1, 2. Kokia šventė turėtų dominti krikščionis ir kodėl?

KURI metų diena tau atmintina? Sutuoktiniai, ko gero, pasakytų: „Mūsų vestuvių metinės.“ Kiti dar pratę paminėti gerai žinomo istorinio įvykio sukaktį, pavyzdžiui, šalies nepriklausomybės dieną. O ar žinote tokias nacionalines metines, kurios minimos daugiau nei 3500 metų?

² Ši šventė — tai Pascha. Ji skirta izraelitų išvadavimui iš Egipto vergijos atminti. Pascha didžiai reikšminga ir tavo gyvenime. „Bet juk tai žydų šventė, — galbūt pasakysi, — o aš gi ne judaistas. Kodėl ji turėtų mane dominti?“ Svarų argumentą randame šioje Biblijos eilutėje: „Kristus, mūsų pascha, jau paaukotas“ (1 Kor 5:7). Kad suprastume šiuos žodžius, apie žydų Paschą pakalbėkime plačiau ir išsiaiškinkime, ką bendra ji turi su vienu priesaku, duotu visiems krikščionims.

3, 4. Kas vyko prieš pačią pirmąją Paschą?

³ Visame pasaulyje šimtai milijonų žmonių, net ir nežydų, yra girdėję, kas vyko kadaise, prieš pačią pirmąją Paschą. Galimas dalykas, apie tai skaitė Biblijoje, Išėjimo knygoje, gal sužinojo iš kitų ar matė filmą. O tu ar pameni, kas tuomet dėjosi?

⁴ Ilgus metus izraelitai vilko vergystės jungą Egipte. Jehova tada siuntė Mozę ir jo brolį Aaroną pas šalies valdovą pasakyti, kad šis duotų izraelitams laisvę. Tačiau išdidusis faraonas nenorėjo paklusti. Todėl Jehova ištiko kraštą dešimčia negandų. Tik po dešimtosios, kai mirė visi Egipto pirmagimiai, valdovas pagaliau nusileido (Iš 1:11; 3:9, 10; 5:1, 2; 11:1, 5).

5. Ką izraelitai turėjo daryti, kad pasiruoštų išėjimui iš Egipto? (Žiūrėk paveikslėlį straipsnio pradžioje.)

⁵ Bet prieš išeinant į laisvę izraelitams dar  reikėjo kai ką padaryti. Buvo 1513 metų prieš mūsų erą abibo mėnuo, vėliau pervadintas nisanu. * Artinosi pavasario lygiadienis. Dievas liepė izraelitams dešimtą nisano dieną pradėti ruoštis tam, kas turės vykti keturioliktąją. Hebrajams nauja diena prasidėdavo po saulėlydžio. Taigi nisano keturioliktąją, saulei nusileidus, kiekviena šeima turėjo papjauti avinėlį arba ožiuką ir jo krauju apšlakstyti durų staktas bei sąramą (Iš 12:3-7, 22, 23). Visiems reikėjo valgyti keptą avinėlį su nerauginta duona ir žolelėmis. Dievo angelas tada turėjo pereiti kraštą ir užmušti visus egiptiečių pirmagimius. Izraelitai, jei paklus Dievo įsakymui, bus apsaugoti ir galiausiai paliks Egiptą (Iš 12:8-13, 29-32).

6. Kodėl izraelitai turėjo švęsti Paschą kasmet?

⁶ Izraelitams buvo nevalia pamiršti dienos, kai atgavo laisvę. Dievas jiems įsakė: „Ta diena tebūna jums atmintina diena; jūs privalote ją švęsti kaip šventę Viešpačiui per kartų kartas.“ Po Paschos, švenčiamos nisano keturioliktąją, dar laukė septynių dienų iškilmės — Neraugintos duonos šventė. Kartais Pascha vadindavo visas aštuonias iškilmių dienas (Iš 12:14-17, Brb; Lk 22:1; Jn 18:28; 19:14). Pascha buvo viena iš švenčių, kurias Dievas liepė žydams švęsti kasmet (2 Met 8:13).

7. Kokią naują šventę Jėzus prisakė švęsti?

⁷ Jėzus ir jo apaštalai, kaip visi Mozės įstatymui paklūstantys žydai, irgi švęsdavo Paschą (Mt 26:17-19). Po paskutinės savo Paschos Jėzus prisakė mokiniams švęsti naują metinę šventę — Viešpaties vakarienę. Tačiau kurią dieną šis minėjimas turėjo būti rengiamas?

8. Koks klausimas dėl Paschos ir Viešpaties vakarienės gali kilti?

⁸ Viešpaties vakarienę Jėzus įsteigė vos baigęs švęsti paskutiniąją Paschą. Taigi reikia manyti, kad naujoji šventė turėjo būti rengiama tą pačią dieną, kaip iki tol Paschos iškilmės. Tačiau gali kilti klausimas, kodėl žydų Paschos ir mūsų organizuojamo Kristaus mirties minėjimo data ne visada sutampa. Kad tai išsiaiškintume, pažiūrėkime, kada pagal Dievo įstatymą turėjo prasidėti Pascha, tai yra kuriuo paros metu nisano keturioliktąją reikėjo papjauti avinėlį. (Perskaityk Išėjimo 12:5, 6.)

9. Kada, remiantis Išėjimo 12:6, reikėjo papjauti Paschos avinėlį? (Taip pat žiūrėk skyrelį  „Kuriuo paros metu?“)

⁹ Lietuvos Biblijos draugijos išleistame A. Rubšio vertime pasakyta, kad avinėlis turėjo būti papjautas „vakare“. Tačiau viename judėjų šventraštyje Išėjimo 12:6 randame žodžius „tarp dviejų vakarų“ (The Pentateuch and Haftorahs). A. Jurėno vertime mintis perteikta panašiai — pasakyta „tarp prietemio ir sutemos“ (išnašoje pateiktas paraidinis vertimas — „tarp abiejų vakarų“). Leidyklos „Katalikų pasaulis“ išleistame Šventojo Rašto vertime (1998) toje eilutėje pavartotas pasakymas „sambrėškio metu“. Taigi galime daryti išvadą, kad Paschos avinėlis turėjo būti papjautas jau po saulės laidos, bet kol dar tebebuvo šviesu, — nisano keturioliktosios pradžioje.

10. Kada, kai kurių nuomone, turėjo būti papjautas Paschos avinėlis, bet ar tokie samprotavimai pagrįsti Biblija?

 ¹⁰ Izraelio tautai įsikūrus Pažadėtojoje žemėje, Paschos avinėlius reikėdavo papjauti šventykloje ir tai, matyt, užtrukdavo kurį laiką. Todėl vėlesniais amžiais kai kurie judėjai ėmė manyti, kad Išėjimo 12:6 paminėti žodžiai „tarp dviejų vakarų“ reiškia nisano keturioliktosios pabaigą — laiko intervalą nuo tada, kai saulė perkopia zenitą, iki jos laidos parai baigiantis. Bet jeigu tai tiesa, kada reikėjo valgyti Paschos vakarienę? Profesorius Džonatanas Klavansas, senovės judaizmo žinovas, sakė: „Nauja diena prasideda saulei nusileidus, taigi aukojimas atliekamas 14-ąją, tačiau pati Pascha prasideda ir jos vakarienė valgoma jau 15-ąją, nors Išėjimo knygoje tokia laiko seka nedetalizuojama.“ Jis dar pridūrė: „Rabinų raštuose [...] net nekalbama, kaip būdavo švenčiamas sèderas [Paschos vakarienė] iki Šventyklos sugriovimo“ 70 m. e. m. (Citatose kursyvas mūsų.)

11. a) Kas Jėzaus gyvenime įvyko 33 m. e. m. Paschos dieną? b) Kodėl 33 m. e. m. nisano penkioliktoji buvo didžioji šabo diena? (Žiūrėk išnašą.)

¹¹ Taigi kurią dieną Paschos vakarienė buvo valgoma 33 mūsų eros metais? Jėzus nisano tryliktąją, artinantis „dienai, kai reikėdavo aukoti Paschos auką“, savo apaštalams Petrui ir Jonui liepė: „Eikite ir paruoškite mums valgyti paschą“ (Lk 22:7, 8). Vėliau po saulėlydžio, jau nisano keturioliktąją, kuri šiandien atitiktų ketvirtadienio vakarą, Jėzus su apaštalais susirinko prie šventės stalo. Jiems pavalgius paschą, Jėzus įsteigė Viešpaties vakarienę (Lk 22:14, 15). Tą pačią naktį jį suėmė ir nuteisė. Prieš pat nisano keturioliktosios vidurdienį jis buvo prikaltas prie stulpo ir tą popietę mirė (Jn 19:14). Vadinasi, „Kristus, mūsų pascha“, buvo paaukotas tą pačią dieną, kai buvo papjautas ir Paschos avinėlis (1 Kor 5:7; 11:23; Mt 26:2). Prieš prasidedant kitai dienai, nisano penkioliktajai, Jėzų palaidojo (Kun 23:5-7; Lk 23:54). *

12, 13. Kuo Paschos šventė buvo reikšminga izraelitų vaikams?

¹² Darkart prisiminkime pirmąją  Paschą Egipte. Jehova liepė izraelitams švęsti šią šventę ir vėliau — tai buvo „amžinas įsakas“. Net vaikams reikėjo gerai žinoti, ką šios metinės iškilmės reiškia; tėvai per Paschą tai nuodugniai išaiškindavo. (Perskaityk Išėjimo 12:24-27; Įst 6:20-23.) Taigi ir mažiesiems Pascha buvo „atmintina diena“ (Iš 12:14, Brb).

¹³ Iš kartos į kartą reikėjo perduoti svarbias žinias. Viena, ką tėvai turėjo atžaloms įdiegti, — kad Dievas savo garbintojus gina ir saugo. Vaikai įsisąmonindavo, kad jis nėra kažkokia nesuvokiama, nepažini dievybė. Jehova yra gyvas, realus asmuo, kuris globoja savo tautą, ja rūpinasi. Tai buvo akivaizdu per dešimtąją bausmę Egiptui — visi egiptiečių pirmagimiai žuvo, o izraelitų buvo apsaugoti.

14. Ko krikščionys tėvai, kaip senovėje izraelitai per Paschą, turi mokyti savo vaikus?

¹⁴ Šiandien krikščionys tėvai neprivalo kasmet pasakoti vaikams tos pačios istorijos apie Paschą. Tačiau kaip ir anuomet būtina vaikus mokyti, kad Jehova savuosius saugo. Ar jūs, tėvai, patys esate visiškai tikri saugančia Jehovos galia? Ar toks jūsų įsitikinimas akivaizdus vaikams? (Ps 27:11; Iz 12:2) Mokydami atžalas būkite draugiški ir šilti, venkite pamokslauti. Šitaip padėsite savo šeimai išsiugdyti dar artimesnius santykius su Jehova, dar labiau juo pasitikėti.

15, 16. Ką apie Jehovą suprantame iš Išėjimo 12—15 skyrių?

¹⁵ Paschos iškilmės primena ne tik Jehovos gebėjimą apsaugoti. Jis pasirodė esąs savo tautos Vaduotojas — išlaisvino izraelitus iš Egipto vergijos. Pagalvok, kaip visa tai vyko. Kelią link Raudonosios jūros tautai rodė debesies stulpas ir ugnies stulpas. Jūra buvo perskirta taip, kad vandenys lyg siena stovėjo iš abiejų pusių ir žmonės ėjo sausu dugnu. Vos tik jų kojos pasiekė kitą krantą, vandenys grįžo į savo vietą ir nugramzdino besivejančią Egipto kariuomenę. Išvaduota tauta džiūgavo: „Giedosiu Viešpačiui, nes jis šlovingai nugalėjo, nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją. Viešpats mano jėga ir giesmė — jis mane išgelbėjo!“ (Iš 13:14, 21, 22; 15:1, 2; Ps 136:11-15)

¹⁶ Ar ir tu mokai savo vaikus pasitikėti mūsų Vaduotoju? Ar kalbėdamas su jais dažnai pamini, jog iš visų bėdų, kokios tik užgriūtų jūsų šeimą, išgelbėti gali tik Jehova? Ar tavo sprendimai byloja, kad visiškai juo kliaujiesi? Galbūt per šeimos studijas vertėtų patyrinėti Išėjimo knygos 12—15 skyrius ir aptarti, kaip Jehova išvadavo savo tautą. Ugdančių minčių šia tema rasite ir Apaštalų darbų 7:30-36, taip pat Danieliaus 3:16-18, 26-28. Visi, ir jauni, ir seni, galime neabejoti štai  kuo: kaip Jehova išgelbėjo savo tautą Mozės dienomis, taip ateityje išgelbės ir mus. (Perskaityk 1 Tesalonikiečiams 1:9, 10.)

17, 18. Kodėl Jėzaus kraujas nepalyginamai vertingesnis už Paschos avinėlio?

¹⁷ Mes, krikščionys, nesame pavaldūs Mozės įstatymui, todėl Paschos nešvenčiame (Rom 10:4; Kol 2:13-16). Kiekvienais metais minime kitą reikšmingą įvykį — Dievo Sūnaus mirtį. Visgi tai, kaip Pascha, prieš daugelį amžių įsteigta Egipte, būdavo švenčiama, mums byloja kai ką svarbaus.

¹⁸ Avinėlio kraujas, kuriuo buvo pašlakstytos durų staktos, išgelbėjo Izraelio pirmagimių gyvybę. Šiandien Dievui nei per Paschą, nei jokia kita proga gyvulių nebeatnašaujame. Jau paaukota nepalyginamai vertingesnė auka, kuri žmogaus gyvybę gali išsaugoti amžiams. Apaštalas Paulius rašė apie „danguje įrašytųjų pirmagimių bendruomenę“, tai yra dvasia pateptuosius krikščionis. Šių Dievo tarnų gyvybė išsaugoma „pašlakstytu krauju“ — paties Jėzaus krauju (Hbr 12:23, 24). Dėl jo kraujo gyvybė garantuojama ir žemiškąją viltį puoselėjantiems krikščionims. Niekada nepamirškime, koks pažadas mums visiems duotas: „Per jį, jo krauju, turime išpirkimą, prasikaltimų atleidimą iš jo malonės turtų“ (Ef 1:7).

19. Kaip tai, kad Jėzui nebuvo sulaužytas nė vienas kaulas, stiprina mūsų tikėjimą Biblijos žodžiais?

¹⁹ Pjaudami Paschos avinėlį, izraelitai turėjo nesulaužyti nė vieno jo kaulo (Iš 12:46; Sk 9:11, 12). O kaip buvo su „Dievo Avinėliu“, atidavusiu savo gyvybę kaip išpirką? (Jn 1:29) Kai Jėzui buvo vykdoma mirties bausmė, abipus jo prie stulpų prikalė du piktadarius. Žydai prašė Piloto sulaužyti nubaustųjų kaulus, kad greičiau mirtų ir neliktų kabėti nisano penkioliktąją, per didįjį šabą. Kareiviai sulaužė abiejų nusikaltėlių kojas, bet „priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jo kojų nelaužė“ (Jn 19:31-34). Taigi Jėzui, kaip ir Paschos avinėliui, nebuvo sulaužytas nė vienas kaulas. Paschos avinėlis, galima sakyti, buvo „šešėlis“ Jėzaus aukos, atnašautos 33 mūsų eros metų nisano keturioliktąją (Hbr 10:1). Šitaip išsipildė žodžiai, užrašyti Psalmyno 34:21 (34:20, Brb). Tai sustiprina mūsų tikėjimą Biblijos pranašystėmis.

20. Koks reikšmingas skirtumas yra tarp Paschos ir Viešpaties vakarienės?

²⁰ Tačiau tarp to, kaip žydai šventė Paschą, ir tarp to, kaip Jėzus liepė minėti jo mirtį, yra skirtumų. Štai avinėlio mėsą izraelitai valgydavo, o kraujo — ne. Bet Jėzus savo sekėjams davė kitokį paliepimą. Jis sakė, kad tie, kurie valdys Dievo Karalystėje, turi ragauti ir duonos, ir vyno, simbolizuojančių jo kūną ir kraują. Išsamiau tai aptarsime kitame straipsnyje (Mk 14:22-25).

21. Kodėl verta gerai suvokti Paschos reikšmę?

²¹ Be abejonės, įvykiai, klostęsi 1513 metų prieš mūsų erą nisano keturioliktąją, ir jų minėjimas — Paschos šventė — buvo labai svarbūs Dievo tautos istorijoje. Nors Pascha turėjo būti „atmintina diena“ izraelitams, kiekvienam krikščioniui irgi derėtų pasigilinti ir apmąstyti, ko iš tų praeities dalykų galima pasimokyti šiandien. Juk visa tai įamžinta Šventajame Rašte, kuris yra „Dievo įkvėptas“ (2 Tim 3:16).