1, 2. Koks gyvenimas laukė Adomo ir Ievos ir kokių iškyla klausimų?

KAI buvo sukurti, Adomas su Ieva neturėjo jokių priešų. Jie, tobuli žmonės, gyveno rojuje. Su Kūrėju juos siejo glaudūs saitai; pirmieji žmonės galėjo vadintis jo sūnumi ir dukra (Pr 2:7-9; Lk 3:38). Koks gyvenimas jų laukė, suprantame iš to, ką Dievas jiems paliepė. (Perskaityk Pradžios 1:28.) Kad pripildytų žemę ir ją užvaldytų, Adomui su Ieva, žinoma, būtų reikėję nemažai laiko, tačiau ne ištisos amžinybės. O štai valdyti visus žemėje judančius gyvūnus ir jais rūpintis — darbas, kuriam nebuvo galo. Šių pareigų iš Adomo neturėjo atimti mirtis.

² Kodėl tad šiandien viskas kitaip? Kodėl mūsų laimę temdo tiek daug blogybių, tarp jų ir mirtis — didžiausias žmonijos priešas? Kaip Jehova visą blogį sunaikins? Atsakymai į šiuos klausimus yra Biblijoje. Dabar jų ir paieškokime.

3, 4. a) Ką Dievas įsakė Adomui ir Ievai? b) Kiek svarbu buvo to įsako laikytis?

³ Nors galėjo gyventi amžinai, Adomas su Ieva nebuvo nemirtingi. Kad gyvybę palaikytų, jie turėjo kvėpuoti, ilsėtis, valgyti ir gerti. Bet visų svarbiausia, jų gyvenimas priklausė nuo ryšio su gyvybės Šaltiniu — Jehova (Įst 8:3). Tik paklusdami jo žodžiams žmonės būtų galėję mėgautis amžinybe. Dievas, dar prieš sukurdamas Ievą, Adomui aiškiai pasakė: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi“ (Pr 2:16, 17, Brb).

⁴ Gero ir blogo pažinimo medis simbolizavo išimtinę Dievo teisę spręsti, kas gera ir kas bloga. Be abejo, Adomas, sukurtas kaip Dievo atvaizdas, turėjo sąžinę, doros jausmą, suprato, kas teisinga. Vis dėlto anas medis pirmajai porai nuolat priminė, kad be Jehovos vadovavimo jie neapsieis. Valgyti medžio vaisių būtų buvę tolygu tarti Dievui: „Mums nereikia tavo taisyklių.“ Tačiau Jehova buvo perspėjęs, kad už tokį elgesį jų laukia griežta bausmė. Pasekmės būtų pražūtingos ne tik Adomui su Ieva, bet ir būsimiems jų palikuonims.

5. Kaip Adomas ir Ieva tapo neklusnūs Dievui?

⁵ Kai buvo sukurta Ieva, Adomas perdavė jai Dievo įsakymą. Moteris jį gerai įsidėmėjo. Vėliau, kai kalbėjo su gyvate, net pakartojo kone žodis į žodį (Pr 3:1-3). Tuo atsargiu gyvūnu manipuliavo Šėtonas, vienas iš dvasinių Dievo sūnų. Jis leido širdyje įsišaknyti garbės troškimui, norėjo būti nepriklausomas nuo savo Tėvo. (Palygink Jokūbo 1:14, 15.) Kad įvykdytų savo kėslus, jis ėmė kaltinti Dievą melu. Piktasis tikino Ievą, kad siekdama nepriklausomybės ji ne mirs, o pasidarys kaip Dievas (Pr 3:4, 5). Moteris patikėjo jo žodžiais ir pasidavė savivalei — skynė uždraustą vaisių; vėliau įkalbėjo jo ragauti ir Adomą (Pr 3:6, 17). Visa, ką tas angelas prisidengdamas gyvate kalbėjo, buvo netiesa. (Perskaityk 1 Timotiejui 2:14.) Tačiau Adomas vis tiek paklausė žmonos balso. Anas kalbantis gyvūnas gal ir atrodė draugiškas, bet asmuo, kuris už jo slėpėsi, buvo negailestingas priešas, puikiai žinantis, kokie baisūs bus jo apgaulės padariniai.

6, 7. Kaip Jehova pasielgė su nusidėjėliais?

⁶ Pirmoji pora iš savanaudiškų paskatų sukilo prieš savo Kūrėją, dovanojusį jiems gyvybę ir visa kita. Jehova, aišku, matė, kas įvyko (1 Met 28:9; perskaityk Patarlių 15:3). Jis leido Šėtonui ir Adomui su Ieva parodyti, ką šie iš tiesų jam jaučia. Savo neklusnumu jie labai įskaudino dangiškąjį Tėvą. (Palygink Pradžios 6:6.) Jehova tada ėmėsi teisėjo vaidmens ir paskelbė nusidėjėliams pelnytą nuosprendį.

⁷ Dievas buvo pasakęs Adomui: „Tą dieną, kurią valgysi [gero ir blogo pažinimo medžio] vaisių, tikrai mirsi.“ Sulaužęs Jehovos priesaką, Adomas  galbūt manė, kad mirs dar saulei nenusileidus. „Pavakario vėjeliui dvelkiant“ Dievas kreipėsi į žmones (Pr 3:8). Kaip ir pridera teisėjui, pirmiausia išklausė Adomo ir Ievos pasiteisinimą (Pr 3:9-13). Tada paskelbė abiem mirties nuosprendį (Pr 3:14-19). Tačiau Dievas neatėmė jiems gyvybės tuojau pat, antraip jo sumanymas, kad žemę apgyventų Adomo ir Ievos palikuonys, būtų likęs neįvykdytas (Iz 55:11). Jis leido žmonėms susilaukti vaikų, kurių ateitis būtų daug šviesesnė nei pirmųjų tėvų. Vis dėlto Adomą su Ieva dar tą pačią dieną, kai nusižengė, ėmė varginti nuodėmės padariniai; Dievo akimis jiedu jau buvo mirę. O kadangi Jehovai tūkstantis metų yra tarsi viena diena, galima sakyti, kad jų gyvybė užgeso nepraėjus nė vienai tokiai „dienai“ (2 Pt 3:8).

8, 9. Kokie yra Adomo nuodėmės padariniai jo palikuonims? (Žiūrėk paveikslėlį straipsnio pradžioje.)

⁸ Ar Adomo ir Ievos nusižengimas kaip nors paveiks ir jų palikuonis? Deja, taip. Romiečiams 5:12 aiškinama: „Kaip per vieną žmogų į pasaulį įėjo nuodėmė ir per nuodėmę — mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, mat visi nusidėjo.“ Pirmasis, paragavęs mirties, buvo teisusis Abelis (Pr 4:8). Vėliau, sulaukę senatvės, mirė ir kiti Adomo palikuonys. O kaip su nuodėme? Apaštalas Paulius priduria: „Dėl vieno žmogaus neklusnumo daugelis tapo nusidėjėliais“ (Rom 5:19). Taigi iš pirmųjų tėvų paveldėta nuodėmė ir mirtis tapo nuožmiais žmonijos priešais, kurių įveikti nepajėgus nė vienas netobulas Adomo palikuonis. Negalime tiksliai pasakyti, kokiu būdu šis varganas palikimas persidavė tiek Adomo vaikams, tiek tolimiems ainiams, bet viena aišku — jį gavome visi be išimties.

⁹ Biblijoje paveldėta nuodėmė ir mirtis ne veltui vadinama „šydu, kuris dengia visas gimines“ (Iz 25:7). Lyg stora dusinanti marška šis pasmerkimas užgula kiekvieną. Todėl Dievo Žodyje pasakyta: „Adome visi miršta“ (1 Kor 15:22). Kaip ir apaštalui Pauliui, ne vienam kyla klausimas: „Kas išvaduos mane iš šitai mirčiai pasmerkto kūno?“ (Rom 7:24) Ir išties, kas gi būtų pajėgus tai padaryti? *

10. a) Kokios Biblijos eilutės liudija, kad Jehova sunaikins mirtį? b) Ką iš tų eilučių suprantame apie Jehovą ir jo Sūnų?

¹⁰ Išvaduoti žmogų iš mirčiai pasmerkto kūno gali tik Jehova. Pranašas Izaijas, paminėjęs „šydą“, toliau rašė: „Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų“ (Iz 25:8). Tarsi tėvas, kuris gelbėja vaiką iš nelaimės ir švelniai nubraukia jo ašaras, Jehova su džiaugsmu sunaikins mirtį. Jis turi ir pagalbininką. 1 Korintiečiams 15:22 sakoma: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti.“ Panašiai pasakyta ir Romiečiams 7:25. Paklausęs „kas išvaduos  mane?“, apaštalas Paulius pats atsakė: „Dėkui Dievui — per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį!“ Akivaizdu, kad Jehovos meilė, paskatinusi jį sukurti žmones, po maišto Edeno sode neprigeso. O ir Jėzus, kartu su Tėvu kūręs pirmąją porą, tikrai neprarado šiltų jausmų žmonijai (Pat 8:30, 31). Tačiau kaip žmonės bus išgelbėti?

11. Ką Jehova darė, kad išgelbėtų žmoniją?

¹¹ Iš Adomo visa žmonija paveldėjo netobulumą ir mirtį. „Vienu prasikaltimu visiems žmonėms užtrauktas pasmerkimas“, — sakoma Romiečiams 5:18. Bet pelnytą mirties nuosprendį Adomui paskelbė pats Jehova. Ką Dievas darys, kad atšauktų pasmerkimą, saistantį visą žmoniją, ir sykiu nepažeistų savo teisingumo normų? (Rom 5:12, 16) Tai paaiškėja iš Jėzaus žodžių. Anot jo, Žmogaus Sūnus „atėjo [...] savo sielos atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20:28). Pirmasis Jehovos dvasinis sūnus buvo siųstas į žemę, kur gimė kaip tobulas žmogus ir galėjo sumokėti išpirką (1 Tim 2:5, 6). Kodėl ši auka buvo kaip tik tai, ko reikėjo, kad būtų įvykdytas teisingumas?

12. Kokios aukos reikėjo žmonijai išpirkti?

¹² Tobulas žmogus Jėzus turėjo tokias pat galimybes kaip ir Adomas prieš nusižengdamas — galėjo gyventi amžinai. Bet iš meilės dangiškajam Tėvui ir žmonijai Jėzus savo gyvybę paaukojo. Ši auka visiškai atitiko tai, ką prarado Adomas. Paskui Dievas savo brangų Sūnų prikėlė jau kaip dvasinę esybę (1 Pt 3:18). Pagal Jehovos teisingumo normas Jėzaus auka buvo tinkama Adomo palikuonims išpirkti. Šitaip jie gavo tai, ko neteko Adomas, — galimybę gyventi amžinai. Jėzus tarsi stojo Adomo vieton. Todėl Paulius pasakė: „Taip ir parašyta: ‘Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva siela.’ Paskutinysis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia“ (1 Kor 15:45).

13. Ką „paskutinysis Adomas“ padarys dėl mirusiųjų?

¹³ Netrukus „paskutinysis Adomas“ suteiks amžiną gyvenimą visai žmonijai. Šią dovaną gaus ir dauguma tų, kas mirę. Jie bus prikelti čia, žemėje (Jn 5:28, 29).

14. Kaip žmonija bus išlaisvinta iš netobulybės?

¹⁴ Kaip žmonija bus išlaisvinta iš paveldėtos netobulybės? Jehova danguje įsteigė karalystę ir jos valdžią atidavė „paskutiniajam Adomui“ ir 144 000 išrinktųjų iš žmonių tarpo. (Perskaityk Apreiškimo 5:9, 10.) Tie Jėzaus bendravaldžiai, anksčiau patys buvę netobuli, puikiai supras žemiškuosius valdinius. Per tūkstantį metų Jėzus kartu su savo pagalbininkais grąžins žmones į tobulybę — įgyvendins tai, kas žmonių jėgomis neįmanoma (Apr 20:6).

15, 16. a) Kas Biblijoje vadinama „paskutiniu priešu“ ir kada jis bus sunaikintas? b) Ką, kaip rašoma 1 Korintiečiams 15:28, Jėzus darys?

¹⁵ Baigiantis Karalystės valdymo tūkstantmečiui, Dievui klusni žmonija bus išlaisvinta iš nuodėmės ir mirties. Apaštalas Paulius rašė: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti. Bet kiekvienas pagal savo eilę: pirmasis vaisius — Kristus, po to, per Kristaus buvimą čia, — jam priklausantys [jo bendravaldžiai]. Paskui bus galas, kai jis perduos karalystę  savo Dievui ir Tėvui, sunaikinęs visokią vadovybę, visokią valdžią ir galybę. Mat jis turi karaliauti, kol Dievas padės visus priešus jam po kojomis. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15:22-26). Galiausiai mirties, kurią mums užtraukė Adomas, nebeliks. „Šydas“, gaubiantis visą žmoniją, bus nukeltas amžiams (Iz 25:7, 8).

¹⁶ Dievo įkvėptas Paulius tęsė: „Kai visa bus jam palenkta, tada ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris visa jam palenkė, kad Dievas būtų viskas kiekvienam“ (1 Kor 15:28). Kristus, Jehovos paskirtas Valdovas, bus atlikęs savo misiją. Tada jis su džiaugsmu grąžins valdžią Tėvui ir perduos jam ištobulintą žmonių šeimą.

17. Kas galiausiai nutiks Šėtonui?

¹⁷ O kas bus Šėtonui, visų žmonijos kančių kaltininkui? Atsakymą randame Apreiškimo 20:7-15. Pasibaigus Tūkstantmečiui tobulų žmonių dar laukia paskutinis išbandymas — Šėtonui bus leista juos suklaidinti. Paskui piktąjį ir tuos, kas jį nuseks, ištiks „antroji mirtis“ (Apr 21:8). Visi, kam teks ši bausmė, praras gyvybę amžiams. Į gyvenimą jie nebegrįš. Todėl galima sakyti, kad „antroji mirtis“ niekad nebus sunaikinta. Tačiau ši mirtis nėra priešas nė vienam, kas myli savo Kūrėją ir ištikimai jam tarnauja.

18. Kaip bus įgyvendinta užduotis, kurią kadaise gavo Adomas?

¹⁸ Visi žmonės tada bus tobuli ir Jehovos akimis verti amžino gyvenimo. Jų laimės nebetemdys jokie priešai. Užduotis, kadaise skirta Adomui, bus įgyvendinta be jo. Žemę pripildys jo palikuonys ir su džiaugsmu rūpinsis augalija ir gyvūnija. Kokia laimė, kad Jehova netrukus sunaikins paskutinį žmonijos priešą — mirtį!