Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Nesiduokime „lengvai nukreipiami nuo sveiko proto“

Nesiduokime „lengvai nukreipiami nuo sveiko proto“

„Broliai, mes jus prašome nesiduoti lengvai nukreipiamiems nuo sveiko proto“ (2 TES 2:1, 2).

1, 2. Kodėl šiandien apstu apgavysčių ir kokiais būdais jos skleidžiamos? (Žiūrėk nuotrauką viršuje.)

PASAULYJE apstu melo ir apgavysčių, ir tai mūsų nestebina. Juk Biblijoje aiškiai pasakyta, kad žemę dabar valdo apgaulės meistras Šėtonas (1 Tim 2:14; 1 Jn 5:19). Artėjant šios netikusios santvarkos galui, Šėtonas vis labiau širsta, nes „žino turįs mažai laiko“ (Apr 12:12). Todėl ir esantieji jo valdžioje melo griebsis vis dažniau. Ypač jie stengsis suklaidinti tikrojo Dievo garbintojus.

2 Iškraipyta tiesa ir melagystės apie Jehovos tarnus bei jų įsitikinimus neretai pasirodo žiniasklaidoje. Tokiai propagandai skleisti dažnai naudojamasi spauda, televizija, internetu. Kai kurie, lengvabūdiškai tuo patikėję, persiima neigiamomis emocijomis, pasiduoda pykčiui.

3. Kas mums padeda nesiduoti apgaunamiems?

3 Laimei, išsisaugoti suktų Šėtono kėslų galime. Juk turime Dievo Žodį, kuris padeda atpažinti visokius iškraipymus ir yra „naudingas [...] taisyti“ (2 Tim 3:16). Apaštalo Pauliaus laiškai byloja, kad kai kurie pirmojo amžiaus Tesalonikos krikščionys patikėjo melagystėmis ir išklydo iš teisingo tako. Apaštalas bendratikius ragino „nesiduoti lengvai nukreipiamiems nuo sveiko proto“ (2 Tes 2:1, 2). Ką svarbaus suprantame iš Pauliaus perspėjimo tesalonikiečiams ir kaip galime parodyti, kad jo žodžių paisome?

AKTUALŪS PERSPĖJIMAI

4. Kaip apie „Jehovos dienos“ atėjimą buvo perspėti Tesalonikos krikščionys ir kaip esame perspėjami mes?

4 Pirmajame laiške Tesalonikos bendruomenei Paulius, be kita ko, rašė apie „Jehovos dienos“ atėjimą.  Jis nenorėjo, kad broliai tai dienai būtų nepasiruošę, vaizdžiai tariant, liktų tamsoje. Apaštalas skatino juos, „šviesos sūnus“, budėti ir būti blaivius. (Perskaityk 1 Tesalonikiečiams 5:1-6.) Šiandien mes irgi laukiame lemtingos Jehovos dienos. Jos pradžią ženklins didžiosios Babelės — visų klaidingų religijų — sunaikinimas. Džiaugiamės galėdami vis geriau suvokti, kaip Jehova įgyvendina savo sumanymus. Bendruomenės sueigose nuolat girdime aktualių priminimų, padedančių mums likti dvasiškai žvaliems. Jei į tuos perspėjimus įsiklausome, stipriname ryžtą „atlikti savo dievatarnystę sąmoningai“ (Rom 12:1).

Pauliaus laiškuose krikščionys rado savalaikių perspėjimų (žiūrėk 4 ir 5 pastraipas)

5, 6. a) Apie ką Paulius rašė antrajame savo laiške tesalonikiečiams? b) Ką Jėzus greitu metu padarys ir apie ką kiekvienas turėtume pamąstyti?

5 Išsiuntęs tesalonikiečiams pirmąjį laišką, Paulius netrukus parašė ir antrąjį. Pastarajame minėjo būsimą suspaudimą, kai Viešpats Jėzus įvykdys nuosprendį „tiems, kurie nepažįsta Dievo, ir tiems, kurie nepaklūsta [...] gerajai naujienai“ (2 Tes 1:6-8). Iš antro šio laiško skyriaus suprantame, jog kai kas bendruomenėje leidosi sutrikdomi spėlionių apie Jehovos dienos atėjimą ir ėmė nerimauti, manydami ją esant jau visai čia pat. (Perskaityk 2 Tesalonikiečiams 2:1, 2.) Krikščionys anuomet dar ne iki galo suvokė, kaip Jehova siekia savo tikslo. Paulius vėliau pripažino: „Mes žinome iš dalies ir pranašaujame iš dalies, o kai ateis visybė, tai, kas yra iš dalies, išnyks“ (1 Kor 13:9, 10). Vis dėlto, dėmėdamiesi perspėjimus, Jehovos duotus per apaštalą Paulių, apaštalą Petrą, kitus dvasia pateptus brolius, tie Dievo tarnai galėjo išsaugoti savo tikėjimą tvirtą.

6 Kad pataisytų bendratikių mąstymą, Paulius, šventosios dvasios įkvėptas, paaiškino, jog prieš stojant Jehovos dienai dar turės ateiti didelis atsimetimas ir apsireikšti „savivalės žmogus“. *  Paskui, skirtu laiku, Viešpats Jėzus „pavers į nieką“ ir „savivalės žmogų“, ir tuos, kurie pasidavė jo apgaulei. Anot apaštalo, tokia baigtis jų laukia todėl, kad „atsisakė mylėti tiesą“ (2 Tes 2:3, 8-10). Kiekvienas pamąstykime: ar stipriai myliu tiesą? Ar kruopščiai tyrinėju šį žurnalą ir kitus Bibliją aiškinančius leidinius, skirtus pasaulinei Jehovos garbintojų bendruomenei? Ar stengiuosi perprasti naujausią Biblijos tiesų paaiškinimą?

ŽIŪRĖKIME, SU KUO BENDRAUJAME

7, 8. a) Kas krikščionims kėlė grėsmę pirmajame amžiuje? b) Ko tikrieji krikščionys turi ypač saugotis šiandien?

7 Grėsmę krikščionims kėlė ne vien atskalūnai ir iškraipyti jų mokymai. Paulius rašė Timotiejui, kad „meilė pinigams yra visokiausių blogybių šaknis“. Dar pridūrė: „Jai pasidavę, kai kurie nuklydo nuo tikėjimo ir patys save varsto daugybe skausmų“ (1 Tim 6:10). Apaštalas kalbėjo ir apie kitą nuolatinį pavojų — „kūno darbus“ (Gal 5:19-21).

8 Rašydamas tesalonikiečiams, Paulius rimtai įspėjo dėl tokių, kuriuos pats vadino „netikrais apaštalais“. Ir ne veltui. Tie apgavikai kalbėjo „iškreiptus dalykus, norėdami patraukti mokinius paskui save“ (2 Kor 11:4, 13; Apd 20:30). Po kurio laiko Jėzus pagyrė Efezo bendruomenę, kad nepakenčia „blogųjų“. Tuos, kurie sakosi esą apaštalai, efeziečiai išmėgino ir rado juos esant melagius (Apr 2:2). Antrajame laiške Tesalonikos krikščionims Paulius rašė: „Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu įsakome jums, broliai, šalintis kiekvieno brolio, kuris gyvena nedrausmingai.“ Tada konkrečiai paminėjo tuos, kas „nenori dirbti“ (2 Tes 3:6, 10). Taigi jei krikščionys turėjo vengti asmenų, linkusių į tinginystę, juo labiau reikėjo saugotis rodančių atskalūnišką dvasią. Bendrauti su jais buvo pražūtinga. Šiandien irgi privalu šalintis tokių draugijų (Pat 13:20).

9. Kodėl turėtume būti labai atsargūs, jei kas nors imtų filosofuoti apie tai, kas nepasakyta Biblijoje, ar imtų kritikuoti broliją?

9 Didis suspaudimas ir šios santvarkos galas nenumaldomai artėja. Todėl anie įspėjimai, šventosios dvasios įkvėpimu užrašyti pirmajame amžiuje, mums dabar kaip niekad reikšmingi. Tikrai nenorime imti „Dievo malonės tuščiai“. Antraip prarastume nuostabią amžinojo gyvenimo dovaną (2 Kor 6:1). Jei koks bendratikis ar mūsų sueigas lankantis asmuo imtų filosofuoti apie tai, kas Biblijoje konkrečiai nepasakyta, arba jeigu pradėtų kritikuoti vyresniuosius ir kitus Dievo tarnus, turime būti labai atsargūs ir į tokias kalbas nesileisti (2 Tes 3:13-15).

„LAIKYKITĖS TRADICIJŲ“

10. Kas buvo tos „tradicijos“, kurių laikytis Paulius skatino tesalonikiečius?

10 Bendratikius Tesalonikoje Paulius ragino stovėti tvirtai ir laikytis, ko išmokę. (Perskaityk 2 Tesalonikiečiams 2:15.) Apie kokias „tradicijas“ Paulius čia kalbėjo? Tikrai ne apie tas, kurių laikosi klaidingų religijų išpažinėjai ir kurios, jų manymu, savo verte prilygsta Dievo Žodžiui. Ne, Paulius turėjo omenyje Jėzaus Kristaus mokymus, taip pat visa, ką pats apaštalas ir kiti vyrai užrašė įkvėpti Jehovos. Nemažai šių raštų ilgainiui tapo Biblijos  dalimi. Korinto bendruomenę Paulius gyrė: „Jūs visuose reikaluose mane prisimenate ir tvirtai laikotės tradicijų, kurias jums perdaviau“ (1 Kor 11:2). Šie mokymai atėjo nuo paties Jehovos ir jo Sūnaus, todėl buvo išties patikimi.

11. Kaip dvejopai krikščionį gali paveikti apgaulė?

11 Laiške hebrajams Paulius paminėjo, kaip dvejopai galima prarasti tikėjimą ir tapti neištikimam Jehovai. (Perskaityk Hebrajams 2:1; 3:12.) Apaštalas rašė, kad krikščionis gali būti nuplukdytas į šalį arba atsitolinti nuo Dievo pats. Štai žmogus, sėdėdamas valtyje, gali nė nepastebėti, kaip atitrūksta nuo kranto ir palaipsniui vis tolsta. Kita vertus, jis ir pats gali atsistumti valtį nuo kranto ir nuplaukti. Abi šios situacijos pailiustruoja, kas darosi su asmeniu, kuris užkibo ant apgaulės kabliuko ir suabejoja, ar tai, kuo tiki, yra tiesa.

12. Kas šiandien gali pakirsti mūsų dvasingumą?

12 Šitaip, matyt, nutiko ir kai kuriems tesalonikiečiams. Na, o kaip yra šiandieną? Gausu visokiausių užsiėmimų, atimančių brangų laiką. Susirašinėjimas žinutėmis, bendravimas socialiniuose tinkluose, nuolatinis domėjimasis, kas vyksta sporto pasaulyje, laisvalaikio pomėgiai. Pasinėrus į tokius dalykus, lėkte pralekia ištisos valandos. Krikščioniui gali pasidaryti nelengva susitelkti į tai, kas svarbiau, ir jo uolumas Dievo tarnyboje gali prigesti. O kas tada? Nebeliktų laiko nuoširdžiai pasimelsti, tyrinėti Dievo Žodį, lankyti sueigas, skelbti gerąją naujieną. Kaip tad mums „nesiduoti lengvai nukreipiamiems nuo sveiko proto“?

KAIP NESIDUOTI „NUKREIPIAMIEMS NUO SVEIKO PROTO“

13. Ką daugelis žmonių, kaip išpranašauta Biblijoje, mano apie šiuos laikus ir kaip mums neperimti tokios mąstysenos?

13 Kad nebūtume nukreipti „nuo sveiko proto“, mums reikia nuolatos turėti omenyje, kokiu laiku gyvename. Taip pat svarbu suvokti, kokia žalinga gali būti bendrystė su tais, kurie nepripažįsta, kad eina paskutinės Šėtono santvarkos dienos. Apaštalas Petras rašė: „Atsiras šaipūnų, kurie šaipysis, gyvens savo geismais ir kalbės: ‘Tai kaip ten tas pažadas, neva jis bus čia? Juk nuo tada, kai užmigo mūsų protėviai, visa pasilieka taip, kaip buvo nuo pat kūrinijos atsiradimo’“ (2 Pt 3:3, 4). Neužmiršti, koks dabar laikmetis, bus lengviau, jei kasdien skaitysime Dievo Žodį, reguliariai jį studijuosime. Išpranašautoji atskalūnybė pasirodė jau labai seniai ir gyvuoja iki šiol. „Savivalės žmogus“ vis dar priešinasi Dievo tarnams. Todėl turime neprarasti dvasinio budrumo ir visada atsiminti, kad Jehovos diena yra čia pat (Sof 1:7).

Gerai pasiruošdami evangelizacijos tarnybai ir uoliai joje dalyvaudami, nesiduosime „lengvai nukreipiami nuo sveiko proto“ (žiūrėk 14 ir 15 pastraipas)

14. Kaip uolumas evangelizacijos tarnyboje mus apsaugo?

14 Kita, kas padės nesiduoti suklaidinamiems ir likti budriems, — aktyvus gerosios naujienos apie Karalystę skelbimas. Pats Jėzus kadaise liepė savo sekėjams daryti jo mokiniais visų tautų žmones ir mokyti juos laikytis viso, ką yra įsakęs (Mt 28:19, 20). Kad įvykdytume šį paliepimą, turime darbuotis uoliai, o tai mums ir yra apsauga. Sunku būtų įsivaizduoti  mūsų brolius senovės Tesalonikoje atliekant Jėzaus pavestą užduotį vangiai, paviršutiniškai. Apaštalas Paulius juos ragino: „Negesinkite dvasios. Neniekinkite pranašavimų“ (1 Tes 5:19, 20). Tik pagalvok, kokias įstabias pranašystes tyrinėjame! Su džiaugsmu apie jas pasakojame ir kitiems.

15. Ką būtų galima įtraukti į šeimos dvasinio ugdymo programą?

15 Aišku, norime, kad ir mūsų šeimos nariai būtų įgudę gerosios naujienos skelbėjai. Todėl nemažai bendratikių dalį šeimos studijų laiko skiria pasiruošti tarnybai. Kodėl gi ir jums kartu su namiškiais neaptarus, ką sakyti lankant žmones pakartotinai, kokios temos pakurstytų jų susidomėjimą, kada geriausia juos vėl aplankyti? Daugelis brolių ir sesių per šeimos studijas drauge pasiruošia ir sueigoms. O kaip šioje srityje sekasi jūsų šeimai? Kai sueigoms pasiruošiame ir jose dalyvaujame, stiprėja mūsų tikėjimas ir ryžtas nesiduoti nukreipiamiems nuo tiesos (Ps 35:18). Jei visa šeima reguliariai skirsite laiko dvasinei veiklai, apsisaugosite nuo pavojingų dvejonių, gebėsite atskirti, kokie žmogiški samprotavimai nedera su Dievo Žodžiu.

16. Kas pateptiesiems krikščionims yra stipri paskata nesiduoti „nukreipiamiems nuo sveiko proto“?

16 Kaip džiugu, kad Jehova savo tautai vis ryškiau nušviečia Biblijos pranašystes! Tvirtai tikime, jog ateityje mūsų laukia nuostabus atlygis. Dvasia pateptieji viliasi gyventi danguje su Kristumi. Tokia viltis — stipri paskata nesiduoti „nukreipiamiems nuo sveiko proto“. Šiems krikščionims labai tinka apaštalo Pauliaus pasakyti žodžiai tesalonikiečiams: „Mes visuomet jaučiame pareigą dėkoti Dievui už jus, Jehovos mylimi broliai, nes Dievas nuo pradžių išsirinko jus, kad išgelbėtų, — dvasios pašventinimu ir dėl jūsų tikėjimo tiesa“ (2 Tes 2:13).

17. Kokį padrąsinimą randame 2 Tesalonikiečiams 3:1-5?

17 Nepakliūti į apgaulės pinkles būtina saugotis ir tiems, kas tikisi amžinai gyventi čia, žemėje. Jei šią viltį puoselėji ir tu, tesustiprins tave Pauliaus žodžiai pateptiesiems krikščionims Tesalonikoje. (Perskaityk 2 Tesalonikiečiams 3:1-5.) Esame labai dėkingi už šį padrąsinimą. Pauliaus laiškai, adresuoti tesalonikiečiams, mus perspėja sergėtis visokių abejotinų, Dievo Žodžiu nepagrįstų samprotavimų. Dabar, kai Jehovos diena taip arti, šie perspėjimai ypač vertingi.

^ pstr. 6 Apaštalų darbų 20:29, 30 randame Pauliaus žodžius krikščionių bendruomenėms: „Iš jūsų pačių iškils vyrų, kurie kalbės iškreiptus dalykus, norėdami patraukti mokinius paskui save.“ Istorija patvirtina, kad laikui bėgant krikščionybėje susiformavo atskiri dvasininkų ir pasauliečių luomai. Trečiojo amžiaus pradžioje jau buvo aišku, kad krikščionijos dvasininkija ir yra išpranašautasis „savivalės žmogus“. (Plačiau apie tai anglų kalba galite skaityti žurnalo Sargybos bokštas 1990 m. vasario 1 d. numeryje, p. 10—14, rusų kalba — 1989 ir 1990 metų Sargybos bokšto studijų straipsnių brošiūroje nr. 1, p. 28—32.)