1, 2. a) Kas buvo pirmasis Jehovos kūrinys ir kam Dievas jį pasitelkė? b) Iš kur žinome, kad angelai yra gerai organizuoti?

JEHOVA, visatos Kūrėjas, viską daro tvarkingai. Pirmasis jo kūrinys, viengimis dvasinis Sūnus, vadinamas Žodžiu, nes yra pagrindinis Dievo atstovas ir perduoda jo nurodymus kitiems kūriniams. Danguje Žodis tarnavo Jehovai nesuskaičiuojamus amžius. Biblijoje pasakyta: „Pradžioje buvo Žodis. Žodis buvo pas Dievą [...]. Visa atsirado per jį, ir be jo neatsirado ničnieko.“ Prieš kiek daugiau nei du tūkstančius metų Dievas siuntė Žodį į žemę. Čia jis gimė tobulu žmogumi, buvo vadinamas Jėzumi Kristumi ir uoliai vykdė Tėvo valią (Jn 1:1-3, 14).

² Gyvendamas danguje, viengimis Sūnus buvo ištikimas savo Tėvo pagalbininkas (Pat 8:30). Per jį Jehova sukūrė milijonus kitų dvasinių esybių — angelų (Kol 1:16). Apie juos Biblijoje sakoma: „Tūkstančių tūkstančiai jam [Jehovai] tarnavo ir miriadų miriadai stovėjo priešais jį“ (Dan 7:10). Šie dvasiniai Dievo kūriniai veikia labai organizuotai, net vadinami Jehovos kareivija (Ps 103:21, Brb).

3. Kiek Visatoje yra žvaigždžių ir kaip jos sugrupuotos?

 ³ O ką galėtume pasakyti apie materialiąją kūriniją, pavyzdžiui, nesuskaičiuojamą daugybę žvaigždžių ir planetų? Štai pastarųjų metų tyrinėjimai atskleidė, kad žvaigždžių Visatoje yra triskart daugiau, nei mokslininkų manyta anksčiau. Dabar jų priskaičiuojama apie 300 sekstilijonų — išreiškus skaitmenimis tai būtų trejetas su 23 nuliais. Žvaigždės sutelktos į galaktikas, kiekvienoje jų gali būti net trilijonai žvaigždžių, taip pat gausybė planetų. Dauguma galaktikų yra sutelktos į spiečius, o šie — į superspiečius.

4. Kodėl logiška manyti, kad Jehovos tarnai žemėje turi būti gerai organizuoti?

⁴ Tiek angelų, tiek žvaigždžių ir planetų pulkai yra puikus organizuotumo pavyzdys (Iz 40:26). Taigi logiška manyti, kad Jehovos tarnai žemėje irgi turi būti gerai organizuoti. Dievas nori, kad tarp jų vyrautų tvarka, juk jiems yra pavestas labai atsakingas darbas. Visa Jehovos garbintojų istorija byloja, kad „Dievas nėra netvarkos Dievas, bet ramybės“, ir savuosius nuolat lydi. (Perskaityk 1 Korintiečiams 14:33, 40.)

5. Kaip Dievas buvo sumanęs apgyvendinti žemę ir kodėl šio sumanymo įgyvendinimą teko atidėti?

⁵ Sukūręs pirmuosius žmones, Jehova jiems tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pr 1:28). Jehova norėjo, kad viskas vyktų tvarkingai. Jis nesukūrė iškart milijonų žmonių, bet įgalino Adomą su Ieva susilaukti palikuonių. Jie turėjo plėsti savo šeimą, palaipsniui apgyventi visą žemę ir paversti ją rojumi. Tačiau dėl pirmosios poros neklusnumo šio sumanymo įgyvendinimą teko kuriam laikui atidėti (Pr 3:1-6). Ilgainiui Jehova pamatė, „koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. [...] Dievo akyse žemė buvo pagedusi ir pilna smurto.“ Todėl jis nutarė užlieti visą pasaulį tvano vandenimis ir sunaikinti bedievius (Pr 6:5, 11-13, 17).

6, 7. a) Kodėl Nojus rado malonę Jehovos akyse? (Žiūrėk paveikslėlį straipsnio pradžioje.) b) Kas nutiko visiems, kurie atmetė Nojaus perspėjimą?

⁶ Bet per tvaną žuvo ne visi. Štai „Nojus rado malonę Dievo akyse“. Jis „buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu“. Jehova liepė jam statyti didžiulį laivą ir davė detalius nurodymus, kaip tai daryti (Pr 6:8, 9, 14-16). Laive ir žmonės, ir gyvūnai galėjo išsigelbėti. Nojus klausė Jehovos ir viską padarė taip, kaip buvo įsakyta, — organizuotai darbuodamasis kartu su šeimynykščiais pastatė laivą. Kai čionai sulipo Nojaus šeima ir visi gyvūnai, Jehova uždarė laivo duris (Pr 7:5, 16).

⁷ Nojus, „teisumo skelbėjas“, kalbėjo žmonėms apie būsimą negandą, bet jie nenorėjo klausyti (2 Pt 2:5). Todėl 2370 metais p. m. e. Jehova užleido tvaną ir nušlavė nuo žemės paviršiaus visas gyvas būtybes. Laive buvę Nojus su žmona, jų sūnūs ir sūnų  žmonos patyrė didžią Dievo apsaugą (Pr 7:23). Iš šitos Jehovai ištikimos šeimos šiandien yra kilusi visa žmonija. O štai anie bedieviai, atmetę Nojaus perspėjimą, pražuvo visi iki vieno.

8. Kokia tvarka buvo Izraelyje, kai Dievas liepė tautai įžengti į Pažadėtąją žemę?

⁸ Po tvano praėjus daugiau nei 800 metų, Jehova išsirinko izraelitų tautą ir įvedė joje ypatingą tvarką. Davė jiems įsakų, liečiančių pačias įvairiausias gyvenimo sritis, taip pat ir Dievo garbinimą. Tautoje atsakingas pareigas ėjo levitai ir paskirti kunigai. Be to, buvo ir „moterų, kurios tarnavo prie įėjimo į Susitikimo Palapinę“ (Iš 38:8). Vėliau Jehova paliepė tautai įžengti į Kanaano kraštą. Bet žmonės sulaužė ištikimybę Dievui ir išgirdo tokius jo žodžius: „Nė vienas neįžengs į kraštą, kuriame prisiekiau jus apgyvendinti, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę.“ Mat šie du žvalgai, grįžę iš Pažadėtosios žemės, vieninteliai kalbėjo teigiamai (Sk 14:30, 37, 38). Po kurio laiko Jehova įsakė Mozei tautos vadu paskirti Jozuę (Sk 27:18-23). Prieš Jozuei įvedant izraelitus į Kanaaną, Jehova jam pasakė: „Būk stiprus ir drąsus, nenusigąsk ir nebijok! Aš, Viešpats, tavo Dievas, būsiu su tavimi, kur tik tu eisi“ (Joz 1:9, Brb).

9. Koks buvo Rahabos požiūris į Jehovą ir jo tautą?

⁹ Jehova lydėjo Jozuę visuose jo keliuose. Štai 1473 metais p. m. e., kai izraelitai buvo įsirengę stovyklą netoli kanaaniečių miesto Jericho, Jozuė siuntė du vyrus to miesto išžvalgyti. Čia jie sutiko paleistuvę Rahabą. Moteris paslėpė žvalgus ant savo namų stogo, kad jų nesuimtų Jericho karaliaus pasiuntiniai. Tiems vyrams ji pasakė: „Žinau, kad Viešpats yra šį kraštą jums atidavęs [...]. Mes girdėjome, kaip Viešpats nusekino Nendrių jūros vandenį [...] ir ką jūs padarėte  Užjordanėje tiems dviem amoritų karaliams.“ Dar pridūrė: „Viešpats, jūsų Dievas, iš tikrųjų yra Dievas aukštai danguje ir čia, žemėje“ (Joz 2:9-11). Rahaba stojo tuometės Jehovos organizacijos pusėn, todėl vėliau, kai izraelitai paėmė Jerichą, ji ir jos namiškiai liko gyvi (Joz 6:25). Rahaba buvo tvirto tikėjimo moteris, gerbė Jehovą ir jo tautą.

10. Ką Jėzus pasakė žydų religiniams vadovams ir kodėl?

¹⁰ Jozuės vadovaujami, izraelitai nukariavo vieną miestą po kito ir galiausiai užėmė visą Kanaano kraštą. Tačiau bėgant amžiams tauta ne sykį sulaužė Jehovos įsakymus. Tuo metu, kai į žemę atėjo Dievo Sūnus, jie jau visiškai nebeklausė Jehovos ir jo atstovų. Jėzus net sakė, kad Jeruzalė „žudo pranašus“. (Perskaityk Mato 23:37, 38.) Dėl tokio neklusnumo žydų religinius vadovus Jehova atmetė. Jėzus jiems pareiškė: „Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, duodančiai jos vaisių“ (Mt 21:43).

11, 12. a) Kas bylojo, kad Jehova remia nebe žydų tautą, o naująją bendruomenę? b) Kas buvo tos naujos bendruomenės nariai?

¹¹ Pirmajame amžiuje Jehova atstūmė neištikimą Izraelio tautą. Tačiau žemėje Dievas tebeturėjo atsidavusių tarnų. Jie pakluso Kristui, laikėsi jo mokymo ir veikė organizuotai. Ši nauja bendruomenė buvo įkurta per 33 metų Sekmines. Tą dieną apie 120 Jėzaus mokinių buvo drauge vienoje vietoje Jeruzalėje. „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, lyg pučiančio smarkaus vėjo. Jo prisipildė visas namas, kur jie sėdėjo. Jie išvydo tarsi ugnies liežuvius ir tie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi tapo kupini šventosios dvasios ir ėmė kalbėti kitomis kalbomis, kaip dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 2:1-4). Buvo akivaizdu, kad savo palaimą Jehova dabar išliejo ant naujosios bendruomenės, sudarytos iš Kristaus mokinių.

¹² Tą ypatingą dieną prie Jėzaus sekėjų „prisidėjo apie trys tūkstančiai sielų“. Biblijoje sakoma, kad „Jehova kasdien gausino jų gretas tais, kurie buvo gelbėjami“ (Apd 2:41, 47). Šių skelbėjų darbas buvo toks sėkmingas, kad „Dievo žodis toliau plito ir mokinių skaičius Jeruzalėje sparčiai augo. Tikėjimui pakluso ir didelis būrys kunigų“ (Apd 6:7). Tiesos, kurias skleidė naujosios bendruomenės nariai, palietė daugelio širdį. Vėliau į krikščionių tarpą Jehova ėmė kviesti ir kitataučius. Šitaip jis darkart parodė, kad organizuotą šių tikinčiųjų veiklą remia. (Perskaityk Apaštalų darbų 10:44, 45.)

13. Kokį darbą Dievas pavedė savo organizacijai?

¹³ Buvo visiškai aišku, kokią užduotį Dievas pavedė savo Sūnaus mokiniams. Pats Jėzus paliko jiems pavyzdį: netrukus po krikšto ėmė skelbti apie dangaus Karalystę (Mt 4:17). Savo sekėjus mokė daryti tą patį ir net pasakė: „Būsite mano liudytojai ir Jeruzalėje, ir visoje Judėjoje, ir Samarijoje, ir iki žemės pakraščių“ (Apd 1:8). Mokiniai, žinoma, suprato, ką turi daryti. Antai Pisidijos Antiochijoje Paulius ir Barnabas drąsiai  pareiškė prieštaraujantiems tautiečiams: „Dievo žodį reikėjo pranešti pirmiausia jums. Kadangi jūs jį atmetate ir nelaikote savęs vertais amžinojo gyvenimo, štai mes kreipiamės į kitataučius. Juk Jehova mums taip ir įsakė: ‘Paskyriau tave būti šviesa tautoms ir išgelbėjimu iki žemės pakraščių’“ (Apd 13:14, 45-47). Taigi jau nuo pirmojo amžiaus Dievo organizacijos nariai žemėje plačiai skelbia, ką Jehova padarė žmonijai išgelbėti.

14. Kas pirmajame amžiuje nutiko Jeruzalei ir kas negandos išvengė?

¹⁴ Dauguma žydų atmetė gerąją naujieną ir nepaisė Jėzaus perspėjimo, kokia nelaimė laukia Jeruzalės. Savo mokiniams jis buvo sakęs: „Kai pamatysite Jeruzalę apsuptą karo stovyklų, žinokite, kad jos nuniokojimas prisiartino. Tuomet tie, kurie bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kurie mieste, iš jo tepasitraukia, ir kurie apylinkėse, tegul į jį neina“ (Lk 21:20, 21). Jėzaus žodžiai išsipildė. Malšindamas žydų sukilimą, romėnų karvedys Cestijus Galas 66 metais apgulė Jeruzalę. Bet kiek vėliau netikėtai atsitraukė. Jėzaus sekėjams tada atsivėrė galimybė pabėgti iš Jeruzalės ir Judėjos. Anot istoriko Eusebijo, nemažai jų persikėlė per Jordaną ir keliavo į Pelos miestą Perėjoje. Paskui, 70 metais, romėnų armija, vadovaujama karvedžio Tito, sugrįžo ir nusiaubė Jeruzalę. Tie, kas paklausė Jėzaus perspėjimo, išsigelbėjo.

15. Kokiomis nelengvomis aplinkybėmis krikščionių bendruomenė klestėjo?

¹⁵ Krikščionys pirmajame amžiuje patyrė visokių sunkumų, tikėjimo išbandymų, buvo persekiojami. Tačiau Jėzaus sekėjais tapo vis daugiau ir daugiau žmonių (Apd 11:19-21; 19:1, 19, 20). Toks krikščionių bendruomenės klestėjimas liudijo, kad juos globoja ir laimina pats Dievas (Pat 10:22).

16. Ką turėjo daryti kiekvienas krikščionis, kad brolija būtų dvasiškai tvirta?

¹⁶ Kad visa brolija liktų vieninga ir dvasiškai tvirta, kiekvienas krikščionis privalėjo negailėti pastangų. Jiems reikėjo tyrinėti Raštus, rinktis į sueigas, aktyviai skelbti žinią apie Karalystę. Bendruomenės buvo gerai organizuotos. Pareigas jose ėjo vyresnieji ir patarnautojai; šių brolių pagalba visiems bendratikiams labai pravertė (Fil 1:1; 1 Pt 5:1-4). O kaip būdavo džiugu, kai bendruomenę aplankydavo keliaujantieji prižiūrėtojai, pavyzdžiui, apaštalas Paulius! (Apd 15:36, 40, 41) Gera žinoti, kad tarnaujame Dievui laikydamiesi panašios tvarkos kaip ir krikščionys pirmajame amžiuje. Esame labai dėkingi Jehovai, kad padeda savo tarnams organizuotai vykdyti jo valią. *

17. Apie ką pakalbėsime kitame straipsnyje?

¹⁷ Gyvename paskutinėmis dienomis. Šėtono santvarka žengia į pražūtį. O Jehovos organizacijos žemiškoji dalis kaip niekad dideliu greičiu juda pirmyn. Ar nuo Dievo organizacijos neatsilieki ir tu? Ar darai dvasinę pažangą? Kitame straipsnyje pakalbėsime, kas mums čia padėtų.