1. Kokios Jehovos dovanos teikia mums džiaugsmą?

JEHOVA nori, kad būtume laimingi, todėl dosniai duoda mums visokių dovanų. Visų pirma, jo dėka gyvename. Dievas taip pat atskleidė savo valią, patraukė mus į tikrųjų jo garbintojų šeimą, todėl gyvenimą galime skirti jo šlovei (Ps 144:15; Jn 6:44). Jehova vis primena, kad mus myli, ir padeda mums nepailsti jo tarnyboje (Jer 31:3; 2 Kor 4:16). Dvasine prasme gyvename rojuje: turime apsčiai dvasinio maisto, esame taikioje ir vieningoje brolijoje. Taip pat puoselėjame tvirtą viltį, kad mūsų laukia nuostabi ateitis.

2. Kaip jaučiasi kai kurie Dievo tarnai?

² Taigi kiekvienas turime dėl ko džiaugtis. Vis dėlto kai kuriuos Dievo tarnus kamuoja niūrios mintys. Jie galbūt mano, kad nei patys, nei jų tarnyba Jehovos akyse neturi vertės. Jeigu tokios neigiamos emocijos juos vargina nuolat, gyvenimas tampa tikra kančia. Kaip gali juo mėgautis, kai viena juoda diena keičia kitą? (Mok 11:8)

3. Dėl ko gali sukilti neigiami jausmai?

³ Slegiančius jausmus gali sužadinti kokia nelaimė, nesėkmė, liga, artėjančios senatvės požymiai (Ps 71:9; Pat  13:12; Mok 7:7). Taip pat turime atminti, kad mūsų širdis yra labai klastinga. Ji gali imti mus smerkti net ir tada, kai pats Jehova yra mumis patenkintas (Jer 17:9; 1 Jn 3:20). Dievo tarnus nepagrįstai kaltina ir Šėtonas. Žmonių, pasidavusių piktojo mąstysenai, žodžiai neretai skamba kaip kadaise Elifazo — Dievui mes beverčiai. Bet kaip tada, taip ir šiandien tai yra grynas melas (Job 4:18, 19).

4. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

⁴ Šventajame Rašte Jehova patikina, kad bus su prislėgtaisiais, tais, kurie eina „per tamsiausią slėnį“ (Ps 23:4). Jehovos artumą jaučiame, pavyzdžiui, skaitydami jo Žodį. Biblija „turi Dievo galybę griauti tvirtoves“, tai yra visokius neteisingus samprotavimus, neigiamą mąstymą (2 Kor 10:4, 5). Todėl dabar pakalbėkime, kaip Biblija gali padėti mums ugdytis teigiamą požiūrį ir jo neprarasti. Straipsnyje išdėstytos mintys tau bus labai naudingos. Be to, jomis remdamasis galėsi padrąsinti ir kitą.

5. Ką galime daryti, kad neprarastume gyvenimo džiaugsmo?

⁵ Ką galėtume daryti, kad neprarastume gyvenimo džiaugsmo, suprantame iš apaštalo Pauliaus raginimo, skirto Korinto bendruomenei: „Save tikrinkite, ar esate tikėjime“ (2 Kor 13:5). Čia paminėtas „tikėjimas“ — tai Biblijoje užrašytų krikščioniškų mokymų visuma. Jeigu mūsų žodžiai ir darbai su tais mokymais dera, patikrą išlaikėme ir esame „tikėjime“. Žinoma, negalime išsirinkti tik mums patinkamus mokymus, o kitus atmesti. Privalu laikytis visko, kas prisakyta Biblijoje (Jok 2:10, 11).

6. Kodėl turėtume tikrinti save, ar esame „tikėjime“? (Žiūrėk nuotrauką straipsnio pradžioje.)

⁶ Gal imtis tokios patikros nesiryžti, nes bijai rasti daug ką taisytina. Bet atmink: svarbiau yra ne kaip mes į save žiūrime, o kaip į mus žiūri Jehova. Jis juk nepalyginamai išmintingesnis (Iz 55:8, 9). Savo garbintojus Jehova tiria ne tam, kad juos pasmerktų, o kad pamatytų geras jų savybes ir ištiestų jiems pagalbos ranką. Jei naudodamasis Dievo Žodžiu save tikrinsi, ar esi „tikėjime“, suprasi, kaip į tave žiūri Dievas, ir pats perimsi jo požiūrį. Mintis, kad Jehovos akyse esi niekas, palaipsniui užleis vietą kitai, daug malonesnei minčiai — Jehova tave brangina. Tikėtina, pasijusi taip, lyg tamsiame kambaryje būtum atitraukęs storas užuolaidas ir įsileidęs vidun saulės šviesą.

7. Kuo naudinga apmąstyti Biblijoje aprašytų ištikimų Dievo tarnų pavyzdį?

⁷ Kad save patikrintume, taip pat verta apmąstyti Biblijoje aprašytų ištikimų Dievo tarnų istorijas. Palygink jų aplinkybes ir jausmus su savaisiais, pagalvok, kaip pats būtumei elgęsis jais dėtas. Tolesnėse pastraipose aptarsime tris tokius pavyzdžius, kurie padės pasitikrinti, ar esame „tikėjime“, ir ugdytis teigiamą požiūrį į save.

8, 9. a) Kokios buvo našlės aplinkybės? b) Kokios neigiamos mintys moterį galbūt kamavo?

⁸ Jeruzalėje prie šventyklos Jėzus pastebėjo vieną vargingą našlę. Jos pavyzdys liudija, kad teigiamo požiūrio galime neprarasti net tada, kai esame smarkiai suvaržyti aplinkybių. (Perskaityk Luko 21:1-4.) Pagalvok, koks buvo našlės gyvenimas. Moteris, aišku, kentė sielvartą dėl vyro mirties. Negana to, religiniai vadovai, užuot tokioms  nelaimėlėms pagelbėję, anot Jėzaus, rydavo jų namus (Lk 20:47). Našlė gyveno taip skurdžiai, kad šventyklai tegalėjo paaukoti vos porą leptonų, tiek, kiek darbininkas uždirbdavo per keletą minučių.

⁹ Pabandyk įsivaizduoti, kaip našlė jautėsi, įeidama į šventyklos kiemą su dviem pinigėliais rankoje. Ar galvojo, kokia menka jos auka, lyginant su tuo, kiek galėdavo duoti, kai vyras buvo gyvas? Ar gėdijosi matydama, kokias sumas aukoja kiti, manė, kad jos auka bevertė? Net jeigu moterį ir kamavo tokios mintys, ji dėl Jehovos vis tiek darė, ką galėjo.

10. Iš kur žinome, kad našlę Jehova labai brangino?

¹⁰ Ir pačią našlę, ir jos auką Jehova labai brangino. Jėzus pasakė, kad ši beturtė į rinktuvę įmetė daugiau už visus turtinguosius. Nors jos pinigėliai ir paskendo tarp apstybės kitų, Jėzus našlę pastebėjo ir paminėjo geru žodžiu. Šventyklos iždininkai, skaičiuodami monetas, turbūt nė nenumanė, kokią didžiulę vertę tie du leptonai ir jų aukotoja turi Jehovos akyse. Tačiau svarbiausia ne tai, ką galvojo kiti, ir net ne tai, koks buvo pačios našlės požiūris į save. Lemiamą žodį čia tarė Jehova. Kaip šis trumpas pasakojimas gali padėti tau pasitikrinti, ar esi „tikėjime“?

11. Ką suprantame iš atsitikimo su neturtinga našle?

¹¹ Suprantama, nuo tavo aplinkybių daug priklauso, kiek gali Jehovai duoti. Dėl senyvo amžiaus ar prastos sveikatos kai kurie evangelizacijos darbui pajėgia skirti tik truputį laiko. Bet ar jiems derėtų manyti, kad mėnesio gale nė neverta duoti tarnybos ataskaitos? Net jei esi jaunesnis ir sveikata nesiskundi, gali slėgti mintis, kad valandos, kurias praleidi tarnyboje, tėra nereikšminga dalis to didžiulio skaičiaus  valandų, kurias evangelizacijai kasmet skiria Jehovos garbintojai. Tačiau atsitikimas su neturtinga našle byloja štai ką: Jehova pastebi ir brangina kiekvieną gerą darbą, kurį dėl jo padarome, juolab jei esame prispausti sunkumų. Pamąstyk apie savo tarnybą pastaraisiais mėnesiais. Ar kuri nors iš valandų, paaukotų Jehovai, iš tavęs pareikalavo ypač daug pastangų? Jei taip, būk tikras, kad Dievui ta valanda labai vertinga. Jehovos tarnyboje darydamas viską, ką gali, kaip anuomet varginga našlė, parodai, kad esi „tikėjime“.

12—14. a) Kokie jausmai prislėgė Eliją? b) Dėl ko galbūt Elijas jautėsi nusiminęs?

¹² Pranašas Elijas buvo tvirto tikėjimo ir ištikimai tarnavo Jehovai. Bet sykį jis jautėsi toks prislėgtas, kad net prašė Dievą mirties. „Gana! — šaukė jis, — imk, Viešpatie, imk mano gyvastį“ (1 Kar 19:4). Tie, kas niekad nėra buvę tokioje neviltyje, galbūt sakytų, kad Elijo malda tėra neapgalvoti, aštrūs žodžiai (Job 6:3). Tačiau pranašas neperdėjo, gyvenimas jam iš tiesų buvo apkartęs. Atkreipk dėmesį, kad Jehova neėmė Elijo barti, bet norėjo jam padėti.

¹³ Kodėl Elijas jautėsi toks nusiminęs? Visai neseniai jo rankomis buvo padarytas didis stebuklas, įrodęs, kad tikrasis Dievas yra Jehova. Iškart po to 450 Baalo pranašų buvo nužudyti (1 Kar 18:37-40). Elijas, matyt, vylėsi, kad Izraelio tauta dabar sugrįš pas Jehovą. Deja, taip neįvyko. Lyg to būtų maža, karalienė Jezabelė pasiuntė Elijui žinią, jog ketina su juo susidoroti. Gelbėdamas gyvybę pranašas pabėgo iš Izraelio į pietus. Perėjęs Judą, jis pasiekė dykumą (1 Kar 19:2-4).

¹⁴ Vienumoje Eliją apniko niūrios mintys. Kokia bergždžia jam atrodė pranašo tarnystė! Jis tarė Jehovai: „Aš nesu geresnis už savo protėvius.“ Elijas jautėsi esąs vertas ne daugiau nei sudūlėję jo protėvių kaulai. Taigi, savo paties akyse jis buvo visiškai niekam tikęs, nereikalingas nei Jehovai, nei kitiems.

15. Kaip Jehova patikino Eliją, kad jį tebevertina?

¹⁵ Tačiau Visagalio nuomonė apie pranašą buvo kitokia — Eliją jis tebevertino ir norėjo, kad vyras tai žinotų. Todėl pasiuntė angelą ir šis Eliją sustiprino. Jehova taip pat aprūpino jį maistu ir vandeniu, kad pajėgtų keliauti keturiasdešimt dienų iki Horebo kalno. Dievas, be to, švelniai pataisė Elijo požiūrį, esą Izraelyje Jehovos garbintojų nebeliko. Pranašui net pavedė naujų užduočių. Su Jehovos pagalba Elijas atgavo uolumą ir vėl ėmėsi pranašo tarnystės (1 Kar 19:5-8, 15-19).

16. Kaip Jehova tavimi rūpinasi?

¹⁶ Apmąstydami pasakojimą apie Eliją, galime pasitikrinti, ar esame „tikėjime“, ir ugdytis teigiamą požiūrį. Viena, pagalvok, kaip Jehova tavimi rūpinasi. Gal kuris tavo bendratikis — vyresnysis ar kitas brandus krikščionis — kaip nors pagelbėjo tau nelengvu metu? (Gal 6:2) O gal Jehovos globą pajutai skaitydamas Bibliją, mūsų organizacijos leidinius, klausydamas sueigų programos? Kai kitąkart vėl patirsi ką nors panašaus, prisimink, kad tikrasis pagalbos šaltinis yra Jehova, ir maldoje jam padėkok (Ps 121:1, 2).

17. Kokias savo tarnų dorybes Jehova labiausiai vertina?

¹⁷ Antra, turėk omenyje, kad neigiamas požiūris iškreipia tiesą. O tiesą  suprasi, jei save vertinsi Jehovos požiūriu. (Perskaityk Romiečiams 14:4.) Dievui svarbiausia mūsų atsidavimas ir ištikimybė, jis vertina mus ne pagal tai, ką pasiekėme. Beje, įmanomas dalykas, kad tu, kaip ir Elijas, dėl Jehovos esi nuveikęs daugiau nei įsivaizduoji. Galbūt nė nepastebėjai, kaip padarei gera tam ar kitam bendratikiui. Ir tikrai ne vienas žmogus būtent iš tavęs išgirdo tiesos žinią.

18. Ką byloja tai, kad Jehova paveda tau užduočių?

¹⁸ Galiausiai, kiekviena užduotis, kurią gauni nuo Jehovos, tebūna įrodymas, kad jis yra su tavimi (Jer 20:11). Ūpo gali netekti, jei kaip Elijas manai, jog tavo tarnyba bevaisė, ar koks nors dvasinis tikslas atrodo nepasiekiamas. Tačiau atmink, kokia neprilygstama garbė tau suteikta — skelbti gerąją naujieną ir vadintis Jehovos liudytoju. Todėl lik Dievui ištikimas. Tada, anot Jėzaus, galėsi įeiti „į savo šeimininko džiaugsmą“ (Mt 25:23).

19. Kaip jautėsi 102 psalmės rašytojas?

¹⁹ Psalmininkas, sudėjęs 102 psalmę, vienu metu jau buvo beprarandąs gyvenimo džiaugsmą. Jis stokojo ir fizinių, ir emocinių jėgų, nebepajėgė nešti rūpesčių naštos, todėl vadino save „nelaimingu žmogumi, atsidūrusiu neviltyje“ (Ps 102:1 [Brb — antrašas]). Iš jo žodžių suprantame, kad jį kankino skausmas, vienatvė, slogūs jausmai (Ps 102:4, 5, 7, 12 [102:3, 4, 6, 11, Brb]). Psalmininko manymu, Jehova norėjo sviesti jį kuo toliau nuo savęs (Ps 102:11 [102:10, Brb]).

20. Kaip kovoje su juodomis mintimis padeda malda?

²⁰ Tačiau psalmininko gyvenimas tikrai nebuvo beprasmis — jis vis dar galėjo šlovinti Jehovą. (Perskaityk Psalmyno 102:20-22 [102:19-21, Brb].) 102 psalmė atskleidžia, kad net ir tie, kas laikosi tikėjime, gali būti varstomi skausmo ir nesugebėti susitelkti į nieką kitą. Psalmininkas, apsuptas vien savo bėdų, jautėsi tarytum „vienišas paukštis ant stogo“ (Ps 102:8 [102:7, Brb]). Jei ir tave kada užplūs tokie jausmai, išliek savo širdį Jehovai, kaip senovėje psalmininkas. Malda padės tau grumtis su juodomis mintimis. Jehova pažada, kad „atsigręš į skurdžių maldavimą ir nepaniekins jų maldos“ (Ps 102:18 [102:17, Brb]). Šiuo pažadu gali nė kiek neabejoti.

21. Kaip, jei esame prislėgti, galėtume ugdytis teigiamą požiūrį?

²¹ Iš 102 psalmės taip pat suprantame, kaip galime ugdytis teigiamą požiūrį. Psalmininkas stengėsi mąstyti apie savo ryšį su Jehova (Ps 102:13, 28 [102:12, 27, Brb]). Jis guodėsi mintimi, kad Dievas visuomet yra greta ir padeda savo tarnams pakelti sunkumus. Taigi jei slogių jausmų prislėgtas kurį laiką negali krikščioniškoje tarnyboje nuveikti tiek, kiek norėtum, kalbėk apie tai maldoje. Prašyk Dievą ne vien, kad suteiktų tau atgaivos, bet ir kad būtų išgarsintas jo vardas (Ps 102:21, 22 [102:20, 21, Brb]).

22. Kaip galime džiuginti Jehovą?

²² Gilindamiesi į Bibliją, galime save įtikinti, kad esame „tikėjime“ ir kad Jehova mus vertina. Šioje santvarkoje, aišku, nepavyks visiškai išvengti slegiančių minčių ir nusivylimo. Bet jeigu iki galo ištikimai darbuosimės Jehovos šlovei, jį išties džiuginsime ir būsime apdovanoti amžinu gyvenimu (Mt 24:13).