo nurodymų, ar elgsimės savo pačių nuožiūra (Pat 14:12). Dabar aptarkime, kodėl turėtume dėmėtis Jehovos priminimus ir ką gera laimėsime, jeigu jų paisysime.

9. Kaip Jehova parodė izraelitams dykumoje, kad yra su jais?

⁹ Izraelitai keturiasdešimt metų turėjo klajoti po „siaubingą dykumą“. Jehova iš anksto konkrečiai nepaaiškino, kaip tautą ves, kaip saugos, kaip ja rūpinsis. Vis dėlto žmonės daugybę kartų patyrė, koks patikimas yra Jehova, kokie teisingi jo įsakai. Nesvetinguose tyruose Dievas rodė izraelitams kelią debesies stulpu dieną ir ugnies stulpu naktį, taip primindamas, kad visada yra su jais (Įst 1:19; Iš 40:36-38). Rūpinosi ir būtiniausiais žmonių poreikiais. „Jų drabužiai nenusinešiojo nei jų kojos sutino.“ Išties, „jie nieko nestokojo“ (Neh 9:19-21).

10. Kaip Jehova šiandien veda savo tautą?

¹⁰ Dievo tarnai jau stovi ant naujojo pasaulio slenksčio. Ar tvirtai tikime, kad Jehova parūpins visa, ko reikia, idant pergyventume artėjantį „didį suspaudimą“? (Mt 24:21, 22; Ps 119:40, 41) Aišku, vesdamas į naują pasaulį, Jehova priešais mus neiškels nei debesies, nei ugnies stulpo. Mus būti budrius jis nuolat skatina per savo organizaciją. Pavyzdžiui, ypač dažnai pabrėžiama, kaip svarbu puoselėti savo dvasingumą: skaityti Bibliją, rengti šeimos dvasinio ugdymo vakarą, lankyti visas sueigas, reguliariai skelbti gerąją naujieną. Ar pakoregavai savo tvarkaraštį, kad galėtumei laikytis visų šių nurodymų? Jei taip, išsiugdysi tokį tikėjimą, kuris leis tau įžengti į teisingą naująjį pasaulį.

11. Iš ko matyti, kad Jehova mumis rūpinasi?

¹¹ Priminimai, kuriuos gauname per organizaciją, mums ne tik padeda likti dvasiškai budriems, bet ir įgalina gyvenime išmintingai apsispręsti. Štai esame mokomi turėti racionalų požiūrį į materialinius dalykus, gyventi paprastai ir taip išvengti bereikalingų rūpesčių. Naudingų patarimų girdime ir dėl aprangos bei išvaizdos, primenama, kokie principai tinka renkantis pramogas, svarstant, kiek metų skirti mokslams. Neretai kalbama ir apie saugumą: kaip turėtume prižiūrėti savo namus, automobilius, susirinkimų salę, kaip pasiruošti įvairiems kritiškiems atvejams. Visa tai liudija, kad Dievas tikrai mumis rūpinasi.

12. a) Apie kokią savybę Jėzus ne kartą kalbėjo savo sekėjams? b) Kokia nuolankumo pamoka Petrui ilgam įsiminė ir kuo ta pamoka svarbi mums?

¹² Dievo tarnai pirmajame amžiuje irgi nuolat gaudavo priminimų. Jėzus, pavyzdžiui, ne sykį mokė savo sekėjus, kaip svarbu ugdytis nuolankumą. Jis ne tik žodžiais, bet ir elgesiu parodė, ką reiškia būti nuolankiam. Paskutinį gyvenimo žemėje vakarą Jėzus sukvietė apaštalus švęsti Paschos. Visiems bevalgant jis pakilo ir nuplovė mokiniams kojas — padarė tai, ką paprastai atlikdavo tarnas (Jn 13:1-17). Apaštalams tai paliko neišdildomą  įspūdį. Vienas jų, Petras, maždaug po 30 metų pats ragino bendratikius puoselėti nuolankumą (1 Pt 5:5). Jėzaus pavyzdys ir mus skatina būti nuolankius vieni kitiems (Fil 2:5-8).

13. Kokią svarbią dorybę ugdytis Jėzus vis ragindavo savo sekėjus?

¹³ Kita, apie ką Jėzus vis primindavo savo sekėjams, — tai būtinybė išlaikyti tikėjimą tvirtą. Kartą mokiniams nepavyko išvaryti demono iš vieno berniuko. Jie paklausė Jėzaus, kodėl jų pastangos buvo bevaisės. Jėzus atsakė: „Dėl menko jūsų tikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jeigu turėsite tikėjimą dydžio kaip garstyčios grūdelis, [...] jums nebus nieko neįmanomo“ (Mt 17:14-20). Tarnaudamas žemėje Jėzus visad mokė savuosius, kaip svarbu ugdytis tikėjimą. (Perskaityk Mato 21:18-22.) Ar pasinaudoji kiekviena galimybe stiprinti savo tikėjimą, klausydamasis ugdančių pamokymų per bendruomenės sueigas, suvažiavimus, kongresus? Tai daugiau nei vien džiugūs sambūriai. Juose dalyvaudami turime puikią progą parodyti savo tikėjimą ir pasitikėjimą Jehova.

14. Kodėl turime puoselėti tokią kaip Kristaus meilę?

¹⁴ Graikiškojoje Biblijos dalyje taip pat daugkart primenama, jog turime vieni kitus mylėti. Anot Jėzaus, antras didžiausias įsakymas yra „mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22:39). Jėzaus brolis Jokūbas priesaką mylėti pavadino „karališkuoju įstatymu“ (Jok 2:8). Apaštalas Jonas rašė: „Mylimieji, rašau jums ne naują įsakymą, o seną įsakymą, kurį turite nuo pradžios. [...] Kita vertus, rašau jums naują įsakymą“ (1 Jn 2:7, 8). Ką Jonas turėjo omenyje kalbėdamas apie „seną įsakymą“? Ogi įsakymą mylėti. Senas jis ta prasme, kad Jėzaus buvo duotas jau prieš kelis dešimtmečius, kitaip sakant, „nuo pradžios“. Tačiau jį galima vadinti ir nauju, nes dabar, ėmus klostytis naujoms aplinkybėms, krikščionys irgi privalėjo puoselėti pasiaukojamą meilę. Mums, Kristaus sekėjams, šiandien taip pat vis primenama, jog reikia saugotis persiimti savanaudiškos pasaulio dvasios, slopinančios meilę artimui. Tokius įspėjimus labai vertiname.

15. Koks darbas žemėje Jėzui buvo svarbiausias?

¹⁵ Jėzus išties rūpinosi kitais. Meilės skatinamas jis gydydavo ligonius, prikeldavo mirusius. Vis dėlto pirmiausia  į žemę Jėzus atėjo ne tam, kad grąžintų žmonėms sveikatą. Kur kas didesnę pagalbą jis suteikė skelbdamas gerąją naujieną ir mokydamas. Kodėl taip tvirtiname? Tie, kuriuos Jėzus pagydė, taip pat prikeltieji galiausiai vis tiek paseno ir mirė. Tačiau jei žmogus priimdavo jo mokymus, įgydavo tvirtą viltį gyventi per amžius (Jn 11:25, 26).

16. Kokiu mastu šiandien atliekamas evangelizacijos ir mokinių ruošimo darbas?

¹⁶ Savo sekėjus Jėzus įpareigojo: „Eikite ir darykite mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28:19). Krikščionys pirmajame amžiuje tęsė Jėzaus pradėtą darbą. Šiandien šis darbas atliekamas kaip niekad dideliu mastu. Daugiau nei septyni milijonai Jehovos liudytojų uoliai garsina žinią apie Dievo Karalystę 230 suvirš šalių ir valdų. Milijonams reguliariai vedamos Biblijos studijos. Pasaulinis evangelizacijos darbas — akivaizdus įrodymas, kad gyvename paskutinėmis šios santvarkos dienomis.

17. Kaip apaštalai Paulius ir Petras skatino savo bendratikius?

¹⁷ Pirmojo amžiaus krikščionims priminimai padėjo išlaikyti tikėjimą tvirtą. Pagalvok, kaip Timotiejų turėjo padrąsinti Romoje kalinčio apaštalo Pauliaus paraginimas: „Tebūna tau tarsi eskizas sveiki žodžiai, kuriuos iš manęs girdėjai“ (2 Tim 1:13). Apaštalas Petras bendratikius skatino ugdytis ištvermę, broliškumą, susivaldymą ir galiausiai pasakė: „Aš visada būsiu pasirengęs priminti jums šiuos dalykus, nors žinote juos ir esate tvirti tiesoje“ (2 Pt 1:5-8, 12).

18. Kaip pirmojo amžiaus krikščionys žiūrėjo į priminimus?

¹⁸ Paulius ir Petras savo laiškuose perduodavo „šventųjų pranašų seniau sakytus žodžius“ (2 Pt 3:2). Ar pirmojo amžiaus krikščionis trikdė tai, kad jiems primenami žinomi dalykai? Nėmaž. Broliams ir sesėms šie priminimai bylojo apie Dievo meilę, skatino juos augti „Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus malone ir jo pažinimu“ (2 Pt 3:18).

19, 20. Kodėl galime tikėti, kad Jehovos priminimai yra mūsų labui? Ką laimėsime, jeigu dėsimės juos į širdį?

¹⁹ Turime tvirtą pagrindą tikėti, kad visi Jehovos priminimai, užrašyti jo patikimame Žodyje, yra mūsų labui. (Perskaityk Jozuės 23:14.) Iš Biblijos puslapių sužinome, koks Jehova buvo netobulai žmonijai, ką per tūkstančius metų dėl jos darė. Visa ši istorinė kronika išsaugota mūsų naudai (Rom 15:4; 1 Kor 10:11). Matome, kaip pildosi Šventojo Rašto pranašystės. Jos, galima sakyti, iš anksto primena, kas turi įvykti. Pavyzdžiui, buvo parašyta, jog „paskutinėmis dienomis“ milijonai žmonių plūs į Jehovos garbintojų gretas. Šiandien taip ir vyksta (Iz 2:2, 3, Brb). Pasaulio padėtis vis blogėja — tai irgi išpranašauta. Kaip jau minėjome, pildosi ir Jėzaus žodžiai, kad visoje žemėje vyks evangelizacijos darbas (Mt 24:14).

²⁰ Per daugelį amžių Jehova aiškiai parodė, kad yra vertas besąlygiško mūsų pasitikėjimo. Ar dedamės į širdį jo įsakus ir priminimus? Štai ką sako sesė, vardu Rozelen: „Kai ėmiau visiškai kliautis Jehova, dar labiau pajutau, kaip meilingai jis mane remia ir stiprina.“ Įsiklausydami į Dievo priminimus laimėsime išties daug.