SUVARGUSI našlė glaudžia prie savęs vienturtį sūnelį. Ji tiesiog negali patikėti — ką tik ant rankų laikė bedvasį jo kūną, ir staiga jis vėl gyvas, veidelį puošia šypsena. Motinos širdis virpa iš džiaugsmo. „Žiūrėk, tavo sūnus gyvas“, — taria svečias, apsistojęs jų namuose.

Toks stebuklas įvyko beveik prieš 3000 metų. Apie jį skaitome Karalių pirmoje knygoje, septynioliktame skyriuje. Kas gi yra anas svečias? Tai Jehovos pranašas Elijas. O motina? Sareptos mieste gyvenanti našlė, kurios vardas Biblijoje nepaminėtas. Sūnaus prikėlimas buvo vienas iš labiausiai tikėjimą stiprinančių įvykių jos gyvenime. Pasakojimas apie šią moterį gali mus pamokyti kai ko svarbaus. Dabar ir sutelkime dėmesį į tą istoriją.

Nedorojo karaliaus Ahabo dienomis Jehova nusprendžia Izraelio kraštui užleisti ilgą sausrą. Elijui paskelbus apie negandą, Dievas paslepia jį nuo Ahabo keršto ir savo pranašui stebuklingai tiekia maisto — varnai neša jam duonos ir mėsos. Sykį Jehova paliepia Elijui: „Tuojau pat eik į Sidono Sareptą ir ten pasilik. Vienai tenykštei našlei įsakiau tave maitinti“ (1 Kar 17:1-9).

Atkeliavęs į Sareptą, Elijas pamato beturtę našlę renkant malkas. Negi ji ir bus ta moteris, kuri rūpinsis pranašu? Juk pati vos galą su galu suduria. Elijas, jei akimirkai ir suabejoja, kreipiasi į ją: „Prašau atnešti man truputį vandens inde atsigerti.“ Moteriai benueinant dar šūkteli: „Atnešk kąsnį duonos“ (1 Kar 17:10, 11). Pagirdyti ateivį varguolei nesunku, bet su duona tikra bėda.

 „Kaip gyvas tavo Viešpats, — atsakė ji, — aš nieko kepto neturiu, tik saują miltų puode ir truputį aliejaus ąsotyje. Štai dabar rankioju pagalius, kad grįžusi namo tai paruoščiau sau ir sūnui. Suvalgysime ir tada mirsime“ (1 Kar 17:12). Pagalvokime, ką šis pokalbis atskleidžia.

Našlė suprato, kad Elijas yra izraelitas, dievobaimingas vyras. Tai byloja jos žodžiai „kaip gyvas tavo Viešpats [„Jehova“, NW]“. Matyt, ji buvo šį tą girdėjusi apie Jehovą, Izraelio Dievą, bet nepažinojo jo taip gerai, kad sakytų „mano Dievas“. Sareptos miestelis, kur moteris gyveno, buvo pavaldus finikiečių miestui Sidonui. Taigi daugelis sareptiečių, reikia manyti, garbino Baalą. Vis dėlto šios našlės širdyje Jehova įžvelgė kai ką ypatingo.

Ji, kad ir stabmeldžių krašto gyventoja, parodė tikėjimą Izraelio Dievu. Jehova siuntė Eliją pas našlę tiek jos, tiek ir paties pranašo labui. Iš to galime daryti svarbią išvadą.

Ne visi tame Baalo garbintojų krašte buvo nepataisomai sugedę. Tai, kad Jehova Eliją pasiuntė būtent pas tą našlę, byloja, jog jis įsidėmi doraširdžius, net jeigu šie jam dar netarnauja. Išties Jehovai „priimtinas bet kurios tautos žmogus, kuris jo bijo ir daro, kas teisu“ (Apd 10:35).

Kiek tavo tarnybos teritorijoje yra tokių kaip ana našlė? Skirtingai nei klaidatikiai kaimynai, šie žmonės galbūt trokšta kai ko kilnesnio. Apie Jehovą jie turbūt žino labai mažai arba visai nieko nežino, todėl, kad stotų Dievo pusėn, jiems būtina pagalba. Ar ieškai tokių asmenų, ar noriai jiems padedi?

Įsiklausyk, ką Elijas našlei liepia. Ką tik vargšė pasakė, jog valgio turi tik vienam kartui ir paskui su sūnumi turės mirti badu. O ką išgirsta iš pranašo lūpų? „Nebijok, — tarė jai Elijas, — eik ir daryk kaip sakei. Bet pirma padaryk paplotėlį ir atnešk jį man, o paskui paruošk ką nors sau ir savo sūnui. Mat Viešpats, Izraelio Dievas, taip kalbėjo: ‘Miltai puode neišseks nei ąsotyje aliejaus nepritrūks iki tos dienos, kurią Viešpats atsiųs žemei lietaus’“ (1 Kar 17:11-14).

Koks didžiulis tikėjimo išmėginimas! Ne vienas tikriausiai būtų atrėžęs: „Tu ką, juokauji? Nori, kad atiduočiau paskutinį savo kąsnį?“ Bet našlė taip negalvoja. Nors mažai tepažįsta Jehovą, Elijo žodžiais patiki ir įvykdo, ko prašoma. Šis sprendimas pasirodė esąs labai išmintingas.

Dievas neapleido varguolės. Kaip Elijas ir žadėjo, Jehova padaugino menkas jos maisto atsargas. Visą tą laiką, iki sausra baigėsi, tiek pranašas, tiek ji su vaiku turėjo ko valgyti. „Miltai puode neišseko nei aliejaus ąsotyje nepritrūko, kaip Viešpats buvo sakęs per Eliją“ (1 Kar 17:16; 18:1). Jeigu moteris būtų pasielgusi kitaip, iš miltų ir aliejaus likučio paruoštas paplotis, ko gero, tikrai būtų buvęs jai  paskutinis. Bet ji nepristigo tikėjimo, kliovėsi Jehova ir pirmiausia pavalgydino Eliją.

Ko pasimokome mes? Dievas laimina tuos, kurie juo tiki. Jeigu tada, kai išbandoma tavo ištikimybė, pasikliauji Jehova, tikrai sulauksi jo pagalbos. Jis bus ir dosnus rūpintojas, ir gynėjas, ir geriausias draugas, padedantis tau ištverti mėginimą (Iš 3:13-15).

Apie šią pamokančią istoriją viename 1898 metų „Siono Sargybos bokšto“ numeryje parašyta taip: „Kadangi moteriai pakako tikėjimo paklusti, ji buvo palaikyta verta Viešpaties paramos, suteiktos jai per Pranašą; antraip būtų buvusi surasta kita tvirto tikėjimo našlė. Taip yra ir su mumis: įvairiomis gyvenimo akimirkomis Viešpats leidžia atsidurti ten, kur išbandomas mūsų tikėjimas. Jeigu jį parodome, būsime laiminami, jeigu ne, palaiminimą prarasime.“

Kai užklumpa sunkumai, ieškokime Dievo pagalbos jo Žodyje ir mūsų leidiniuose. Paskui Jehovos pamokymais vadovaukimės, kad ir kaip nelengva tai būtų. Jis mus dosniai laimins, jeigu klausysime išmintingų žodžių, užrašytų Patarlių 3:5, 6: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius.“

Našlės tikėjimas išmėginamas dar kartą. Biblijoje pasakojama: „Po šių įvykių atsitiko taip, kad tos moters — namų šeimininkės — sūnus susirgo. Jis vis blogėjo, kol pagaliau nustojo alsuoti.“ Nesuprasdama, kodėl ją ištiko tokia nedalia, gedinti motina taria Elijui: „Ką pikta, Dievo tarne, aš tau padariau, kad turėjai pas mane ateiti man kaltės priminti ir mano sūnaus nužudyti?“ (1 Kar 17:17, 18) Kas slypėjo tuose aštriuose žodžiuose?

Gal moteris prisiminė kokią savo nuodėmę, slegiančią jos sąžinę? Gal manė, kad sūnaus mirtis yra Dievo bausmė, o Elijas yra jo siųstas mirties pranašas? Biblijoje apie tai nepasakyta, bet aišku viena: Dievo našlė nekaltino, nemanė, kad jis elgiasi neteisingai.

Be abejo, vaiko mirtis sukrečia ir Eliją. Jam taip pat neduoda ramybės mintis, kad motina mano būtent jį sukėlus šią skaudžią nelaimę. Užnešęs sustingusį vaiko kūną į savo kambarį viršutiniame aukšte, jis šaukiasi Jehovos: „Viešpatie, mano Dieve, [...] argi tu net šiai našlei, pas kurią svečiuojuosi, atsiuntei nelaimę, užmušdamas jos sūnų?“ Elijui buvo baisu ir pagalvoti, kokią nešlovę Dievo vardui gali užtraukti šios malonios ir svetingos moters kančia. Todėl pranašas meldžia: „Viešpatie, mano Dieve, maldauju: tesugrįžta šio vaiko gyvastis į jo kūną!“ (1 Kar 17:20, 21)

Jehova maldą girdi. Našlė juk išties rūpinasi jo pranašu ir yra kupina tikėjimo. Dievas leido ligai pasiglemžti vaiko gyvybę, matyt, todėl, kad vėliau jį prikeltų ir kad tas prikėlimas — pirmasis užrašytas Biblijoje — teiktų viltį būsimoms kartoms. Jehova atsako į Elijo maldą ir grąžina vaikui gyvastį. Įsivaizduok, koks džiaugsmas užlieja našlės širdį išgirdus pranašo žodžius: „Žiūrėk, tavo sūnus gyvas.“ Ji taria: „Dabar aš tikrai žinau, kad esi Dievo vyras [...] ir kad Viešpaties žodis sklinda iš tavo lūpų“ (1 Kar 17:22-24).

Karalių pirmos knygos septynioliktame skyriuje apie tą našlę daugiau nebepasakojama. Ją geru žodžiu paminėjo Jėzus, todėl galima manyti, jog našlė paskui ištikimai garbino Jehovą (Lk 4:25, 26). Jos istorija byloja, kad Dievas laimina visus, kurie daro gera jo tarnams (Mt 25:34-40). Taip pat matome, kad Jehova pasirūpina savo atsidavusiais garbintojais net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis (Mt 6:25-34). Šis atsitikimas dar patikina, jog prikelti mirusius Dievas ir trokšta, ir gali (Apd 24:15). Taigi atminti pasakojimą apie našlę iš Sareptos tikrai verta.