1. Ko žmogui reikia ir su kuo dar jam būtina turėti ryšį?

ŽMOGUI reikia žmogaus. Bendrystė su kitais teikia mums džiaugsmo. Kokie laimingi jaučiamės šalia artimųjų ir draugų! Jie mus myli, brangina, supranta. Vis dėlto patį artimiausią ryšį žmogui būtina puoselėti su savo Kūrėju (Mok 12:1).

2. Kuo Jehova mus patikina, tačiau kodėl daugelis tuo netiki?

² Pats Jehova mus ragina prie jo artintis. Savo Žodyje Dievas patikina, kad jeigu taip darysime, jis irgi artinsis prie mūsų (Jok 4:8). Kaip tai pakelia dvasią! Tačiau daugelio manymu nerealu tikėti, kad Dievas nori artintis prie žmogaus. Jie jaučiasi neverti būti Dievo draugais. Arba mano, jog Kūrėjas pernelyg toli, kad galėtum prie jo artintis. Taigi ar įmanu būti artimam su Jehova?

3. Kuo galime būti tikri?

³ Galime būti tikri, kad Jehova yra „netoli nuo kiekvieno iš mūsų“ ir leidžia jį pažinti, jei tik patys to trokštame. (Perskaityk Apaštalų darbų 17:26, 27; Psalmyno 145:18.) Dievas mielai pasirengęs mus, netobulus žmones, priimti į savo draugus (Iz 41:8; 55:6). Psalmininkas iš savo patirties  apie Jehovą sakė taip: „Tu išklausai maldas. Žmonės iš visur ateis pas tave. Laimingas žmogus, kurį tu išsirenki“ (Ps 65:3, 5 [65:2, 4, Brb]). Biblijos pasakojimas apie Judo karalių Asą byloja, kad žmogus išties gali artintis prie Dievo ir kad tada Dievas būna šalia jo. *

4. Kokį pavyzdį karalius Asa rodė Judo žmonėms?

⁴ Karalius Asa yra puikus uolaus Jehovos garbintojo pavyzdys. Jis pradėjo karaliauti tokiais laikais, kai šventykloje kerojo prostitucija, šalyje buvo įsigalėjusi stabmeldystė. Visas šias nedorybes Asa pašalino (1 Kar 15:9-13). Kaip pats darė, taip daryti ragino ir kitus. Jis „įsakė Judui ieškoti Viešpaties, protėvių Dievo, ir laikytis Įstatymo bei įsakymo“. Pirmuosius dešimt šio karaliaus valdymo metų Jehova palaimino didžia ramybe. Kam Asa priskyrė nuopelnus už taiką? Žmonėms jis sakė: „Mes ieškojome Viešpaties, savo Dievo; mes jo ieškojome, ir jis suteikė mums ramybę iš visų pusių“ (2 Met 13:23—14:6 [14:1-7, Brb]). Bet kas atsitiko vėliau?

5. Kaip buvo išmėgintas Asos tikėjimas Dievu ir kuo viskas baigėsi?

⁵ Įsivaizduok save Asos vietoje. Prieš tave atžygiuoja etiopas Zerachas su milijono vyrų kariuomene ir trim šimtais kovos vežimų (2 Met 14:7-9 [14:8-10, Brb]). Ką būtum daręs tu savo valdose išvydęs tokią milžinišką armiją? O dar tavo paties pajėgos siekia vos 580 000 vyrų — kone perpus mažiau. Gal būtum stebėjęsis, kodėl Dievas leidžia jų kojoms trypti tavo žemę? Gal viską spręsti būtum ėmęs savo galva? Tą sunkią valandą aiškiai pasimatė, kad Asa tvirtai pasitiki Jehova ir jį su Dievu sieja glaudus ryšys. Jis iš visos širdies šaukėsi: „Padėk mums, Viešpatie, mūsų Dieve, nes mes tavimi pasitikime ir tavo vardu išėjome prieš šią minią. Viešpatie, tu mūsų Dievas! Neleisk jokiam mirtingajam savęs nugalėti!“ Kaip Jehova į šį nuoširdų prašymą atsakė? „Viešpats nugalėjo kušitus.“ Iš mūšio negrįžo nė vienas priešas (2 Met 14:10-13 [14:11-13, Brb]).

6. Ko galime pasimokyti iš Asos?

⁶ Kodėl Asa taip pasitikėjo Dievo vadovavimu ir apsauga? Biblijoje sakoma, kad jis „darė, kas dora Viešpaties akyse“ ir „buvo nuoširdus su Viešpačiu, savo Dievu“ (1 Kar 15:11, 14). Mes irgi Jehovai turime tarnauti nuoširdžiai. Tik taip galėsime artima bendryste su juo džiaugtis visą amžinybę. Kaip gerai, kad Jehova imasi iniciatyvos ir pats tiesia mums draugystės ranką, kad padeda puoselėti glaudų ryšį su juo! Dabar ir aptarkime du būdus, kaip jis tai daro.

7. a) Kodėl mus traukia prie Jehovos? b) Dėl ko labiausiai trokštame artintis prie Dievo?

⁷ Jehova parodė savo meilę žmonijai jau tada, kai sukūrė mums nuostabius namus — Žemę. Tačiau tai ne viskas, dėl ko mus prie jo taip traukia. Dievas ir toliau rodo meilę žmonėms rūpindamasis jų fiziniais poreikiais (Apd 17:28; Apr 4:11). Dar svarbiau, jis rūpinasi mūsų dvasingumu (Lk 12:42).  Jehova taip pat rodo ir asmenišką dėmesį išklausydamas savo tarnų maldas (1 Jn 5:14). Tačiau labiausiai prie Dievo mus traukia tai, kad iš meilės parūpino išpirką. (Perskaityk 1 Jono 4:9, 10, 19.) Atiduodamas „savo viengimį Sūnų“, kad galėtume išsivaduoti iš nuodėmės ir mirties, jis ištiesė mums draugystės ranką (Jn 3:16).

8, 9. Koks Jėzaus vaidmuo įgyvendinant Jehovos sumanymus?

⁸ Jehova šią išpirką sumokėjo net už tuos, kas gyveno dar iki Jėzui ateinant į žemę. Kaip tai įmanoma? Nuo pat tada, kai Dievas apie būsimą žmonijos Atpirkėją išpranašavo, jo akimis išpirka jau buvo parūpinta, nes savo sumanymus jis visada įgyvendina (Pr 3:15). Po daugelio amžių apie „Kristaus Jėzaus atliktą išpirkimą“ su dėkingumu kalbėjo apaštalas Paulius. Jis sakė: „[Dievas] buvo pakantus ir atleisdavo nuodėmes praeityje“ (Rom 3:21-26). Tad Jėzus Kristus yra vienintelis, per kurį Dievas mus prie savęs patraukia.

⁹ Nuolankūs žmonės tik per Jėzų gali pažinti Jehovą, artintis prie jo ir džiaugtis bendryste su juo. Kas apie tai sakoma Biblijoje? Štai apaštalas Paulius rašė: „Dievas kviečia mus į savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus tada, kai dar buvome nusidėjėliai“ (Rom 5:6-8). Išpirka sumokėta ne dėl mūsų nuopelnų, o dėl to, kad Jehova ir Jėzus mus myli. „Nė vienas negali ateiti pas mane, jeigu mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia“, — pasakė Jėzus. Jis tai patvirtino dar ir kitą kartą: „Niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 6:44; 14:6). Šventosios dvasios galia Jehova per Jėzų patraukia žmogų prie savęs, padeda išsilaikyti jo meilėje ir veda į amžinąjį gyvenimą. (Perskaityk Judo 20, 21.) Pažiūrėkime, kaip dar Jehova mus patraukia.

10. Apie ką sužinome iš Biblijos ir kaip tos žinios artina mus prie Dievo?

¹⁰ Vien šiame straipsnyje jau citavome arba pateikėme nuorodas iš keturiolikos Biblijos knygų. Ji parašyta Dievo šventosios dvasios įkvėpimu. Kaip kitaip, jei ne iš Biblijos puslapių, sužinotume, jog galime artintis prie savo Kūrėjo? Iš kur žinotume apie išpirką ir kad Jehova mus patraukia per Jėzų? Biblija taip pat atskleidžia nuostabią Jehovos asmenybę, jo didingus tikslus. Štai Išėjimo 34:6, 7 užrašyti jo paties žodžiai Mozei, kad jis yra „maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę“. Kurio netrauktų prie tokio asmens kaip jis? Jehovai akivaizdu, kad, jei kuo daugiau apie jį sužinome iš Biblijos, tuo realesnis jis mums tampa ir tuo artimesnį ryšį su juo jaučiame.

11. Kodėl svarbu semtis žinių apie Jehovos savybes ir veiksmus? (Žiūrėk nuotrauką straipsnio pradžioje.)

¹¹ Knygos Artinkimės prie Jehovos prologe rašoma, kaip galime puoselėti glaudų ryšį su Dievu. Ten sakoma: „Norint su kuo nors užmegzti draugystę, reikia tą asmenį pažinti, žavėtis jo savitais bruožais ir juos vertinti. Tad labai svarbu tyrinėti Biblijoje aprašytas Dievo savybes ir jo veiksmus.“  Kokie dėkingi esame Jehovai už jo Žodį, parašytą taip, kad žmonės galėtų jį puikiai perprasti!

12. Kodėl parašyti Bibliją Dievas pasitelkė žmones?

¹² Biblijai parašyti Jehova galėjo pasitelkti angelus. Juk jie labai domisi mumis ir mūsų veikla (1 Pt 1:12). Dievo žodžius angelai, aišku, būtų išdėstę. Bet ar būtų viską aprašę taip įtaigiai, kaip žmonės? Kaipgi jie būtų apsakę, ką mes jaučiame, kokie mūsų poreikiai, ką reiškia turėti silpnybių? Šiuo aspektu tai užduočiai tinkamesni pasirodė žmonės. Biblija, Jehovos pavedimu parašyta žmogaus plunksna, mums daug patrauklesnė. Mums suprantami Biblijos rašytojų ir kitų joje paminėtų asmenų jausmai, jų požiūris. Skaitydami apie jų dvejones, nusivylimą, baimes ir netobulumą, išgyvename sykiu su jais. Galime įsijausti į jų džiaugsmą ir laimę. Kaip ir pranašas Elijas, visi Biblijos rašytojai buvo žmonės „kaip ir mes“, turintys „tokius pat jausmus“ (Jok 5:17).

13. Kokius jausmus tau kelia Jonos malda?

¹³ Pavyzdžiui, pagalvok, ar angelas būtų perteikęs Jonos jausmus, kai šis, gavęs užduotį nuo Dievo, pabėgo. Kur kas geriau, kad Jehova patį Joną paskyrė aprašyti visą savo istoriją, taigi ir maldą, kurioje jis šaukėsi Dievo iš jūros gelmių. Štai jo žodžiai: „Mano gyvasčiai vis labiau gęstant, atminiau Viešpatį“ (Jon 1:3, 10; 2:2-10 [2:1-9, Brb]).

14. Kodėl mums suprantami Izaijo žodžiai apie save?

¹⁴ Taip pat atkreipkime dėmesį, ką Izaijas, įpareigotas Jehovos, parašė  apie save. Regėdamas Dievo šlovę, pranašas suprato, koks nuodėmingas esąs, ir sušuko: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš — žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Karalių, Galybių Viešpatį“ (Iz 6:5). Kas iš angelų būtų galėjęs šitaip pasakyti? Nė vienas. Tačiau netobulas žmogus galėjo. Todėl mums nesunku suprasti, kaip pranašas tuo momentu jautėsi.

15, 16. a) Kodėl mums suprantami kito žmogaus jausmai? Prašom pateikti pavyzdį. b) Kas mums padeda artintis prie Jehovos?

¹⁵ O ar galėtų kuris nors angelas apie save pasakyti „nesu vertas“, kaip sakė patriarchas Jokūbas, arba „aš nuodėmingas“, kaip prisipažino apaštalas Petras? (Pr 32:11 [32:10, Brb]; Lk 5:8) Argi dvasinės esybės išsigąstų, kaip nutiko Jėzaus mokiniams? Ar teisiesiems angelams, susidūrusiems su evangelizacijos priešininkais, reikėtų įsidrąsinti, kaip reikėjo Pauliui ir kitiems gerosios naujienos skelbėjams? (Jn 6:19; 1 Tes 2:2) Ne, nes angelai visais atžvilgiais yra tobuli ir nepalyginamai aukštesni už žmogų. Tik mums, netobuliems žmonėms, suprantami kito netobulo žmogaus jausmai. Todėl skaitydami Dievo Žodį mes galime džiaugtis su besidžiaugiančiais, verkti su verkiančiais (Rom 12:15).

¹⁶ Kai apmąstome Biblijos pasakojimus apie Jehovos santykius su savo ištikimais tarnais senovėje, mums atsiveria daug nuostabių dalykų apie Dievą — kaip jis kantriai, su meile artinosi prie anų netobulų žmonių. Šitaip vis geriau pažįstame Jehovą ir dar labiau jį pamilstame. Tada ir patys norime glaustis prie Dievo. (Perskaityk Psalmyno 25:14.)

17. a) Kokius įsimintinus žodžius Azarijas pasakė Asai? b) Ar Asa paisė Azarijo įspėjimo ir kuo viskas baigėsi?

¹⁷ Karaliui Asai laimėjus triuškinančią pergalę prieš Etiopijos kariuomenę, Dievo pranašas Azarijas jam ir visai tautai pasakė tokius išmintingus žodžius: „Viešpats su jumis, kai jūs su juo. Jeigu jo ieškosite, jis leisis surandamas, bet jeigu paliksite jį, jis paliks jus“ (2 Met 15:1, 2). Deja, vėliau karalius šio įspėjimo nebepaisė. Kai šiaurinės karalystės, Izraelio, pulkai pakilo prieš Asą, šis kreipėsi pagalbos į Siriją. Užuot vėl šaukęsis Jehovos, jis susidėjo su stabmeldžiais. Tada Asai buvo pasakyta: „Tu neprotingai pasielgei, todėl nuo šiol būsi varginamas karų.“ Per visą likusį valdymo laikotarpį Asą išties vargino karai (2 Met 16:1-9). Ko mes galime pasimokyti iš šito pasakojimo?

18, 19. a) Ką privalu daryti, jei bent kiek nutoltume nuo Dievo? b) Kaip galime vis labiau suartėti su Jehova?

¹⁸ Niekada nesitraukime nuo Jehovos. O jei bent kiek nutoltume, nedelsdami taisykime padėtį. Atminkime, kas prisakyta Ozėjo 12:7 (12:6, Brb): „Turi sugrįžti pas savo Dievą! Laikykis ištikimos meilės ir teisingumo ir visuomet pasitikėk savo Dievu!“ Su dėkingumu apmąstydami, kokia neįkainojama yra išpirka, kruopščiai studijuodami Jehovos Žodį, Bibliją, vis labiau su juo suartėsime. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 13:5 [13:4, Brb].)

¹⁹ „Man gera būti arti Dievo“, — giedojo psalmininkas (Ps 73:28). Prie jo glaustis gera ir mums. Todėl semkimės naujų žinių apie Jehovą. Taip didės mūsų meilė Kūrėjui. Artinkimės prie Jehovos, ir jis artinsis prie mūsų — dabar ir visą amžinybę.