TAI, kad klausytojų tąsyk buvo tik keletas, manęs nėmaž netrikdė. Mat visada buvau nepaprastai drovus. Vaikystėje net pasislėpdavau, jeigu kas nors, kad ir pažįstamas, ateidavo pas mus į svečius.

Ko gero, nustebsite sužinoję, jog dauguma mano užduočių Jehovos tarnyboje buvo neatsiejamos nuo bendravimo — tiek su draugais, tiek su nepažįstamais. Nuolat turėjau įveikti nedrąsumą, nepasitikėjimą savimi, todėl, jei ir pavykdavo sėkmingai atlikti kas pavesta, tai buvo ne mano nuopelnas. Patyriau, koks patikimas yra Jehovos pažadas: „Nebijok, nes aš su tavimi, nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine“ (Iz 41:10). Nuo pat vaikystės tokią pagalbą Jehova man labai dažnai suteikdavo per savo tarnus. Apie keletą jų dabar ir papasakosiu.

Pamenu, ėjo penktasis dešimtmetis. Vieną saulėtą sekmadienio rytą į mūsų šeimos ūkį pietvakarių  Ontarijuje užsuko moteris, vardu Elsi Hantingford. Prie durų ją pasitiko mama. Tėtis, irgi drovuolis, liko su manimi viduje ir tiktai klausėsi. Manydamas, jog moteris yra prekeivė ir įsiūlys mamai ką nors bereikalinga, jis galiausiai priėjo prie durų ir pasakė, kad mūsų tai nedomina. „Nedomina? Negi jūs nenorėtumėt patyrinėti Biblijos?“ — paklausė viešnia. „O, šitas dalykas mus domina“, — atsakė tėtis.

Sesė Hantingford pataikė ateiti pačiu laiku. Tėvai, anksčiau aktyvūs Kanados Jungtinės bažnyčios nariai, buvo nusprendę ją palikti. Kodėl? Bažnyčios tarnas fojė pakabindavo sąrašą, kuriame visi aukotojai buvo surašyti nuo daugiausiai paaukojusiojo iki mažiausiai. Kukliai gyvenantys mano tėvai paprastai būdavo gale ir bažnyčios vyresnieji ragindavo juos aukoti daugiau. Kitas dvasininkas prisipažino, jog to, kuo pats tiki, jis nemoko, antraip liktų be darbo. Todėl mūsų šeima iš ten ir pasitraukė. Vis dėlto mums rūpėjo, kaip numalšinti dvasinį alkį.

Tuo metu Jehovos liudytojų veikla Kanadoje buvo uždrausta ir sesė Hantingford vesdavo studijas naudodamasi vien Biblija ir savo užrašais juodoje knygelėje. Paskui, įsitikinusi, jog pareigūnams jos neįduosime, atnešdavo ir Biblija pagrįstų leidinių. Po studijų juos saugiai paslėpdavome. *

Nepaisydama priešiškumo ir kitų kliūčių, sesė Hantingford uoliai skelbė gerąją naujieną. Toks jos ryžtas man darė įspūdį ir paskatino stoti į tiesos pusę. Praėjus metams nuo tėvų krikšto, aš, septyniolikmetis, irgi tapau Jehovos liudytoju. Pasikrikštijau 1949 metų vasario 27-ąją metalinėje gyvulių girdyklėje. Turėjau tikslą imtis visalaikės tarnybos.

Tuoj pat pradėti pionieriaus tarnybos nedrįsau. Kad gerai jai pasiruoščiau, maniau pirma turįs apsirūpinti pinigais, todėl kurį laiką dirbau banke ir dar vienoje įstaigoje. Tačiau per  savo jauną protą viską, ką uždirbdavau, greitai išleisdavau. Vienas brolis, Tedas Sardžentas, paskatino mane būti ryžtingą ir pasitikėti Jehova (1 Met 28:10). Tai buvo tarsi draugiškas niuktelėjimas ir 1951-ųjų lapkritį stojau į pionierių gretas. Teturėjau tik 40 dolerių, padėvėtą dviratį ir naują portfelį. Bet Jehovos dėka niekada nepritrūkau būtiniausių dalykų. Koks esu dėkingas Tedui, kad įkvėpė man drąsos tarnauti pionieriumi! Dėl tokio sprendimo savo gyvenime patyriau daug gero.

Vieną 1952-ųjų rugpjūčio vakarą man paskambino iš Toronto. Kanados Jehovos liudytojų filialas kvietė nuo rugsėjo tarnauti Betelyje. Nors buvau drovus ir niekada nesilankiau filiale, labai apsidžiaugiau, nes iš kitų pionierių girdėjau, kokia tai puiki vieta. Vos peržengiau Betelio slenkstį, apėmė jausmas tarsi čia būtų mano namai.

Betelyje išdirbęs porą metų, buvau paskirtas Toronto susirinkimo tarnu Šo vienetoje. * Iki tol šias pareigas ėjo Bilas Jakas. Tada buvau tik 23-ejų ir jaučiausi kaip naivus kaimo vaikinukas. Brolis Jakas nuolankiai, su meile parodė, ką turėsiu daryti. Jehova man tikrai padėjo.

Bilas Jakas, kresnas, visada besišypsantis brolis, labai rūpinosi žmonėmis. Mylėjo bendratikius, šie jį taip pat. Nuolat juos aplankydavo ir ne tik tada, kai kam nors kildavo sunkumų. Bilas ir mane skatino daryti tą patį, darbuotis sykiu su broliais ir sesėmis tarnyboje. „Kenai, tegu broliai mato, kad jais rūpiniesi, — patarė jis. — Šitaip galima uždengti daugybę trūkumų.“

1957-ųjų sausį Jehova davė man nuostabią padėjėją — Eveliną. Tą mėnesį ji tapo mano žmona. Evelina buvo baigusi Gileado mokyklą su 14-ąja laida ir iki mūsų vestuvių tarnavo Kvebeko provincijoje, kur kalbama prancūziškai. Tenai pasireiškė stipri Katalikų bažnyčios įtaka. Taigi Evelinai teko nelengva teritorija, bet iš paskyrimo vietos ji nesitraukė ir ištikimai tarnavo Jehovai.

Evelina ištikimai prisirišo ir prie manęs (Ef 5:31). Savo atsidavimą jai teko parodyti vos tapus žmona. Buvome susiruošę keliauti į Jungtines Valstijas, į Floridą, bet jau kitą dieną po vestuvių filialas paprašė dalyvauti viename savaitės trukmės susitikime Kanados Betelyje. Nors matėm, jog mūsų planai žlunga, norėjome daryti tai, ko Jehova prašo. Taigi povestuvinę kelionę atšaukėme. Tą savaitę, kol vyko  susitikimas, žmona liudijo po namus netoli Betelio. Nors ši teritorija buvo visai kitokia nei Kvebeke, Evelina atkakliai darbavosi.

Savaitės gale laukė staigmena — mane paskyrė rajono prižiūrėtoju į Ontarijo provincijos šiaurinę dalį. Buvau ką tik vedęs, vos 25-erių, be jokios patirties. Bet abu su žmona pasitikėjome Jehova ir išvykome. Per patį Kanados vidužiemį naktiniu traukiniu važiavome su daugeliu kitų keliaujančiųjų prižiūrėtojų, turinčių didelę patirtį ir grįžtančių į savo rajonus. Kaip jie mus drąsino! Kad mudviem su žmona nereikėtų bildėti kiaurą naktį sėdomis, vienas brolis net pasiūlė miegamajame vagone vietą, kurią buvo rezervavęs sau. Kitą rytą, praėjus vos penkiolikai dienų nuo mūsų vestuvių, kaip jau užsiminiau, atvykome į Hornpeiną, kur darbavosi nedidelė grupelė skelbėjų.

Kiek dar daug pokyčių mūsų laukė! 1960-ųjų pabaigoje, kai buvau srities prižiūrėtojas, gavau kvietimą mokytis Gileado mokykloje. Dešimties mėnesių kursus turėjau baigti su 36-ąja laida. Atvykti į Brukliną reikėjo 1961 metų vasario pradžioje. Labai apsidžiaugiau, tik graužė mintis, kad Evelina kvietimo negavo. Kaip ir kitas pakviestų brolių žmonas, ją paprašė atsiųsti laišką, jog sutinka bent dešimt mėnesių būti viena. Nors Evelina labai nenorėjo skirtis ir išliejo ne vieną ašarą, mudu nutarėme, kad į mokyklą vyksiu. Ji suprato, kad ten galėsiu pasisemti vertingo mokymo, ir dėl manęs džiaugėsi.

Evelina liko Kanadoje ir tarnavo filiale. Ji gyveno viename kambaryje su Margaret Lovel — brangia pateptąja sese. Aišku, abu labai ilgėjomės vienas kito. Bet Jehova padėjo mums susitelkti į savo naujas užduotis. Evelina buvo pasiryžusi darbuotis atskirai, kad tik paskui galėtume dar geriau tarnauti Jehovai ir jo organizacijai. Tai glostė man širdį.

Maždaug po trijų mėnesių Gileade brolis Neitanas Noras, tuomet vadovavęs mūsų pasaulinei veiklai, pateikė man nelauktą siūlymą. Paklausė, ar negalėčiau palikęs mokyklą grįžti į Kanadą ir laikinai padirbėti šalies filiale — dėstyti Karalystės tarnybos kursuose. Brolis Noras pridūrė, jog galiu ir atsisakyti ir tęsti savo mokslus. Juos baigęs greičiausiai būčiau paskirtas tarnauti kur nors misionieriumi. Dar sakė, kad jei dabar sutiksiu vykti į Kanadą, daugiau, tikėtina, nebebūsiu kviečiamas į Gileado mokyklą ir likusį laiką darbuosiuosi gimtinėje. Patarė iš pradžių pasikalbėti su žmona ir tada nuspręsti.

Gerai žinojau, kaip Evelina žiūri į teokratines užduotis, todėl broliui Norui iškart pasakiau: „Ko Jehovos organizacija prašo, tą mielai ir darysime.“ Abu visada buvome pasiruošę  darbuotis ten, kur siunčia Jehovos organizacija, net jei mūsų pačių norai būtų kitokie.

Taigi 1961-ųjų balandį iš Bruklino grįžau į Kanadą vesti Karalystės tarnybos kursų. Paskui darbavomės šalies filiale. Savo nuostabai, buvau pakviestas mokytis Gileado mokykloje su 40-ąja laida. Kursai turėjo prasidėti 1965-aisiais. Evelina vėl pateikė raštišką sutikimą kurį laiką tarnauti viena. Tačiau po kelių savaičių mus pasiekė džiugi naujiena — Evelina buvo pakviesta mokytis sykiu su manimi.

Kai atvykome į Gileado mokyklą, brolis Noras pranešė, jog drauge su kitais kursų dalyviais mokysimės prancūzų kalbos ir būsime paskirti tarnauti Afrikoje. Tačiau per išleistuves mūsų laukė netikėtumas — vyksime atgal į Kanadą! Mane paskyrė filialo prižiūrėtoju (dabar vadinama filialo komiteto koordinatoriumi). Buvau tik 34 metų, tad broliui Norui priminiau: „Esu dar gana jaunas.“ Bet jis mane patikino, kad viskas bus gerai. Nuo pat pradžių, kai pradėjau eiti šias atsakingas pareigas, svarbiais klausimais visada tardavausi su vyresniais, labiau patyrusiais Betelio broliais.

Betelis — puiki vieta mokytis iš kitų. Gerbiu visus filialo komiteto narius, jais žaviuosi. Daug gero pasisėmiau iš šimtų kitų brolių ir sesių — jaunų ir senų — tiek Betelyje, tiek bendruomenėse, kuriose teko tarnauti.

Betelyje taip pat turėjau progą mokyti kitus, padėti jiems tvirtėti tikėjimu. Apaštalas Paulius prisakė Timotiejui: „Tu laikykis to, ko išmokai.“ Dar jam patarė: „Iš manęs girdėtus, daugelio liudytojų patvirtintus dalykus pavesk ištikimiems žmonėms, kurie bus tinkami ir kitus mokyti“ (2 Tim 2:2; 3:14). Neretai bendratikiai teiraujasi, ko išmokau per 57 tarnystės Betelyje metus. Atsakymas paprastas: mielai ir nedelsdamas daryk tai, ko prašo Jehovos organizacija, ir neabejok, kad Jehova tau padės.

Gerai atsimenu akimirką, kai pirmą kartą peržengiau Betelio slenkstį. Buvau drovus, nepatyręs jaunuolis. Bet visus tuos dešimtmečius Jehova laikė mane už dešinės. Kai tik prireikdavo pagalbos, jis atsiųsdavo ką nors iš mano brangių tikėjimo draugų. Šitaip Jehova ir toliau mane drąsina, tarsi sakytų: „Nebijok, aš tau padėsiu!“ (Iz 41:13)