1, 2. a) Kaip Dievo įkvėptas Saliamonas kreipėsi į jaunuolius? b) Kodėl į Saliamono paraginimą dera įsiklausyti ir krikščionims, įkopusiems į šeštą dešimtį ir vyresniems?

DIEVO įkvėptas karalius Saliamonas į jaunuolius kreipėsi: „Atmink Kūrėją savo jaunystės dienomis, dar skausmo dienoms neatėjus.“ Apie kokias „skausmo dienas“ jis čia kalbėjo? Vaizdžiais žodžiais apibūdino senatvę, kai ima drebėti rankos, kojos tampa netvirtos, krenta dantys, suprastėja rega ir klausa, žyla plaukai, darosi sunku judėti. Nieko nuostabaus, kad Saliamonas ragino ne laukti, kol ateis tokios dienos, o atminti savo Kūrėją dar jaunystėje. (Perskaityk Mokytojo 12:1-5.)

² Daugelis mūsų bendratikių, įkopę į šeštą dešimtį ir vyresni, vis dar yra kupini jėgų. Jų plaukai gal ir žilstelėję, bet sveikata nėra tokia prasta, kaip aprašė Saliamonas. Ar raginimas atminti savo Kūrėją tinka ir šiems krikščionims? Kaip galima Kūrėją atminti?

3. Ką reiškia prisiminti savo Kūrėją?

 ³ Galimas dalykas, Jehovai tarnaujame jau nemažai metų. Bet kiekvienam iš mūsų būtų neprošal vis pamąstyti, koks didis yra Kūrėjas. Štai argi mūsų nežavi nuostabus jo kūrinys — gyvybė? Žmogiškam protui net sunku suvokti, kokia ji sudėtinga. Jehova taip pat dovanoja mums begalę kitų dalykų, kurie mūsų gyvenimą padaro įdomų ir spalvingą. Stebėdami Jehovos kūriniją ir apie ją mąstydami, dar geriau įsisąmoniname, kokia didi Dievo meilė, išmintis, galia (Ps 143:5). Atminti savo Kūrėją reiškia ir turėti omenyje, ko jis iš mūsų tikisi. Skirdami laiko apie visa tai pamąstyti, stipriname savo ryžtą iš širdies tarnauti Kūrėjui, kol būsime gyvi, ir šitaip parodyti jam savo dėkingumą (Mok 12:13).

4. Apie ką gali pagalvoti vyresnio amžiaus krikščionys ir kodėl?

⁴ Jei esi vyresnio amžiaus ir turi daug gyvenimiškos patirties, pagalvok: kam galėčiau skirti likusias savo jėgas? Krikščioniškoje tarnyboje tau atsiveria unikalios galimybės. Visa, ką per daugelį metų sužinojai apie Jehovą, gali perduoti jaunajai kartai. Gali pasakoti bendratikiams, ką gera patyrei tarnaudamas Dievui, ir taip stiprinti jų tikėjimą. Šito meldė ir karalius Dovydas: „Dieve, tu mokei mane nuo jaunystės [...]. Tad nepalik manęs, Dieve, net žilos senatvės sulaukusio; būk su manimi, kol skelbiu tavo galybę visoms būsimoms kartoms“ (Ps 71:17, 18).

5. Kaip vyresnio amžiaus krikščionys gali dalytis savo patirtimi?

⁵ O kaip galėtum dalytis savo sukaupta išmintimi? Kodėl gi nepasikvietus jaunesnių bendratikių į svečius? Malonus, ugdantis pokalbis tikrai pradžiugintų. Gal galėtum pasiūlyti jiems išeiti su tavimi į tarnybą? Jie pamatys, kiek džiaugsmo tau teikia dievatarnystė. Kadaise Elihuvas pasakė: „Amžius tegul kalba, metų skaičius tepamoko išminties“ (Job 32:7, Brb). Apaštalas Paulius norėjo, kad patyrusios krikščionės skatintų kitus savo žodžiu ir pavyzdžiu. Jis rašė: „Vyresnės moterys [...] tegul moko gero“ (Tit 2:3).

6. Kodėl vyresnio amžiaus krikščionys neturėtų nuvertinti savo galimybių?

⁶ Suteikti bendratikiams pagalbą gali įvairiopai. Prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų juk nežinojai tiek kiek dabar. Per gyvenimą išmokai taikyti Biblijos principus. Sugebi paveikiai skelbti gerąją naujieną, paliesti klausytojų širdį. Jei tarnauji vyresniuoju, žinai, kaip pagelbėti žengusiems klaidingą žingsnį (Gal 6:1). Moki organizuoti bendruomenės veiklą, galbūt rengti didžiuosius mūsų sambūrius, prižiūrėti Karalystės salių statybą. Gal teko bendrauti su medikais dėl gydymo nenaudojant kraujo. Net jeigu į Jehovos garbintojų gretas stojai visai neseniai, turi patirties įvairiose kitose srityse. Pavyzdžiui, daug įgūdžių įgijai, jei auginai vaikus. Vyresnio amžiaus krikščionys savo bendratikiams gali būti puikūs patarėjai, vedliai, gali padrąsinti ir sustiprinti. (Perskaityk Jobo 12:12.)

7. Ko vyresni bendruomenės nariai gali pamokyti jaunesniuosius?

⁷ Kaip dar galėtum kitiems pagelbėti? Jaunesniesiems gal praverstų tavo patarimai, kaip rasti norinčių studijuoti Bibliją ir kaip studijas vesti. Jūs, sesės, galėtumėte patarti jaunoms mamoms, kaip  auginant mažus vaikučius neapleisti teokratinės veiklos. O jūs, broliai, galite mokyti jaunesnius broliukus entuziastingai kalbėti nuo pakylos, įtaigiai skelbti gerąją naujieną. Kartu su jais aplankykite senyvus bendruomenės narius, pamokykite tarti padrąsinimo žodį. Net jei jėgos ir nebeleidžia darbuotis tiek kiek anksčiau, jaunajai kartai gali perduoti savo patirtį. Dievo Žodyje sakoma: „Jaunuolių papuošalas — jėga, o seneliai gerbiami dėl jų žilų galvų“ (Pat 20:29).

8. Kuo apaštalas Paulius vyresniame amžiuje buvo užimtas?

⁸ Apaštalas Paulius, nors buvo nebe jaunuolis, aktyviai triūsė krikščioniškoje tarnyboje. Kai apie 61 mūsų eros metus jį paleido iš kalėjimo Romoje, apaštalas galėjo ramiai tame mieste įsikurti ir gerąją naujieną garsinti čia. Juk ilgus metus tarnavo misionieriumi, matė ir šilto, ir šalto (2 Kor 11:23-27). Broliai tame dideliame mieste, be abejonės, būtų labai džiaugęsi, jei Paulius būtų pasilikęs ir nuolatos juos stiprinęs. Bet apaštalas matė, kad kituose kraštuose buvo dar daugiau darbo. Jis užbaigė savo misionierišką tarnystę, drauge su Timotiejumi ir Titu aplankydamas Efezą, vėliau Kretą ir, tikėtina, Makedoniją (1 Tim 1:3; Tit 1:5). Nežinome, ar jam pavyko, bet Paulius planavo nukeliauti ir į Ispaniją (Rom 15:24, 28).

9. Kokio amžiaus Petras, matyt, buvo, kai persikėlė ten, kur labiau reikia pagalbos? (Žiūrėk paveikslėlį straipsnio pradžioje.)

⁹ Apaštalui Petrui, matyt, buvo jau per penkiasdešimt, kai jis persikėlė ten, kur labiau reikia pagalbos. Iš kur tai žinome? Jeigu Petras buvo Jėzaus bendraamžis ar truputį vyresnis, tada 49 mūsų eros metais, kai susitiko su kitais apaštalais Jeruzalėje, jam turėjo būti apie penkiasdešimt (Apd 15:7). Kiek vėliau po to susitikimo Petras apsigyveno Babilone, greičiausiai todėl, kad gerąją žinią praneštų tenykštei gausiai žydų bendruomenei (Gal 2:9). Iš Babilono apie 62 mūsų eros metus jis parašė pirmąjį šventosios dvasios įkvėptą laišką (1 Pt 5:13). Įsikurti svečiame krašte nėra lengva, ypač vyresniems žmonėms. Bet Petras neleido, kad metai sukliudytų jam atsidėti Jehovos tarnybai, ir džiaugsmo neprarado.

10, 11. Prašom papasakoti, kaip kai kurie mūsų bendratikiai vyresniame amžiuje persikelia darbuotis ten, kur labiau trūksta evangelizuotojų.

¹⁰ Šiandieną nemažai mūsų bendratikių, įžengusių į šeštą dešimtį ir vyresnių, pastebi, kad jų aplinkybės per laiką pasikeitė ir kad dabar jie gali imtis veiklos, kuri anksčiau gal atrodė nepasiekiama. Kai kas nutarė persikelti ten, kur trūksta evangelizuotojų. Štai Robertas pasakoja: „Mudu su žmona buvome įpusėję šeštą dešimtį. Vienu metu supratome, kad mūsų aplinkybės išties palankios. Vienturtis sūnus jau gyveno savarankiškai, pagyvenusių tėvų nebeturėjome, be to, tėvai buvo užrašę mums nedidelį palikimą. Paskaičiavau, kad pardavę namą galėsime atiduoti paskolą ir išsilaikyti, iki gausiu pensiją. Sužinojome, kad Bolivijoje daug žmonių nori tyrinėti Bibliją ir pragyvenimas ten pigus. Todėl nusprendėme persikelti. Priprasti prie naujųjų namų buvo nelengva, nes Šiaurės Amerikoje gyvenome visai kitaip. Bet už mūsų pastangas buvo dosniai atlyginta.“

¹¹ Robertas priduria: „Visas mūsų gyvenimas dabar sukasi apie bendruomenės veiklą. Kai kurie mūsų Biblijos studijuotojai pasikrikštijo. Viena neturtinga šeima, kuriai padėjome tyrinėti Bibliją,  gyvena kiek atokiau nuo miesto. Bet kiekvieną savaitę jie visi kartu atkeliauja į sueigas, nors kelionė tikrai sunki. Ar galite įsivaizduoti, kaip džiugu matyti jų dvasinę pažangą? Vyriausias sūnus netgi tapo pionieriumi!“

12, 13. Prašom papasakoti, kaip kai kurie krikščionys, sulaukę pensinio amžiaus, labiau atsideda Dievo tarnybai.

¹² Vyresnių krikščionių pagalba labai naudinga ir kitakalbių bendruomenėms bei grupėms. Be to, skelbti gerąją naujieną iš svetur atvykusiems žmonėms — didžiulį pasitenkinimą teikiantis užsiėmimas. Mūsų brolis Brajanas iš Didžiosios Britanijos rašo: „Kai sulaukiau pensinio amžiaus, šešiasdešimt penkerių, su žmona pajutome, kad mūsų gyvenimas tapo pernelyg nykus. Vaikai su mumis jau nebegyveno. Tarnyboje retai kada rasdavome žmonių, norinčių studijuoti Bibliją. Sykį sutikau jaunuolį iš Kinijos. Viename universitete jis dirbo mokslinį darbą. Pakviečiau jį ateiti į mūsų bendruomenės sueigą. Užsimezgė Biblijos studijos. Po kelių savaičių į studijas jis atsivedė savo kolegą, irgi iš Kinijos. Dar po dviejų savaičių jau ateidavo trys kinai, o vėliau ir keturi.

¹³ Kai Biblijos studijų pasiprašė penktas vyras iš Kinijos, pagalvojau: nors man jau šešiasdešimt penkeri, tai dar nereiškia, kad turiu išeiti į pensiją Jehovos tarnyboje. Paklausiau savo žmonos, kuri už mane pora metų jaunesnė, ar nenorėtų mokytis kinų kalbos. Pamokos buvo įrašytos į kasetes. Tai nutiko prieš dešimt metų. Tarnaudami kitakalbių teritorijoje vėl pasijutome jauni. Bibliją su mumis studijavo jau 112 kinų. Dauguma jų lankėsi mūsų sueigose. Viena kinė, dabar jau mūsų sesė, tarnauja pioniere.“

14. Ko vyresnio amžiaus krikščionys turi nepamiršti ir kuo jiems vertingas apaštalo Pauliaus pavyzdys?

¹⁴ Ne visi krikščionys, kuriems per penkiasdešimt, Jehovos tarnyboje gali  imtis ko nors naujo. Kai kurių sveikata išties prasta, kiti turi rūpintis vaikais arba senyvais tėvais. Jei ir tavo aplinkybės dabar nelabai palankios, nuolat turėk mintyje, kad Jehova brangina visa, ką dėl jo darai. Neliūdėk dėl to, ko nuveikti negali. Verčiau džiaukis darydamas tai, ką pajėgi. Turėk omenyje apaštalo Pauliaus pavyzdį. Daug metų jis buvo laikomas namų arešto sąlygomis ir negalėjo tęsti savo misionieriškų kelionių. Bet kai tik sulaukdavo lankytojų, būtinai kalbėdavo su jais apie šventuosius raštus, stiprindavo jų tikėjimą (Apd 28:16, 30, 31).

15. Kodėl senyvų bendruomenės narių triūsas labai vertingas?

¹⁵ Jehovos akyse labai vertingas ir senyvų jo garbintojų triūsas. Saliamonas, tiesa, kalbėjo, kad „skausmo dienos“, arba senatvė, nėra pats geriausias metas. Bet net ir garbaus amžiaus krikščionys gali šlovinti savo Kūrėją ir jį džiuginti (Lk 21:2-4). Ilgamečių Dievo tarnų tikėjimas ir ištvermė — nepamainomas pavyzdys visiems bendruomenės nariams.

16. Ko Ona veikiausiai nebesulaukė, tačiau ką Dievo šlovei ji vis dar galėjo daryti?

¹⁶ Biblijoje rašoma apie vieną pagyvenusią našlę, vardu Ona. Kai gimė Jėzus, šiai dievobaimingai moteriai buvo 84 metai. Todėl ji veikiausiai nebesulaukė to laiko, kai žmonėms atsivėrė galimybė tapti Jėzaus sekėjais, būti pateptiems šventąja dvasia, skelbti gerąją naujieną apie Karalystę. Vis dėlto Ona mielai darė, ką galėjo. „Ji nesitraukdavo iš šventyklos ir dieną naktį ėjo dievatarnystę“ (Lk 2:36, 37). Kas rytą ir kas vakarą kunigui šventykloje atnašaujant smilkalus, Ona būdavo tarp susirinkusiųjų kieme ir apie pusvalandį tyliai melsdavosi. Pamačiusi kūdikį Jėzų, ji ėmė „kalbėti apie vaikelį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“ (Lk 2:38).

17. Kaip galėtume padėti pagyvenusiems ar silpnos sveikatos bendratikiams jaustis svarbia Jehovos organizacijos dalimi?

¹⁷ Pagyvenusiems ir silpnos sveikatos krikščionims padėkime, kaip tik galime. Bendruomenėje gal yra tokių, kurie mielai būtų su mumis sueigose ir suvažiavimuose, bet nepajėgia. Kur leidžia sąlygos, bendruomenė pasirūpina, kad programos šie broliai ir sesės galėtų klausytis telefonu. Net jei kuriam krikščioniui ir neįmanoma lankyti sueigų, jis vis tiek gali daug nuveikti dėl Jehovos organizacijos ir jaustis esąs svarbi jos dalis. Pavyzdžiui, nuoširdžios tokių Dievo garbintojų maldos bendruomenei yra tikra pagalba. (Perskaityk Psalmyno 92:14, 15 [92:13, 14, Brb].)

18, 19. a) Kaip senyvi krikščionys gali įkvėpti kitus? b) Kam tinka žodžiai „atmink Kūrėją [...] dar skausmo dienoms neatėjus“?

¹⁸ Senoliai galbūt nė nenutuokia, kaip jų pavyzdys gali kitus padrąsinti. Antai Ona metai iš metų su atsidavimu šlovino Dievą šventykloje, bet vargu ar kada pagalvojo, kad jos ištvermė ir meilė Jehovai bus aprašyta Šventajame Rašte ir įkvėps dar daugelį ateityje gyvensiančių žmonių. Tavo meilė Jehovai irgi neliks pamiršta. Ji tarsi įrašyta bendratikių širdyse — jie visada bus dėkingi už puikų tavo pavyzdį. Dievo Žodyje ne veltui sakoma: „Žili plaukai — garbės vainikas, laimėtas doru gyvenimu“ (Pat 16:31).

¹⁹ Žinoma, kiekvieno iš mūsų galimybėms yra ribos. Bet jei dar turi jėgų ir esi kupinas ryžto imtis veiklos, dėkis į širdį šiuos Biblijos žodžius: „Atmink Kūrėją [...] dar skausmo dienoms neatėjus“ (Mok 12:1).