MANO tėvas gimė 1899-aisiais Graco mieste, Austrijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jis buvo dar paauglys. Bet kai 1939 metais įsiplieskė Antrasis pasaulinis karas, jį netrukus paėmė į vokiečių kariuomenę. 1943-iaisiais, kovodamas Rusijoje, jis žuvo. Man tada buvo vos dveji metukai. Savo tėvo, deja, taip ir nepažinau. Jo man labai trūko. Širdį ypač skaudėdavo mokykloje — dauguma mano bendramokslių tėtį turėjo, o aš ne. Vėliau, paauglystėje, pažinau mūsų dangiškąjį Tėvą, kuris yra nemirtingas, ir tai mane labai paguodė (Hab 1:12).

Būdamas septynerių tapau jaunųjų skautų judėjimo nariu. Tarptautinio skautų judėjimo pradininkas buvo britų kariuomenės leitenantas generolas Robertas Stivensonas Smitas Badenas-Povelis. Judėjimas prasidėjo 1908 metais, o 1916-aisiais Badenas-Povelis nusprendė organizuoti užsiėmimus ir jaunesniems, mano amžiaus, berniukams. Mažieji skautai paprastai vadinami vilkiukais.

Laukdavau savaitgalio išvykų. Dėvėdavome uniformas, miegodavome palapinėse, žygiuodavome dundant būgnams. Mėgdavau būti su kitais skautais. Kartu miške žaisdavome, vakare susėdę aplink laužą dainuodavome. Daug sužinojome apie gamtą, ir tai paskatino mane pamąstyti, kokie nuostabūs mūsų Kūrėjo darbai.

Skautai kasdien stengiasi padaryti bent po vieną gerą darbą. Tarpusavyje jie sveikinasi žodžiais „visada pasiruošęs“. Tai man labai patiko. Mūsų būrį sudarė per šimtą berniukų. Pusė iš jų buvo katalikai, pusė — protestantai, vienas — budistas.

Nuo 1920-ųjų kas keleri metai buvo organizuojami tarptautiniai skautų sąskrydžiai. 1951 metų rugpjūtį dalyvavau septintajame pasaulio skautų sąskrydyje Bad Išlio mieste, Austrijoje, o 1957-ųjų rugpjūtį — devintajame sąskrydyje Anglijoje, Satono parke netoli Birmingamo. Pastarajame susitikime dalyvavo apie 33 tūkstančiai skautų iš 85 šalių. Be skautų, čia apsilankė 750 tūkstančių žmonių, tarp jų ir Anglijos karalienė Elžbieta II. Būdamas skautu jaučiausi pasaulinės brolijos narys. Tada dar nenutuokiau, kad netrukus susipažinsiu su nepalyginti įspūdingesne brolija — dvasinių brolių ir sesių.

1958-ųjų pavasarį buvau bebaigiąs praktiką Vyslerio viešbutyje Grace. Mokiausi būti padavėju. Rudolfas Čigerlis čia dirbo kepėju ir  man neoficialiai paliudijo. Apie tiesą iki tol nieko nebuvau girdėjęs. Iš pradžių jis užsiminė apie Trejybės doktriną ir pasakė, kad ji neparemta Biblija. Aš ėmiau ginti Trejybę, siekdamas įrodyti, kad Rudolfas klysta. Neblogai su juo sutarėme, todėl norėjau padėti jam grįžti į Katalikų bažnyčią.

Rudis (šitaip trumpiau vadinome Rudolfą) man davė Bibliją. Primygtinai reikalavau, kad tai būtų katalikiškas vertimas. Ėmęs skaityti pastebėjau, kad į Bibliją Rudis įdėjo vieną „Sargybos bokšto“ draugijos išleistą lankstinuką. Man tai nepatiko. Buvau įsitikinęs, jog ta literatūra parašyta taip, kad skambėtų lyg tiesa, bet iš tikrųjų yra klaidinga. Vis dėlto pokalbių apie Bibliją nutraukti nenorėjau. Rudis buvo įžvalgus ir daugiau spaudinių man nesiūlė. Retsykiais susitikdavome ir iki vėlumos kalbėdavomės Biblijos temomis. Tai tęsėsi apie tris mėnesius.

Baigęs praktiką savo gimtajame Graco mieste, mamos remiamas išvažiavau tęsti mokslų į viešbučių vadybos mokyklą Bad Hofgasteine. Tai miestelis, įsikūręs Alpių slėnyje. Mokykla bendradarbiavo su vienu vietiniu viešbučiu, kuriame kartais dirbdavau ir turėjau progą pritaikyti tai, ko mokiausi.

Rudis nusiuntė mano naująjį adresą filialui į Vieną, o filialas davė dviem misionierėms — Ilzei Unterderfer ir Elfridai Lėr. Vieną dieną man paskambino iš viešbučio priimamojo ir pasakė, kad lauke mašinoje yra dvi moterys ir nori su manimi pasikalbėti. Neįsivaizdavau, kas jos tokios, todėl iš pradžių suglumau. Bet pasikalbėti išėjau. Vėliau sužinojau, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą nacistinėje Vokietijoje, kai liudytojų veikla tenai buvo uždrausta, jos slapčia gabendavo literatūrą. Karui dar neprasidėjus, jas suėmė gestapas (slaptoji Vokietijos policija) ir išsiuntė į Lichtenburgo koncentracijos stovyklą. Karo metais jas perkėlė į stovyklą Ravensbriuke, netoli Berlyno.

Sesės buvo maždaug mano mamos amžiaus, todėl jas labai gerbiau. Pagalvojau: būtų nesmagu, jei, kurį laiką su jomis bendravęs ir jas gaišinęs, po keleto savaičių ar mėnesių pasakyčiau, kad man nebeįdomu. Taigi paprašiau atnešti man sąrašą Biblijos eilučių apie apaštališkąją įpėdinystę — vieną iš katalikiškų doktrinų. Pasakiau, kad norėčiau nusinešti tą sąrašą pas kunigą ir su juo aptarti. Maniau, šitaip pamatysiu, kur tiesa.

Anot Romos katalikų bažnyčios, apaštališkoji įpėdinystė yra nenutrūkstama popiežių grandinė, siekianti patį apaštalą Petrą. (Bažnyčia neteisingai aiškina Jėzaus žodžius iš Mato 16:18, 19.) Taip pat tvirtinama, kad popiežius neklysta, kai kalba ex cathedra, kitaip sakant,  iškilmingai, oficialiai paskelbia galutinę kurią nors tikėjimo tiesą. Aš tuo tikėjau ir maniau, kad jei popiežius, katalikų vadinamas Šventuoju Tėvu, tikėjimo klausimais neklysta ir skelbia Trejybę esant teisingą, vadinasi, taip ir yra. Bet jei jis nėra neklystantis, tada ši doktrina gali būti neteisinga. Nenuostabu, kad daugeliui katalikų apaštališkosios įpėdinystės mokymas yra vienas svarbiausių. Juk nuo jo priklauso ir kitų Bažnyčios dogmų teisingumas.

Kai nuėjau pas kunigą, į mano klausimus jis negalėjo atsakyti, tik ištraukė iš lentynos knygą apie apaštališkosios įpėdinystės doktriną ir pasiūlė perskaityti. Parsinešiau ją namo, perskaičiau ir grąžindamas uždaviau dar daugiau klausimų. Kunigas vėl neturėjo ką atsakyti ir galiausiai tarė: „Aš tavęs neįtikinsiu, tu manęs irgi. [...] Geros tau kloties.“ Daugiau su manimi kalbėti jis nebenorėjo.

Po šio įvykio buvau pasiruošęs studijuoti Bibliją su Ilze ir Elfrida. Jos man daug papasakojo apie tikrą, danguje esantį Šventąjį Tėvą — Dievą Jehovą (Jn 17:11). Toje vietoje, kur gyvenau, dar nebuvo bendruomenės, todėl sueigas sesės rengdavo vienos susidomėjusios šeimos namuose. Ateidavo vos keli žmonės. Nebuvo ir krikštytų brolių, tad sueigoms skirtą medžiagą sesės aptardavo pačios. Retkarčiais atvažiuodavo koks nors brolis ir išnuomotoje patalpoje pasakydavo kalbą.

Studijuoti Bibliją su Ilze ir Elfrida pradėjau 1958 metų spalį ir po trijų mėnesių, 1959-ųjų sausį, pasikrikštijau. Norėjau pamatyti, kaip vyksta evangelizacijos darbas, todėl prieš krikštą paprašiau sesių, kad leistų eiti kartu nuo durų prie durų ir kalbinti žmones (Apd 20:20). Sykį paskelbęs su jomis gerąją naujieną paklausiau, ar negalėčiau turėti savo teritoriją. Jos paskyrė man vieną kaimą. Keliaudavau ten liudyti pats vienas, susidomėjusius aplankydavau pakartotinai. Vėliau apsilankęs rajono prižiūrėtojas buvo pirmasis brolis, su kuriuo išėjau į tarnybą.

1960 metais baigiau viešbučių vadybos mokslus ir grįžęs namo mėginau padėti artimiesiems sužinoti Biblijos tiesas. Nors iki šiol dar nė vienas nestojo į tiesos kelią, kai kurie iš jų tebesidomi.

Bendruomenės 1961 metais gaudavo iš filialo laiškų, skatinančių brolius ir seses imtis pionieriaus tarnystės. Maniau, jog man, nevedusiam ir sveikam, nėra pateisinamos priežasties atsisakyti. Rajono prižiūrėtojo Kurto Kūno paklausiau, ką jis manąs, jeigu pirma užsidirbčiau pinigų automobiliui, taip reikalingam pionieriškame darbe. Ką jis pasakė? „Ar Jėzui ir apaštalams reikėjo automobilio visalaikei tarnystei atlikti?“ To man ir pakako. Nutariau kiek įmanoma greičiau stoti į pionierių gretas. Kadangi viešbučio restorane kas savaitę dirbdavau po 72 valandas, iš pradžių turėjau kai ką pakeisti.

Paprašiau savo vadovo leisti dirbti po 60 valandų. Jis sutiko ir mokėjo tą patį atlyginimą. Truputį vėliau paklausiau, ar leistų dirbti po  48 valandas per savaitę. Sutiko ir uždarbio nesumažino. Paskui paprašiau 36 savaitinių darbo valandų, tai yra po 6 valandas 6 dienas. Ir šį prašymą patenkino ir, mano nuostabai, mokėjo tą patį atlyginimą. Atrodo, vadovas nenorėjo manęs prarasti. Dirbdamas tokiu grafiku, aš ir pradėjau tarnauti pionieriumi. Norma tais laikais buvo 100 valandų per mėnesį.

Po keturių mėnesių mane paskyrė specialiuoju pionieriumi ir bendruomenės tarnu į Špitalio prie Dravos miestą Karintijos žemėje. Tuomet specialieji pionieriai kas mėnesį tarnybai skirdavo po 150 valandų. Bendruomenė buvo maža, partnerio neturėjau, todėl labai branginau sesės Gertrūdos Lobner paramą evangelizacijos darbe. Ji buvo bendruomenės tarno padėjėja. *

1963 metais buvau paskirtas rajono prižiūrėtoju. Neretai iš vienos bendruomenės į kitą keliaudavau traukiniu, veždamasis sunkius lagaminus. Dauguma brolių automobilių neturėjo, tad stotyje niekas nepasitikdavo. Nenorėdamas puikuotis, taksi nesamdydavau ir į butą, kur galėjau apsistoti, kulniuodavau pėsčias.

1965 metais mane, tada dar nevedusį, pakvietė mokytis Gileado mokyklos 41 laidoje. Dauguma bendramokslių irgi buvo nesukūrę šeimos. Per išleistuves labai nustebau gavęs paskyrimą atgal į savo gimtąją Austriją tęsti rajono priežiūros darbą. Bet prieš tai manęs paprašė keturias savaites pasidarbuoti Jungtinėse Valstijose sykiu su vienu rajono prižiūrėtoju. Labai džiaugiausi lydėdamas brangų brolį Antonį Kontį. Jis mėgo evangelizacijos tarnybą ir labai veiksmingai joje triūsė. Mudu tarnavome šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje, Kornvalio vietovėje.

Grįžęs į Austriją viename savo tarnybos rajone susipažinau su Tove Mėrėte, patrauklia netekėjusia sese. Jau nuo penkerių metų ji buvo mokoma tiesos. Kai bendratikiai paklausia, kas mudu suvedė, juokais atsakome: „Tuo pasirūpino mūsų filialas.“ Susituokėme 1967-ųjų balandį ir man sykiu su žmona leido tęsti keliaujamąjį darbą.

Kitais metais įvyko kai kas nepaprasta. Jehova dėl savo nepaprastos malonės mane įvaikino — tapau jo dvasiniu sūnumi. Šitaip užsimezgė ypatingas ryšys su dangiškuoju Tėvu ir su visais tais, kurie, kaip rašoma Romiečiams 8:15, šaukia: „Aba, Tėve!“

Drauge su Mėrėte iki 1976 metų tarnavau rajono ir srities priežiūros darbe. Žiemą kai kada nakvodavome nešildomame kambaryje, temperatūra čia nukrisdavo žemiau nulio. Sykį prabudę pamatėme, jog antklodės kraštas nuo iškvėpto oro sušalęs į ragą. Galiausiai, kad naktimis nereikėtų stingti, nusprendėme  vežiotis elektrinį šildytuvą. Kai kur tualetas stovėjo lauke, ir naktį, jei prireikdavo, į tą skersvėjų traukiamą vietą tekdavo bristi per sniegą. Buto, kur galėtume apsistoti tarp lankymų, neturėjome, todėl ir pirmadienį paprastai pasilikdavome tuose pačiuose namuose, o antradienio rytą iškeliaudavome į kitą bendruomenę.

Kokia laimė, kad visus tuos metus brangi žmona nuolat mane palaikė! Ji labai mėgsta eiti į tarnybą, raginti jos niekad nereikia. Mėrėtė myli mūsų draugus ir jais rūpinasi. Ji man tikra pagalbininkė.

1976 metais buvome pakviesti tarnauti Austrijos filiale, įsikūrusiame Vienoje. Tapau filialo komiteto nariu. Anais laikais Austrijos Betelis prižiūrėjo veiklą keliose Rytų Europos šalyse, slapta siųsdavo tenai mūsų literatūrą. Leidinių gabenimu rūpinosi labai iniciatyvus brolis Jurgenas Rundelis. Darbavausi su juo drauge. Dabar Jurgenas ir jo žmona Gertrūda toliau tarnauja Vokietijoje specialiaisiais pionieriais. Vėliau manęs paprašė prižiūrėti vertimo į dešimt Rytų Europos kalbų darbą. Nuo 1978-ųjų Austrijos filialas fotografine teksto rinkimo sistema ruošė ir nedidelėmis ofsetinėmis mašinomis spausdino žurnalus šešiomis kalbomis. Užprenumeruotus leidinius siųsdavome į įvairias šalis. Šį darbą puikiai išmanė Otas Kugličius. Jis su žmona Ingrida dabar tarnauja mūsų bendrijos filiale Vokietijoje.

Rytų Europos šalyse broliai literatūra apsirūpinti stengėsi ir patys — daugindavo ją mimeografais arba kopijuodavo iš mikrofilmų. Vis dėlto jiems reikėjo paramos iš svetur. Jehova saugojo juos, rėmė jų veiklą. Mes filiale į šiuos savo bendratikius, daugelį metų tarnaujančius sunkiomis draudimo sąlygomis, žiūrėjome su didele meile.

1989 metais teko garbė lydėti brolį Teodorą Jaračą, Vadovaujančiosios tarybos narį, į Rumuniją. Turėjome tikslą padėti didelei tenykščių brolių grupei sugrįžti į mūsų organizaciją.  Nuo 1949-ųjų jie nutraukė ryšius su organizacija ir įkūrė savo pačių bendruomenes. Tačiau ir toliau skelbė gerąją naujieną, krikštijo naujus narius. Kaip ir vietiniai broliai, kurie laikėsi organizacijos, jie buvo kalinami dėl savo krikščioniško neutralumo. Mūsų veikla Rumunijoje tebebuvo uždrausta, todėl slapta susirinkome brolio Pamfilo Albu namuose. Be jo, buvo dar keturi vyresnieji iš tos grupės ir mūsų patvirtinto Rumunijos komiteto atstovai. Taip pat dalyvavo ir Rolfas Kelneris, mūsų vertėjas iš Austrijos.

Jau kitą vakarą brolis Albu įtikino tuos keturis savo bendraminčius grįžti į mūsų gretas. Jis pasakė: „Jei to nepadarysime dabar, kitos progos gali ir nebebūti.“ Šitaip į organizaciją sugrįžo apie 5000 brolių. Kokia Jehovos pergalė ir koks smūgis Šėtonui!

1989 metų gale, prieš komunizmo žlugimą Rytų Europoje, Vadovaujančioji taryba pakvietė mus su žmona persikelti į pagrindinį biurą Niujorke. Mums tai buvo didelis netikėtumas. Tarnybą Bruklino Betelyje pradėjome 1990-ųjų liepą. 1992-aisiais buvau paskirtas Vadovaujančiosios tarybos padėjėju Tarnybos komitete. Nuo 1994-ųjų liepos man suteikta garbė būti Vadovaujančiosios tarybos nariu.

Tie laikai, kai buvau padavėjas ir patiekdavau maistą, jau seniai praėjo. Dabar džiaugiuosi galėdamas ruošti ir tiekti dvasinį maistą mūsų pasaulinei brolijai (Mt 24:45-47). Prisimindamas penkis savo visalaikės tarnystės dešimtmečius, esu labai dėkingas Jehovai. Džiaugiuosi matydamas, kaip jis laimina savo tarnus visoje žemėje. Man labai smagu dalyvauti tarptautiniuose kongresuose, kur semiamės žinių apie savo dangiškąjį Tėvą Jehovą, nagrinėjame Biblijos tiesas.

Meldžiu Dievą, kad milijonai kitų žmonių imtų studijuoti jo Žodį, Bibliją, pažintų tiesą ir tarnautų mūsų dangiškajam Tėvui drauge su pasauline krikščionių brolija (1 Pt 2:17). Labai laukiu to meto, kai iš dangaus galėsiu matyti, kaip žemėje prikeliami žmonės, tarp jų ir mano tėtis. Viliuosi, kad jis, mama ir kiti brangūs artimieji rojuje taps Jehovos garbintojais.