Sunkios aplinkybės gali mus išmušti iš vėžių: pavergti mintis, pakirsti jėgas, labai pakeisti požiūrį į gyvenimą. Senovės Izraelio karaliui Dovydui teko patirti daugybę negandų. Kaip šis žmogus visa ištvėrė? Dovydas pats atsako vienos savo psalmės žodžiais: „Garsiai šaukiuosi Viešpaties, balsiai maldauju Viešpaties. Savo skundą jam išlieju, išsakau savo kančią. Kai visiškai nustoju drąsos, tu žinai mano kelią.“ Taigi Dovydas nuolankiai meldė Dievą pagalbos (Ps 142:2-4 [142:1-3, Brb]).

Kitoje giesmėje nuskamba toks jo troškimas: „Vieno teprašau iš Viešpaties, tik vieno tenoriu — gyventi Viešpaties Namuose per visas savo gyvenimo dienas, gėrėtis Viešpaties žavumu ir lankyti jo šventyklą“ (Ps 27:4). Nors Dovydas ir nebuvo levitas, nesunku įsivaizduoti jį, stovintį prie pat padangtės, Jehovos garbinimo namų, kiemo. Dovydo širdis plūsta dėkingumu — visas likusias dienas jis trokšta būti čia ir „gėrėtis Viešpaties žavumu“.

Hebrajiškas žodis, minėtoje eilutėje išverstas „žavumu“, nurodo tai, kas patrauklu, kuo gėrisi protas ir širdis. Dovydui visada kėlė pasigėrėjimą Jehovos nustatyta tvarka, kaip jį dera garbinti. „O kaip į ją žiūriu aš?“ — pamąstykime kiekvienas.

Šiandien Jehovos garbinimo centras nėra koks nors statinys. Dievas yra atvėręs didžią dvasinę šventyklą — nustatęs tvarką, ką turime daryti, kad tiktume jam į tarnus ir galėtume prie jo artintis. * Jeigu apmąstome ir vertiname šią tvarką, irgi galime „gėrėtis Viešpaties žavumu“.

Priešais įėjimą į padangtę stovėjo variu aptrauktas deginamųjų aukų aukuras (Iš 38:1, 2, Brb; 40:6). Jis simbolizavo Dievo norą priimti Jėzaus žmogiškosios gyvybės auką (Hbr 10:5-10). Pagalvokime, kuo tai reikšminga mums. Apaštalas Paulius rašė: „Buvome sutaikyti su Dievu jo Sūnaus mirtimi, kai buvome priešai“ (Rom 5:10). Tikėdami Jėzaus pralieto kraujo galia, tampame Jehovos draugais, pelnome jo malonę ir pasitikėjimą (Ps 25:14).

Kadangi Jehova išdildo mūsų nuodėmes, nuo jo veido ateina „atgaivos laikai“ (Apd 3:19). Mūsų padėtis pasikeičia nelyginant kalinio, kuris jau laukė mirties bausmės, bet ėmė gailėtis, ką padaręs, ir tapo visiškai kitu žmogumi. Maloningas teisėjas, tai matydamas, nutaria panaikinti jo teistumą ir mirties nuosprendį atšaukia. Koks palengvėjimas, koks džiaugsmas! Jehova, kaip tas teisėjas, atgailaujantiems žmonėms rodo malonę ir išvaduoja iš mirties pasmerkimo.

Dovydas matydavo, kaip Jehova savo namuose yra šlovinamas: susiburia minios izraelitų, viešai skaitomas ir aiškinamas Įstatymas, kyla smilkalų dūmai, kunigai ir  levitai eina šventą tarnystę (Iš 30:34-38; Sk 3:5-8; Įst 31:9-12). Šie Dievo garbinimo elementai turi atitikmenis ir šiandien.

Kaip anuomet Izraelyje, taip ir dabar „gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje“ (Ps 133:1). Į pasaulinę Jehovos garbintojų broliją įsilieja daugybė žmonių (1 Pt 2:17). Mūsų sueigose garsiai skaitomas ir aiškinamas Dievo Žodis. Jehova per savo organizaciją vykdo turiningą mokymo programą. Dosniai dalijamas dvasinis maistas, pavyzdžiui, spaudiniai, naudojami asmeninėms ir šeimos studijoms. Vienas Vadovaujančiosios tarybos narys yra pasakęs: „Apmąstydamas Jehovos Žodį, gilindamasis į jo prasmę, siekdamas išminties ir supratimo, kasdien praturtėju dvasiškai ir jaučiu tikrą pasitenkinimą.“ Dievo pažinimas mus iš tiesų džiugina (Pat 2:10).

Jehovos tarnai kasdien siunčia jam priimtinas maldas. Dievui jos yra tarsi kvapių smilkalų aromatas (Ps 141:2). Visa siela džiaugiamės žinodami, kad Jehovai labai malonu, kai artinamės prie jo su nuolankia malda.

Mozė prašė: „Tebūna Viešpaties, mūsų Dievo, malonė su mumis! Padaryk mums sėkmingą mūsų rankų darbą“ (Ps 90:17). Jeigu Jehovos žinią skelbiame uoliai, jis mūsų pastangas laimina (Pat 10:22). Galimas dalykas, padėjome kai kam stoti į tiesos kelią. Galbūt jau daugelį metų ištvermingai darbuojamės, net jei tenka kęsti persekiojimus, žmonių abejingumą, kamuoja ligos ar slegia sielvartas (1 Tes 2:2). Tačiau kad ir kokie iškyla sunkumai, mes gėrimės „Viešpaties žavumu“. Žinome, jog savo tarnyste džiuginame dangiškąjį Tėvą.

Dovydas giedojo: „Viešpatie, tu man skirtoji dalis ir mano taurė, mano likimas — tavo rankose! Man matavimo virvė krito puikioje vietoje“ (Ps 16:5, 6). Dovydas brangino jam „skirtąją dalį“, tai yra draugystę su Jehova ir garbę jam tarnauti. Mes, kaip ir Dovydas, net jei ir turime vargų, esame labai laiminami dvasiškai. Todėl nuolat gėrėkimės didinga dvasine šventykla ir dėkinga širdimi artinkimės prie Jehovos.