1, 2. a) Kaip tu jautiesi, kai reikia dėl ko nors apsispręsti? b) Ar esi kada savo sprendimu nusivylęs?

APSISPRĘSTI dėl vieno ar kito dalyko reikia kasdien. Tačiau žmonės skirtingi. Vieni mano turį teisę viską spręsti patys. Jie linkę vadovautis tik savo galva ir niekada neleistų, kad kas nors jiems nurodinėtų. Kitiems priešingai — savarankiškai apsispręsti labai sunku, nebent tai būtų visai paprastas reikalas. Neretai jie ieško patarimo įvairiose knygose, netgi nepagaili didelių pinigų konsultantams už paslaugas. O kaip yra su tavimi?

² Daugelis pasakytume, kad laikomės viduriuko. Yra dalykų, kurie nepriklauso mūsų kompetencijai, ir patys spręsti jų nesiimame. Vis dėlto daugelyje gyvenimo situacijų reikia rinktis patiems, tai mūsų atsakomybė (Gal 6:5). Tik tenka pripažinti, kad ne visi mūsų sprendimai būna išmintingi, ne visada išeina į gera.

3. Kas mums padeda apsispręsti teisingai, tačiau kokia dilema kartais iškyla?

³ Mes, Jehovos tarnai, esame Dievui dėkingi, kad davė aiškias gaires, padedančias spręsti daugelį svarbių gyvenimo klausimų. Jų laikydamiesi gebame apsispręsti teisingai. Tada ir mums patiems viskas išeina į gera, ir Dievo širdį pradžiuginame. Vis dėlto ne visada Biblijoje randame tiesų atsakymą į mums iškilusį klausimą. Tokiais atvejais gali kilti dilema, kaip pasielgti. Pavyzdžiui, žinome, jog negalima vogti (Ef 4:28). Tačiau kas laikytina vagyste? Kai kurių manymu, daug kas priklauso nuo aplinkybių, motyvų, netgi nuo daikto vertės. Kas nubrėš ribą, juk ne viskas yra juoda arba balta? Kaip tad žinoti?

4. Ko, daugelio nuomone, reikia sprendžiant svarbius klausimus?

⁴ Ką bendratikis pasakytų, jeigu užsimintum, kad turi apsispręsti dėl kokio nors labai svarbaus dalyko? Pirmiausia turbūt patartų viską kuo geriau apgalvoti, neskubėti. Patarlių 21:5 irgi sakoma: „Kas per daug skuba, tas turi nuostolio.“ Taigi dera reikalą nuodugniai apsvarstyti, skirti tam pakankamai laiko. Krikščionims, sprendžiant įvairius gyvenimo klausimus, reikia ir to, ką apaštalas Paulius vadina „nuovokumo dvasia“. Kas tai yra ir kaip ją įgyjame? (Rom 12:3; 1 Pt 4:7)

5. Kodėl negalime pasitikėti vien savo protu?

⁵ Žemėje nėra žmogaus, kurio protas veiktų tobulai. Iš prigimties esame nuodėmingi ir mūsų pačių nuovoka ne visada mus veda teisingo sprendimo link (Ps 51:7 [51:5, Brb]; Rom 3:23). Be to, kol nepažinojome Jehovos ir neišmanėme jo įstatymų, mūsų protą temdė šio pasaulio dievas Šėtonas (2 Kor 4:4; Tit 3:3). Tad jei savo sprendimus grįstume vien tuo, kas mums atrodo gera ir protinga, rizikuotume labai apsigauti. Žmogiški išmąstymai gali nuvesti klystkeliu (Pat 14:12).

6. Kas mums padeda ugdytis nuovokumą?

⁶ Kadangi esame netobuli, turime kliautis savo dangiškuoju Tėvu Jehova. „Jo darbai tobuli, — sakoma Biblijoje, — visi jo keliai iš tikrųjų teisingi“ (Įst 32:4). Dievas mums padeda kreipti savo mintis teisinga linkme, ugdytis sveiką nuovoką. (Perskaityk 2 Timotiejui 1:7.) Mums, krikščionims, išsaugoti blaivų protą ir sveiką mąstymą privalu visose situacijose. Turime mokytis kontroliuoti savo mintis ir jausmus, stengtis perprasti Jehovos mąstyseną, jo požiūrį į įvairius dalykus ir atitinkamai elgtis.

7, 8. Papasakok atsitikimą, liudijantį, kad netgi patiriant didelį spaudimą galima apsispręsti teisingai.

⁷ Aptarkime vieną šių dienų aktualiją. Kai kur tarp emigrantų šeimų yra įprasta gimusį kūdikį parsiųsti į namus seneliams ar kitiems giminaičiams. Patys tėvai, norėdami užsidirbti pinigų, lieka svečioje šalyje. * Štai viena emigrantų pora susilaukė sūnaus. Maždaug tuo pat metu žmona pradėjo studijuoti Bibliją ir darė sparčią dvasinę pažangą. Draugai ir giminaičiai ėmė ją su vyru įkalbinėti, kad vežtų kūdikį į namus seneliams. Daugelio požiūriu, tai būtų išties protingas sprendimas. Tačiau studijuodama Dievo Žodį moteris suprato, kad auginti vaiką Dievas įpareigojo tėvus (Ps 127:3; Ef 6:4). Kaip tu pasielgtum jos vietoje? Ar paisytum Biblijos priesakų? O gal pabijotum ekonominių sunkumų ir aplinkinių kreivo žvilgsnio?

⁸ Artimųjų priekaištai jauną mamą labai slėgė, tad visą nerimą ji išliejo Jehovai, prašė jo vadovavimo. Moteris taip pat pasikalbėjo su sese, vedančia jai Biblijos studijas, ir su kitais krikščionių bendruomenės nariais. Jų padedama gerai perprato, koks tuo klausimu yra Jehovos požiūris. Ji pagalvojo ir apie tai, kokia žala bus padaryta vaiko emociniam vystymuisi, jeigu atiduos jį auginti kitiems. Permąsčiusi Biblijos principus, moteris  apsisprendė savo berniuko į namus nesiųsti. Krikščionių bendruomenė labai rūpinosi jų šeima, daug padėjo. Berniukas tokioje aplinkoje augo sveikas ir laimingas. Tėvui visa tai darė didelį įspūdį. Jis irgi ėmė studijuoti Bibliją ir pradėjo drauge su žmona lankyti sueigas.

9, 10. Ką iš tikrųjų reiškia turėti sveiką nuovoką?

⁹ Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, bylojančių, kad turime būti vedami „nuovokumo dvasios“, ateinančios iš Dievo, ne vien pasikliauti savo nuovoka ar aplinkinių nuomone. Mūsų netobulas protas ir širdis, tarsi netikslus laikrodis, gali mus gerokai suklaidinti (Jer 17:9). Kaip laikrodį nustatome pagal tam tikrą laiko etaloną, taip savo protą ir širdį turime priderinti prie Dievo teisumo etalono. (Perskaityk Izaijo 55:8, 9.)

¹⁰ Biblija mus ragina: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius“ (Pat 3:5, 6). Čia esame skatinami remtis ne vien savo įžvalga, bet visuose keliuose pripažinti Jehovą. O Jehova niekada neklysta. Tad kai reikia ką nors nuspręsti, kreipk žvilgsnį į Bibliją, stenkis suprasti Dievo požiūrį. Tada gebėsi apsispręsti teisingai. Tas, kuris stengiasi mąstyti taip, kaip Jehova, turi išties sveiką nuovoką.

11. Ką turime lavinti, kad mokėtume išmintingai apsispręsti?

¹¹ Išmintingai apsispręsti ir laikytis savo sprendimų nėra lengva. Ypač gali būti sunku tiems, kurie dar visai neseniai stojo į tiesos kelią arba tik dabar ėmė daryti dvasinę pažangą. Tokie žmonės Biblijoje palyginami su mažais vaikais. Besimokančio vaikščioti kūdikio žingsniai iš pradžių netvirti, tačiau jis atkakliai žengia žingsnelį po žingsnelio ir pamažu išmoksta išlaikyti pusiausvyrą. Panašiai ir dvasinis kūdikis turi žengti brandos link ir mokytis. Apaštalas Paulius rašė,  kad brandūs yra tie žmonės, „kurie naudodami išlavino savo jusles, kad atskirtų gera nuo blogo“. Jo žodžiai rodo, kad dvasinė branda pasiekiama naudojant ir lavinant savo jusles, vadinasi, reikia uolių, atkaklių pastangų. (Perskaityk Hebrajams 5:13, 14.)

12. Kaip galime lavinti savo gebėjimą teisingai apsispręsti?

¹² Kaip jau minėta, apsispręsti tenka kasdien — tiek dėl svarbesnių dalykų, tiek dėl mažiau reikšmingų. Vieno tyrimo duomenimis, daugiau kaip 40 procentų savo poelgių padarome ne sąmoningai, o tiesiog iš įpročio. Pavyzdžiui, kas rytą tau reikia nuspręsti, kaip rengsiesi. Gal tai ir neatrodo labai svarbu ir nesi linkęs daug svarstyti, ypač jeigu skubi. Tačiau sykiu tu nepamiršti, kad turi rengtis taip, kaip dera Jehovos tarnui (2 Kor 6:3, 4). Ir rinkdamasis drabužį parduotuvėje tikriausiai atsižvelgsi ne tik į stilių, madą, bet ir žiūrėsi, kad būtų padorus, ne per brangus. Jeigu mokaisi teisingai apsispręsti dėl nedidelių dalykų, lavėja tavo dvasinės juslės. Tada ir iškilus svarbiam reikalui gebėsi atskirti gera nuo blogo (Lk 16:10; 1 Kor 10:31).

13. Kas padės mums savo apsisprendimo laikytis iki galo?

¹³ Žinia, teisingai apsispręsti yra viena, tačiau laikytis savo sprendimo ir jį įgyvendinti — visai kas kita. Pavyzdžiui, ne kiekvienam pavyksta mesti rūkyti. Kai kuriems pristinga motyvacijos, valios tvirtai laikytis to, ką yra nusprendę. Valia — kaip raumuo. Kuo daugiau raumenį mankštini, tuo tvirtesnis darosi, o be darbo silpsta. Taip ir norint išsiugdyti valią reikia darbo, uolių pastangų. Bet ką daryti, jei noras laikytis savo sprendimo priblėsta? Turime melsti Jehovą pagalbos. (Perskaityk Filipiečiams 2:13.)

14. Kas stiprino Pauliaus ryžtą?

¹⁴ Paulius iš patirties žinojo, kaip gali būti nelengva laikytis savo apsisprendimo. „Troškimą daryti gera turiu, bet padaryti nesugebu“, — pripažino jis. Nors ir žinojo, ką privalo daryti, jam tai ne visada pavykdavo. „Kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu, — toliau rašė apaštalas, — tačiau savo kūno nariuose matau kitą įstatymą: jis kariauja su mano proto įstatymu ir daro mane belaisviu nuodėmės įstatymo, veikiančio mano nariuose.“ Ar padėtis buvo beviltiška? Paulius taip nemanė. Savo jausmus jis išreiškė tokiais žodžiais: „Dėkui Dievui — per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį!“ (Rom 7:18, 22-25) Ir savo bendratikiams Filipuose jis rašė: „Aš visa pajėgiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4:13).

15. Kodėl turime būti ryžtingi?

¹⁵ Taigi, jei tikimės Dievo malonės, turime būti ryžtingi. Prisimink, ką ant Karmelio kalno Elijas pasakė Baalo pranašams ir svyruojantiems izraelitams: „Ar ilgai jūs šlubuosite abiem kojom? Jeigu Viešpats [Jehova] yra Dievas, sekite paskui jį, bet jeigu Baalas, tuomet sekite jį!“ (1 Kar 18:21) Izraelitai žinojo, kad turi būti atsidavę vien Jehovai. Tačiau jie vis tiek „šlubavo“, mėgino garbinti abu. Jie elgėsi neryžtingai, visai kitaip nei kadaise Jozuė. Anuomet šis Izraelio vadovas pareiškė tautiečiams: „Jei jums  nepatinka tarnauti Viešpačiui [Jehovai], rinkitės šiandien, kam tarnausite [...]; bet aš ir mano šeima tarnausime Viešpačiui [Jehovai]“ (Joz 24:15). Ką davė toks tvirtas Jozuės nusistatymas? Jį ir kitus ištikimus savo garbintojus Jehova palaimino leisdamas paveldėti Pažadėtąją žemę — „kraštą, tekantį pienu ir medumi“ (Joz 5:6).

16, 17. Pateik pavyzdį, rodantį, kad klausyti Jehovos visada geriausia.

¹⁶ Apžvelkime vieną šiuolaikinį pavyzdį. Neseniai pasikrikštijusiam broliui, turinčiam žmoną ir tris mažamečius vaikus, kolega pasiūlė drauge su juo pakeisti darbą. Naujasis darbas būtų geriau atlyginamas ir turėtų kitų privalumų. Mūsų brolis pasiūlymą apsvarstė, dėl to meldėsi Jehovai. Dabartinį savo darbą, kad ir ne taip gerai apmokamą, jis buvo pasirinkęs dėl to, kad nereikia dirbti savaitgaliais ir tomis dienomis gali su šeima lankyti bendruomenės sueigas, eiti į tarnybą. Brolis suprato, kad pakeitęs darbą tokios galimybės, bent jau kurį laiką, neturės. Ką jis pasirinko? Ką pasirinktum tu?

¹⁷ Brolis, rūpindamasis šeimos dvasine gerove, nusprendė pasiūlymo atsisakyti. Kaip manai, ar vėliau jis gailėjosi dėl tokio sprendimo? Nė kiek. Jis įsitikinęs, kad draugystė su Jehova jam ir jo šeimai daug vertingiau už materialinę gerovę. Kartą jų vyriausia dukrelė, kuriai tada buvo dešimt metų, juos labai pradžiugino. Ji pasakė, kad labai myli savo tėvus, bendratikius ir Jehovą. Mergaitė pareiškė norinti tarnauti Dievui ir pasikrikštyti. Tėčio pavyzdys jai padėjo suprasti, kad Jehovos tarnyba gyvenime turi būti svarbiausia.

18. Kodėl mūsų sprendimai turi būti išmintingi?

¹⁸ Kaip kadaise Mozė izraelitus vedė per dykumą, taip šiandien Jėzus Kristus rodo kelią tikriesiems Jehovos garbintojams, gyvenantiems Šėtono nualintame pasaulyje. Ir kaip Jozuė įvedė Izraelio tautą į Pažadėtąją žemę, taip Jėzus jau netrukus padarys galą šiai sugedusiai santvarkai ir įves savo sekėjus į pažadėtąjį naująjį teisumo pasaulį (2 Pt 3:13). Tas metas jau čia pat. Tad kaip būtų neišmintinga grįžti prie senos mąstysenos, senų įpročių, vertybių ir siekių! Stenkis kuo geriau suprasti Dievo valią (Rom 12:2; 2 Kor 13:5). Tegul visi tavo sprendimai būna išmintingi, kaip ir dera žmogui, vertam amžinos Dievo palaimos. (Perskaityk Hebrajams 10:38, 39.)