1. Kokia šiandieną yra žmonijos būklė?

JEHOVA niekad nenorėjo, kad kentėtume senatvės vargus. Kūrėjo sumanymas buvo visiškai kitoks: žmonės turėjo gyventi rojuje ir džiaugtis tobula sveikata. Tačiau „visa kūrinija iki šiol dejuoja ir kankinasi“ (Rom 8:22). Dievui labai skaudu matyti, kokią žalą žmonėms padarė nuodėmė. O kaip jis liūdi, kai tie, kam dėl senyvo amžiaus ypač reikalinga pagalba, yra apleisti ir vieniši! (Ps 39:6 [39:5, Brb]; 2 Tim 3:3)

2. Kodėl krikščionys labai vertina savo senyvus bendratikius?

² Jehovos garbintojai labai vertina senyvus bendratikius. Iš jų semiamės išminties, sekame puikiu jų tikėjimo pavyzdžiu. Jeigu tokių Jehovos tarnų turime tarp savo artimųjų, nuoširdžiai rūpinamės jų gerove. Net jei ir nesame giminės, vis tiek stengiamės jiems padėti (Gal 6:10; 1 Pt 1:22). Labai svarbu žinoti, kaip į garbaus amžiaus žmones žiūri Dievas. Šiame straipsnyje tai ir aptarsime. Taip pat pakalbėsime, kokia atsakomybė tenka pagyvenusiųjų šeimynykščiams ir bendruomenės nariams.

3, 4. a) Ko 71-os psalmės rašytojas prašė Jehovos? b) Ko garbaus amžiaus bendruomenės nariai gali melsti Dievą?

³ „Neatstumk manęs senatvėje; mano jėgoms senkant, nepalik manęs“, — šventosios dvasios paakintas rašė psalmininkas (Ps 71:9). 71 psalmė, atrodo, yra 70-osios tęsinys, o pastarąją, kaip byloja antrašas, sukūrė Dovydas. Todėl cituotieji psalmės žodžiai, matyt, yra jo. Dovydas nuo pat jaunystės iki senatvės tarnavo Jehovai; Dievas įkvėpė jį nuveikti didingų darbų (1 Sam 17:33-37, 50; 1 Kar 2:1-3, 10). Nors dėl Jehovos buvo padaręs labai daug, senatvėje jis vis tiek prašė Kūrėjo nepaliauti rodyti jam malonę ir juo rūpintis. (Perskaityk Psalmyno 71:17, 18.)

⁴ Šiandien daugelis mūsų brolių ir sesių yra tokios dvasios kaip Dovydas. Jie, kad ir sulaukę senatvės, Biblijoje vadinamos „skausmo dienomis“, Dievo šlovei daro viską, ką gali (Mok 12:1-7). Nemažai iš jų galbūt nebepajėgia tiek kiek anksčiau, metai atsiliepia ir jų tarnybai. Bet jie ir toliau gali melsti Dievą, kad juos globotų ir laimintų. Šių savo tarnų maldas Jehova tikrai išklauso. Juk kadaise pats paskatino Dovydą tokią maldą užrašyti.

5. Kaip Jehova žiūri į senyvus savo tarnus?

⁵ Iš Biblijos suprantame, kad Jehova labai brangina savo ištikimus tarnus, sulaukusius senyvo amžiaus, ir tikisi, kad visi jo garbintojai juos gerbs (Ps 22:25-27 [22:24-26, Brb]; Pat 16:31; 20:29). Kunigų 19:32 sakoma: „Atsistosi prieš žilagalvį, pagerbsi seną žmogų ir bijosi savo Dievo; aš esu Viešpats.“ Kaip ir tada, kai šie žodžiai buvo užrašyti, taip ir dabar gerbti pagyvenusiuosius būtina. Tačiau kam yra pavesta jais rūpintis?

6. Kaip Jėzus pasirūpino savo motina?

⁶ Dievo Žodyje sakoma: „Gerbk savo tėvą ir motiną“ (Iš 20:12; Ef 6:2). Jėzus supeikė fariziejus ir Raštų žinovus, kurie nenorėjo rūpintis savo tėvais, šitaip parodydamas, koks svarbus minėtas priesakas (Mk 7:5, 10-13). Be to, pats paliko gerą pavyzdį. Štai būdamas ant kančių stulpo pasirūpino, kad jo motiną, kuri tuo metu tikriausiai jau našlavo, priglobtų mylimasis mokinys Jonas (Jn 19:26, 27).

7. a) Ką dėl rūpinimosi tėvais sakė apaštalas Paulius? b) Koks šių Pauliaus žodžių kontekstas?

⁷ Apaštalas Paulius laiške Timotiejui rašė, kad tikintieji privalo rūpintis namiškiais. (Perskaityk 1 Timotiejui 5:4, 8, 16.) Atkreipk dėmesį į šių žodžių kontekstą. Paulius kalbėjo apie tai, kam gali būti skirta finansinė bendruomenės parama. Jis aiškiai pasakė, kad senyvomis našlėmis visų pirma turi rūpintis tikintys vaikai, vaikaičiai ar kiti giminaičiai. Šitaip bendruomenei nebus užkrauta papildoma našta. Ir šiandieną dievoti krikščionys stengiasi, kad jų artimieji materialiai nestokotų.

8. Kodėl Biblijoje nėra jokių konkrečių taisyklių, kaip dera rūpintis pagyvenusiais tėvais?

⁸ Paprastai sakant, krikščionys privalo pasirūpinti materialiniais savo senyvų tėvų poreikiais. Nors Paulius kalbėjo apie pagalbą giminaičiams bendratikiams, šio principo privalu laikytis ir tiems, kurių tėvai yra kito  tikėjimo. Kiekvienos šeimos situacija, aišku, skiriasi. Daug priklauso nuo šeimos narių poreikių, būdo, sveikatos. Vienos šeimos didesnės, kitose — vos viena atžala. Vieniems prieinama valstybės parama, kitiems ne. Vieni mielai priima pagalbą, kiti linkę, jei įmanoma, apsieiti be jos. Todėl kiekvienoje šeimoje dėl tėvų globos apsisprendžiama vis kitaip. Nebūtų nei protinga, nei meilinga kritikuoti bendratikių sprendimus. Būkime tikri: pagelbėti savo tėvams jie stengiasi iš visų jėgų. Jeigu sprendimas dera su Biblijos principais, Jehova jį palaimins ir padarys, kad viskas klotųsi sėkmingai. Tuo Dievo tarnai galėjo įsitikinti dar senovėje (Sk 11:23).

9—11. a) Su kokiais sunkumais susiduria kai kurie mūsų bendratikiai? (Žiūrėk nuotrauką straipsnio pradžioje.) b) Kodėl visalaikiai tarnai, kurių tėvams prireikia pagalbos, neturėtų skubotai atsisakyti teokratinių užduočių? Prašom pateikti pavyzdį.

⁹ Pasirūpinti pagyvenusiais tėvais gali būti kiek sunkiau, jeigu juos nuo vaikų skiria nemažas atstumas. Kuriam iš tėvų patyrus traumą ar netikėtai susirgus, vaikams tenka greitai išsiruošti jų aplankyti. Mamai ir tėčiui tada gali prireikti pagalbos: galbūt tik trumpam, o gal ir ilgesniam laikui. *

¹⁰ Visalaikiams tarnams, paskirtiems darbuotis toli nuo namų, gali būti ypač nelengva apsispręsti. Beteliečiams, misionieriams ir keliaujantiesiems prižiūrėtojams jų tarnybos užduotys yra labai brangios, tikra Dievo dovana. Tačiau susirgus tėvams pirma mintis gali būti palikti savo paskyrimo vietą, grįžti namo ir jais rūpintis. Vis dėlto pirmiausia reikėtų sužinoti tėvų nuomonę, kokia pagalba jiems būtina, ir su malda apsvarstyti situaciją. Nederėtų skubotai atsisakyti teokratinių užduočių, kartais tai visai nebūtina. Gal tėvų sveikatos sutrikimas tėra laikinas ir juos paslaugyti sutiktų kas nors iš jų bendruomenės? (Pat 21:5)

¹¹ Štai vienos pagyvenusios poros iš Japonijos abu sūnūs tarnavo toli nuo namų. Vienas buvo misionierius Paragvajuje, kitas dirbo pagrindiniame mūsų biure Niujorke. Kai tėvams prireikė pagalbos, abu sūnūs su žmonomis grįžo namo pažiūrėti, kuo galėtų padėti. Laikui bėgant sūnus, tarnavęs Paragvajuje, jau norėjo parsikraustyti į gimtinę, kad pasirūpintų tėvais. Tačiau sulaukė skambučio iš tėvų bendruomenės vyresniųjų tarybos koordinatoriaus. Šis patikino, kad vyresnieji labai vertina misionierių pasiaukojimą. Todėl, apsvarstę šį reikalą, broliai nusprendė pasirūpinti jų tėvais, kad jiedu su žmona galėtų kuo ilgiau darbuotis savo paskyrimo vietoje. Tik įsivaizduok, kokie dėkingi visi šeimos nariai buvo už tokią meilingą pagalbą!

12. Apie ką derėtų pamąstyti kiekvienai krikščionių šeimai, prieš nusprendžiant, kaip rūpintis senyvais tėvais?

¹² Kad ir kaip krikščionių šeimoje būtų nuspręsta pasirūpinti senyvais tėvais, reikia gerai pagalvoti, ar toks sprendimas teiks šlovę Jehovai. Jokiu būdu nenorime būti panašūs į Jėzaus dienų religinius vadovus (Mt 15:3-6). Trokštame visu kuo pagerbti Dievą, taip pat išsaugoti gerą bendruomenės vardą (2 Kor 6:3).

13, 14. Kaip Biblija atskleidžia, kad bendruomenės nariai turi rūpintis pagyvenusiais bendratikiais?

¹³ Žinoma, visalaikiai tarnai ne visur galės sulaukti tokios pat pagalbos kaip minėti misionieriai. Tačiau vienas atvejis pirmajame amžiuje liudija, kad bendruomenės nariai turi noriai stengtis pagelbėti pagyvenusiems Dievo tarnams. Biblijoje sakoma, kad anuomet iš Jeruzalės tikinčiųjų nė vienas nestokojo. Ir ne todėl, kad visi buvo turtingi. Kai kurie vertėsi tikrai sunkiai. Bet bendruomenės ištekliai būdavo padalijami kiekvienam, „kiek kam reikėjo“ (Apd 4:34, 35). Po kurio laiko iškilo rimta problema: „kasdien skirstant maistą būdavo pamirštamos [kai kurios] našlės“. Todėl apaštalai paskyrė keletą atsakingų brolių, kurie turėjo pasirūpinti, kad su našlėmis būtų elgiamasi sąžiningai ir joms netrūktų maisto (Apd 6:1-5). Tuo metu, 33 mūsų eros metais per Sekmines, daug kitataučių tapo krikščionimis ir kurį laiką pasiliko Jeruzalėje, kad dvasiškai sustiprėtų. Taigi kasdienis maisto dalijimas tikintiesiems tebuvo laikinas. Bet apaštalai į šį reikalą vis tiek žiūrėjo labai rimtai. Tie krikščionys paliko gerą pavyzdį šiandieninėms bendruomenėms: stokojančiais broliais ir sesėmis dera rūpintis.

¹⁴ Kaip jau minėjome, apaštalas Paulius Timotiejui rašė, kokiomis aplinkybėmis tikinčios našlės gali gauti materialinę bendruomenės paramą (1 Tim 5:3-16). Jokūbas, šventosios dvasios įkvėptas, irgi rašė apie krikščionio pareigą rūpintis našlaičiais, našlėmis ir kitais bėdų prispaustaisiais (Jok 1:27; 2:15-17). O štai apaštalo Jono žodžiai: „Jeigu kas nors, turintis šio pasaulio išteklių, matydamas savo brolį stokojant užrakintų jam savo širdį, kaipgi jame pasiliks Dievo meilė?“ (1 Jn 3:17) Šis pamokymas, žinoma, tinka ir kiekvienam krikščioniui atskirai, ir visai bendruomenei.

15. Nuo ko priklauso, kokios pagalbos reikės pagyvenusiesiems?

¹⁵ Kai kuriose šalyse veikia pensijų sistema, valdžia organizuoja įvairias socialinės paramos ir rūpybos programas (Rom 13:6). Kitur tokios paslaugos nėra prieinamos. Todėl giminaičių ir bendruomenės vaidmuo rūpinantis pagyvenusiaisiais kiekvienu atveju  skiriasi. Nemažai priklauso nuo to, kiek toli vaikai gyvena nuo tėvų. Jei atstumas didelis, vaikams būtų pravartu atvirai pasikalbėti su tėvų bendruomenės vyresniaisiais, kad šie gerai suprastų šeimos padėtį. Vyresnieji, pavyzdžiui, galėtų daug padėti painformuodami senyvus bendratikius apie valdžios rengiamas socialines programas ir kaip jomis pasinaudoti. Taip pat galėtų juos vis aplankyti ir patikrinti, ar išgerti vaistai, ar nepražiūrėtas koks svarbus laiškas, pranešimas dėl mokesčių. Ką sužinoję, vyresnieji gali pranešti vaikams. Toks geranoriškas bendradarbiavimas užkirs kelią rimtesnėms problemoms ir įvairiose situacijose padės rasti geriausią sprendimą. Paslaugūs bendratikiai vaikams bus tarsi akys ir padės šeimai išvengti daug nerimo.

16. Ko kai kurie krikščionys imasi, kad pagelbėtų senyviems bendratikiams?

¹⁶ Meilės skatinami, kai kurie krikščionys stengiasi pagelbėti senyviems bendratikiams, kaip tik gali, rodo jiems ypatingą dėmesį. Neretai į pagalbą pasisiūlo keletas savanorių ir senolius prižiūri pakaitomis. Nors pačių aplinkybės galbūt neleidžia imtis visalaikės tarnybos, jie džiaugiasi galėdami padėti pagyvenusiųjų vaikams toliau darbuotis ten, kur šie paskirti. Šitaip jie parodo puikią dvasią. Žinoma, kad ir kokie paslaugūs būtų bendratikiai, vaikai privalo ir patys kiek įmanoma rūpintis savo tėvais.

17, 18. Kaip senyvo amžiaus bendratikiams ir jų globotojams padeda teigiamas požiūris?

¹⁷ Tiek pagyvenusieji, tiek tie, kas jais rūpinasi, atmosferą padarys daug malonesnę, jei išlaikys teigiamą, optimistinį požiūrį. Senatvė gali atimti džiaugsmą, net smarkiai prislėgti. Todėl kartais gali reikėti ypač pasistengti, kad pakeltum nusiminusiam bendratikiui nuotaiką, pasakytum ką nors ugdančio. Šitaip parodysi jam pagarbą. Ilgamečiai Dievo tarnai nusipelnė nuoširdaus pagyrimo. Jehova tikrai nepamirš, kiek jie yra nuveikę jo vardo šlovei. Nepamiršime ir mes. (Perskaityk Malachijo 3:16; Hebrajams 6:10.)

¹⁸ Nelengva kasdienė rutina taps mielesnė, jei kiekvienas nestokos humoro jausmo (Mok 3:1, 4). Daugelis pagyvenusiųjų stengiasi nebūti pernelyg reiklūs. Jie supranta, kad sulauks daugiau dėmesio ir pagalbos, jei bus malonūs. Ne vienas, išsiruošęs aplankyti garbaus amžiaus brolio ar sesės, vėliau pasakė: „Norėjau pastiprinti savo draugą, o išėjo taip, kad jis pastiprino mane“ (Pat 15:13; 17:22).

19. Kas tiek jauniems, tiek seniems padeda likti tvirtiems nelengvu metu?

¹⁹ Kaip laukiame to laiko, kai niekas nebesens, nebekentės, nė vieno nebevargins netobulumas! Mąstykime apie šią nuostabią viltį. Tikėjimas Dievo pažadais lyg inkaras padeda mums likti tvirtiems sunkiu metu, „todėl mes ir nepasiduodame. Net jeigu mūsų išorinis žmogus nyksta, vidinis diena iš dienos atnaujinamas“ (2 Kor 4:16-18; Hbr 6:18, 19). O kas dar padėtų kuo geriau pasirūpinti pagyvenusiaisiais? Pluoštelis praktiškų patarimų bus pateikta kitame straipsnyje.