IŠSIGYNĘS, kad pažįsta Jėzų, Petras karčiai pravirko. Jėzus, žinodamas, jog apaštalas negailės pastangų dvasinei pusiausvyrai atgauti, norėjo jį pasitelkti padėti kitiems. Todėl Petrui pasakė: „Tu, kai jau būsi atsigavęs, stiprink savo brolius“ (Lk 22:32, 54-62). Vėliau Petras tapo vienu iš pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenės šulų (Gal 2:9). Panašiai ir šiandien brolis, kuris anksčiau tarnavo bendruomenės vyresniuoju, bet šią tarnystę turėjo nutraukti, galbūt galėtų vėl jos imtis ir su džiaugsmu stiprinti savo bendratikius.

Kartais broliams, tarnaujantiems bendruomenės ganytojais, šių pareigų tenka atsisakyti. Tai gali juos prislėgti. Štai Chulijus iš Pietų Amerikos, * tarnavęs vyresniuoju ilgiau nei 20 metų, sako: „Kalbų ruošimas, brolių lankymas, bendruomenės ganymas užėmė tikrai didelę mano gyvenimo dalį. Kai staiga viso to neliko, atsivėrė didelė tuštuma. Tai buvo labai sunkus laikotarpis.“ Šiandien Chulijus vėl tarnauja vyresniuoju.

Jėzaus mokinys Jokūbas rašė: „Laikykite tai tikru džiaugsmu, mano broliai, kai patiriate visokių išbandymų“ (Jok 1:2). Čia Jokūbas kalba apie sunkumus, kuriuos patiriame dėl persekiojimų ir savo netobulumo. Jis paminėjo savanaudiškus troškimus, šališkumą ir panašias blogybes (Jok 1:14; 2:1; 4:1, 2, 11). Kai Jehova mus drausmina, auklyba gali būti karti (Hbr 12:11). Tačiau net ir per išmėginimus turime stengtis neprarasti džiaugsmo.

Jei ir atsitiko, kad atsakingų pareigų bendruomenėje netekome, tai gera proga parodyti, kiek  nuoširdus mūsų tikėjimas ir kiek stipri meilė Jehovai. Taip pat yra gera proga patikrinti, kokie mūsų tarnystės motyvai. Ar pareigų siekėme iš meilės Jehovai? Ar troškome tarnauti bendruomenei, nes suprantame, kad ji priklauso Dievui ir ja reikia švelniai rūpintis? O gal turėjome kokių nors savanaudiškų paskatų? (Apd 20:28-30) Vyresnieji, kurie savo pareigų neteko, bet vėl su džiaugsmu šios tarnybos imasi, visiems, taigi ir Šėtonui, įrodo, jog tai daro iš nuoširdžios meilės Jehovai.

Štai karalius Dovydas kartą sunkiai nusidėjo. Tačiau jis leidosi pataisomas ir Dievas jam dovanojo. Vėliau jis džiaugėsi: „Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas, kuriam dovanota nuodėmė. Laimingas žmogus, kurio Viešpats nelaiko kaltu, kurio dvasioje nėra apgaulės“ (Ps 32:1, 2). Sudrausminimas Dovydą apvalė nuo nuodėmės. Taip jis tapo dar geresniu Dievo tautos ganytoju.

Taip pat ir broliai, kurie imasi teokratinių pareigų iš naujo, dažnai būna dar geresni ganytojai nei prieš tai. „Dabar geriau suprantu, kaip rūpintis tais, kurie suklydo“, — sako vienas vyresnysis. Kitas dalijasi tokia mintimi: „Dabar aš labiau vertinu garbę tarnauti bendratikiams.“

„Ne visą laiką [Jehova] barsis“, — rašė psalmininkas (Ps 103:9). Niekada nemanykime, kad nusidėjusiu žmogumi Dievas niekada nebepasitikės. „Po savo klaidos buvau labai nusivylęs, — sako Rikardas, praradęs vyresniojo pareigas po daugelio tarnybos metų. — Ilgą laiką jaučiausi netinkamas tarnauti bendruomenės prižiūrėtoju, ir tai mane stabdė. Netikėjau, jog kada nors įrodysiu esąs vertas pasitikėjimo. Tačiau man patinka padėti kitiems. Vedžiau Biblijos studijas, drąsindavau bendratikius Karalystės salėje, darbuodavausi su jais lauko tarnyboje. Tai padėjo atgauti pasitikėjimą savimi ir dabar vėl tarnauju vyresniuoju.“

 Pagieža — dar viena kliūtis, trukdanti grįžti į vyresniojo tarnystę. Čia geras pavyzdys Jehovos tarnas Dovydas. Kai karalius Saulius pradėjo jam pavydėti, šis nekeršijo net ir pasitaikius progai. Jis verčiau pasirinko bėglio gyvenimą (1 Sam 24:5-8 [24:4-7, Brb]; 26:8-12). Sauliui žuvus mūšyje, Dovydas apraudojo jo mirtį. Savo karalių ir jo sūnų Jehonataną jis pavadino „mylimais ir šauniais“ (2 Sam 1:21-23). Dovydas apmaudo negiežė.

Jeigu jautiesi nesusipratimo ar netgi neteisybės auka, nesileisk užvaldomas pagiežos. Štai Viljamas iš Didžiosios Britanijos vyresniuoju tarnavo maždaug trisdešimt metų. Tačiau šių pareigų neteko ir iš pradžių pyko ant kai kurių vyresniųjų. Kas padėjo Viljamui pataisyti požiūrį? „Skaičiau Jobo knygą ir radau paguodos, — sako jis. — Jeigu Jehova padėjo Jobui susitaikyti su trimis savo draugais, juo labiau padės man susitaikyti su krikščionių vyresniaisiais“ (Job 42:7-9).

Jeigu ganytojo pareigų nusprendei atsisakyti pats, pamąstyk, kodėl taip padarei. Gal buvai prispaustas asmeninių bėdų? Gal svarbesni gyvenime tapo kiti dalykai? Gal prislėgė bendratikių trūkumai? Kad ir kokios priežastys būtų, visada prisimink: padėti kitiems daugiau galimybių turėjai, kai buvai vyresnysis. Brolius ir seses ugdei sakydamas viešąsias kalbas, drąsinai savo pavyzdžiu, per ganytojiškus aplankymus sustiprindavai juos iškęsti mėginimus. Ištikimai tarnaudamas džiaugeisi ne tik pats, bet džiuginai ir Jehovos širdį (Pat 27:11).

Jehova yra padėjęs ne vienam atgauti džiaugsmą ir sužadino troškimą imtis atsakingų pareigų bendruomenėje iš naujo. Nesvarbu, ar prižiūrėtojo tarnystės atsisakei pats, ar netekai, siekti šio kilnaus darbo gali ir vėl (1 Tim 3:1). Apaštalas Paulius nesiliovė meldęs už Kolosų krikščionis, kad jie būtų kupini aiškaus Dievo valios pažinimo, elgtųsi kaip verta Jehovos ir visais atžvilgiais jam patiktų (Kol 1:9, 10). Jei ir vėl tarnauji vyresniuoju, melsk Jehovą stiprybės, ištvermės ir džiaugsmo. Šiomis paskutinėmis dienomis Dievo tautai reikia meilingų ganytojų dvasinės paramos. Ar tu gali ir nori stiprinti savo brolius?