BIBLIJOJE aiškiai prisakyta vyrui mylėti žmoną kaip save patį, o žmonai didžiai gerbti vyrą. Savo priedermes abudu įpareigoti atlikti kaip „vienas kūnas“ (Ef 5:33; Pr 2:23, 24). Ilgainiui tarpusavio prisirišimas ir meilė stiprėja. Laimės jausmo vienijami sutuoktiniai tampa neišskiriami nelyginant susipynusios dviejų medžių šaknys.

Deja, šis neišardomos bendrystės saitas nutrūksta, kai sutuoktinį pasiglemžia mirtis. Kas tada? Netektis dažnai sukelia aibę išgyvenimų: širdgėlą, vienišumo ar kaltės jausmą, net pyktį. Antai Danielos * santuoka truko 58 metus. Per tą laiką daugelis jai artimų žmonių tapo našliais ir našlėmis. Paskui ir ji prarado savo antrąją pusę. Našlė sako: „Kaip tai gali žmogų paveikti, anksčiau nė nenumaniau. Ir to nesupranti, kol pats nepatiri.“

Kai kurių tyrėjų nuomone, sutuoktinio mirtis užtraukia visų stipriausią sielvartą. Su tuo sutiktų daugelis našlių. Mili, našlaujanti jau ilgą laiką, apie save kalba taip: „Esu tarsi suparalyžiuota.“ Ši būsena ją kausto nuo pat tos dienos, kai palaidojo sutuoktinį, su kuriuo praleido ketvirtį amžiaus.

 Suzana pirma manė, esą neįtikėtina, kad gedėti mirusio vyro galima metų metais. Po 38-erių santuokoje nugyventų metų ji jau du dešimtmečius suvirš našlauja. Suzana sako prisimenanti savąjį kiekvieną dieną. Dažnai apima toks ilgesys, jog skruostais liejasi ašaros.

Biblija patvirtina, koks gilus, nesiliaujantis skausmas kankina žmogų, praradusį savo porą. Abraomas „apverkė ir apraudojo Sarą“ jai mirus (Pr 23:1, 2). Jis, kad ir tikėjo prikėlimu, labai liūdėjo likęs be žmonos (Hbr 11:17-19). Jokūbas taip pat ilgai minėjo savo mylimą sutuoktinę Rachelę, širdingai apie ją kalbėjo sūnums (Pr 44:27; 48:7).

Ko mus pamoko šie Biblijos pavyzdžiai? Našliai ir našlės dažniausiai daugelį metų jaučia sieloje gėlą. Nemanykime, kad jų liūdesys, ašaros yra silpnumo požymis. Ne, tai natūrali žmogaus reakcija po sunkios netekties. Mūsų atjautos ir paramos jiems gali reikėti dar ilgą laiką.

Našlauti anaiptol nereiškia paprasčiausiai grįžti į viengungišką gyvenimą. Štai vyras per ilgus vedybų metus guosdavo, drąsindavo savo antrąją pusę, kai ji būdavo nusiminusi ar prislėgta. Dabar meilės ir paguodos židinys jai užgeso. Žmona irgi žinojo, kaip paremti sutuoktinį, kad jis jaustųsi saugus, laimingas. Švelnus prisilietimas, malonūs žodžiai, nuoširdus domėjimasis vyro reikalais, jo poreikių paisymas — kokia palaima! Nenuostabu, kad po sutuoktinės mirties jis jaučia tuštumą. Praradę savo porą, kai kurie nuogąstauja dėl ateities, vis galvoja, kas gi bus toliau. Kokie Biblijos principai padėtų atgauti vidinę ramybę, saugumo jausmą?

„Nebūkite susirūpinę dėl rytojaus, nes rytdiena turės savų rūpesčių. Kiekvienai dienai gana savo bėdų“ (Mt 6:34). Čia Jėzus pirmiausia mokė nuosaikiai žiūrėti į materialines reikmes. Vis dėlto šis principas labai praverčia ir daugeliui tų, kurie kamuojasi nutrūkus mylimo žmogaus gyvenimui. Čarlzas, praėjus keliems mėnesiams po žmonos mirties, rašė: „Negaliu apsakyti, kaip man ilgu be Monikos. Kartais atrodo, jog toliau bus dar sunkiau. Bet suprantu, kad tokia savijauta nėra kažkas nenormalaus. Žinau, praeis laikas ir galiausiai mano žaizda apgis.“

Tačiau, kol tas laikas praėjo, Čarlzui reikėjo ištverti. Kaip? Jis paaiškina: „Jehovos padedamas stengiuosi daryti tai, ką galiu šiandien, ir pernelyg nesirūpinti rytojumi.“ Sielvartas Čarlzo neįveikė. Aišku, jis neišblėso per vieną naktį, bet jėgų nepakirto. Jei likai vienas, susitelk į šią dieną ir nesileisk į nerimastingus svarstymus dėl rytojaus.  Išaušus naujai dienai gal kaip tik sulauksi ko nors gero.

Mirtis nebuvo Dievo sumanyta. Priešingai, tai vienas iš „Velnio darbų“ (1 Jn 3:8; Rom 6:23). Naudodamasis mirties galia ir mirties baime, Šėtonas laiko žmones vergijoje, atima viltį (Hbr 2:14, 15). Piktajam patinka, jei rasti tikrąją laimę ir džiaugsmą žmogus jau nebesitiki niekada, net Dievo naujajame pasaulyje. Taigi gyvenimo draugo mirtis ir slegiantis sielvartas yra Adomo nuodėmės bei Šėtono sąmokslo padarinys (Rom 5:12). Jehova atitaisys visą piktojo padarytą žalą, o žiaurų jo ginklą, mirtį, sunaikins. Nors Šėtonas skleidžia baimę, nemažai žmonių, tarp jų daugelis našlių, gedinčių kaip ir tu, yra iš jos išvaduojami.

Prikeltieji gyventi, žinia, išvys žemėje daug naujo. Žmonių tarpusavio santykiai bus kitokie. Tėvai, seneliai, tolimi protėviai vis tobulės sykiu su savo vaikais ir vaikaičiais. Senatvės neliks nė pėdsako. Jaunoji karta išmoks žiūrėti į savo prosenius ne taip kaip dabar. Šie pokyčiai grąžins žmoniją į tikras vėžes. Juk tuo tikime, ar ne?

Galbūt kyla daugybė klausimų dėl prikeltųjų. Kaip bus, kai prisikels ne vienas, o du ar daugiau to paties asmens sutuoktinių?  Kadaise sadukiejai paklausė apie vieną moterį, kurios visi septyni vyrai mirė (Lk 20:27-33). Kokia po prikėlimo bus jų bendrystė? Tiesą sakant, nežinome ir čia neverta spėlioti ar nerimauti. Tvirtai pasitikėkime Dievu. Neabejojame, jog visa, ką Jehova yra numatęs, bus tik į gera. Tad neverta nerimastauti dėl ateities, laukime jos su viltimi.

Tai, kad mirusieji bus prikelti, yra vienas iš aiškiausių Biblijos mokymų. Jos pasakojimai apie praėjusių laikų prikėlimo stebuklus garantuoja, kad „visi esantys kapuose išgirs [Jėzaus] balsą ir išeis“ (Jn 5:28, 29). Gyvieji su džiaugsmu pasitiks žmones, išvaduotus iš mirties gniaužtų. O koks džiaugsmas spindės prikeltųjų veiduose, sunku net įsivaizduoti.

Žemė, kai joje ištuštės kapai, alsuos laime. Milijardai žmonių vėl pajus gyvenimo skonį (Mk 5:39-42; Apr 20:13). Mąstydami apie tas dienas, visi, kas palaidojo artimąjį, turėtų jausti paguodą.

Ar tuomet, kai vyks didis sugrįžimas į gyvenimą, kam nors bus bent viena priežastis liūdėti? Biblijoje tvirtinama, jog ne. Izaijo 25:8 parašyta, kad Jehova „visiems laikams sunaikins mirtį“. Vadinasi, neliks nieko, kas primintų apie netektį. Pranašystėje toliau sakoma: „Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų.“ Kiekvienas, kas liūdite žmonos ar vyro, atminkite, kiek laimės jums suteiks prikėlimas.

Niekas dabar neperpras visko, ką Dievas įgyvendins naujajame pasaulyje. Jehova pats sako: „Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys — jūsų mintis“ (Iz 55:9). Tikėdami Jėzaus duotu prikėlimo pažadu, parodome, jog mes, kaip senovėje Abraomas, visiškai  kliaujamės Jehova. Dabar krikščioniui svarbiausia yra daryti tai, ką jis liepia. Tada būsime „palaikyti vertais gauti dalį anoje santvarkoje“ sykiu su prikeltaisiais (Lk 20:35).

Mąstyk apie rytojų optimistiškai, puoselėk šviesią viltį. Dauguma žmonių nesitiki nieko gero. Bet mums Jehova žada gražią ateitį. Nežinome, kaip jis patenkins visų poreikius bei troškimus, bet neabejojame, kad savo duotą žodį įvykdys. Apaštalas Paulius rašė: „Regima viltis nėra viltis — argi kas viliasi to, ką mato? O jeigu viliamės to, ko nematome, tai laukiame ištvermingai“ (Rom 8:24, 25). Tvirtai tikėdamas Dievo pažadais, pajėgsi ištverti sutuoktinio netektį. Ištvermė padės sulaukti didingo meto, kai Jehova „suteiks tau, ko trokšta tavo širdis“. Jis patenkins „kiekvienos gyvos būtybės troškimą“ (Ps 37:4; 145:16; Lk 21:19).

Artėjant Jėzaus mirčiai, apaštalus apėmė didelis liūdesys, jie nebežinojo nė ką daryti. Jėzus nuramino juos tokiais žodžiais: „Tenebūgštauja jūsų širdys. Tikėkite Dievą, tikėkite ir mane.“ Dar pažadėjo: „Aš nepaliksiu jūsų našlaičiais, — ateisiu pas jus“ (Jn 14:1-4, 18, 27). Ilgus amžius tie Jėzaus žodžiai jo sekėjams įkvėpdavo vilties ir ištvermės. Visiems, kas trokšte trokšta išvysti savo prikeltus artimuosius, irgi nėra pagrindo pulti į neviltį. Jehova ir jo Sūnus nepaliks mūsų vienų. Gyvenkime laukdami nuostabaus jų pažadų išsipildymo.