1. Ką Paulius jautė savo bendratikiams, uoliai skelbiantiems gerąją naujieną?

APAŠTALAS Paulius labai brangino bendratikius, kurie uoliai darbavosi dėl gerosios naujienos. Jis rašė: „Mes visada Dievui dėkojame [...], nuolatos prisimindami jūsų tikėjimo darbą, meilės triūsą ir ištvermę, kurią turite dėl vilties, puoselėjamos mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, mūsų Dievo ir Tėvo akivaizdoje“ (1 Tes 1:2, 3). Jehova, be abejo, irgi prisimena savo ištikimų tarnų triūsą, nesvarbu, daug jie pajėgia nuveikti ar mažai (Hbr 6:10).

2. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

² Daugelis krikščionių tiek praeityje, tiek mūsų laikais daug ko atsisakė, kad galėtų visiškai atsidėti Jehovos tarnybai. Prisiminkime keletą pavyzdžių iš pirmojo amžiaus. Taip pat aptarkime, kokiose visalaikės tarnybos srityse mūsų bendratikiai triūsia šiandien ir kaip galėtume šiems brangiems broliams ir sesėms pagelbėti.

3, 4. a) Kokia buvo kai kurių krikščionių tarnyba pirmajame amžiuje? b) Kaip jie išsilaikydavo?

³ Jėzus netrukus po savo krikšto pradėjo skelbti apie Dievo  Karalystę (Lk 3:21-23; 4:14, 15, 43). Ši geroji naujiena laikui bėgant turėjo pasklisti po visą pasaulį. Imtis darbo jis liepė ir savo mokiniams. Po Jėzaus mirties šio darbo plėtra rūpinosi jo apaštalai (Apd 5:42; 6:7). Kai kurie krikščionys paliko namus ir tarnavo misionieriais. Štai evangelizuotojas Pilypas gerąją naujieną skelbė įvairiose Palestinos vietose (Apd 8:5, 40; 21:8). Paulius, kitas misionierius, su evangelija keliavo po atokius kraštus, toli nuo gimtinės (Apd 13:2-4; 14:26; 2 Kor 1:19). Dar kiti, pavyzdžiui, Morkus, Lukas ir Silvanas (arba Silas), parašė tam tikras Biblijos dalis arba rašytojams visaip patarnavo (1 Pt 5:12). Kartu su šiais broliais darbavosi ir daug sesių (Apd 18:26; Rom 16:1, 2). Graikiškojoje Biblijos dalyje aprašomos kvapą gniaužiančios tų Dievo tarnų istorijos. Jos aiškiai liudija, kaip Jehova savo tarnus brangina.

⁴ Kaip anie krikščionys, visą savo laiką aukojantys Dievo tarnybai, išsilaikė? Jie nemanė, kad bendratikiai privalo jiems padėti, todėl prireikus uždarbiaudavo (1 Kor 9:11-15). Tačiau kai broliai rodydavo jiems dosnumą, pagalbos neatsisakydavo. Juos kviesdavo į svečius, siūlydavo apsistoti. Kartais paramą organizuodavo ištisos bendruomenės. (Perskaityk Apaštalų darbų 16:14, 15; Filipiečiams 4:15-18.)

5. Ką viena sutuoktinių pora sakė apie visalaikėje tarnyboje praleistus metus?

⁵ Ir šiandien daugelis triūsia įvairiose visalaikės tarnybos srityse. (Žiūrėk rėmelį „ Visalaikiai tarnai“.) Ar jie džiaugiasi pasirinkę tokį gyvenimo kelią? Nesidrovėk paklausti jų pačių, ir, tikėtina, išgirsi daug įkvepiančių žodžių. Vienas brolis, tarnavęs reguliariuoju pionieriumi, specialiuoju pionieriumi, taip pat misionieriumi ir galiausiai beteliečiu svečioje šalyje, sako: „Imtis visalaikės tarnybos buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Kai buvau aštuoniolikos, turėjau apsispręsti: stosiu į universitetą, visą laiką skirsiu darbui ar tarnausiu pionieriumi. Iš savo patirties supratau, jog Jehova nepamirš, ką paaukojai, kad galėtum visiškai atsidėti jo tarnybai. Gabumus, kuriuos gavau iš Jehovos, galėjau panaudoti taip, kaip niekad nebūčiau panaudojęs siekdamas karjeros pasaulyje.“ Jo žmona priduria: „Kiekviena nauja užduotis padėjo man daryti pažangą. Nuolat jautėme Jehovos apsaugą ir vadovavimą. Nieko panašaus nebūtume patyrę, jei būtume apsiriboję tuo, kas mums įprasta, ir nesiėmę naujos veiklos. Kasdien dėkoju Jehovai, kad gyvenimą galėjome skirti visalaikei tarnybai.“ Ar ir tu norėtum ištarti tokius žodžius?

6. Kaip Jehova žiūri į savo garbintojų tarnybą?

⁶ Suprantama, kai kuriems aplinkybės šiuo metu neleidžia imtis visalaikės tarnybos. Tačiau jie gali būti tikri, kad Dievas labai vertina visa, ką jie iš širdies daro jo šlovei. Antai laiške Filemonui Paulius siuntė linkėjimus broliams ir sesėms Kolosuose, kai kuriuos paminėjo vardu. Apaštalas juos labai brangino, Jehova, žinoma, irgi. (Perskaityk Filemonui 1-3.) Jehova dėkingas ir tau už uolų darbą. O kaip galėtum remti tuos, kas atsideda visalaikei tarnybai?

7, 8. a) Kokia yra pionierių tarnyba? b) Kaip bendruomenės nariai gali jiems pagelbėti?

⁷ Kaip uolūs evangelizuotojai pirmajame amžiuje, taip pionieriai šiandien yra tikra parama bendruomenei. Daugelis jų tarnybai kas mėnesį skiria 70 valandų. Kaip galėtume jiems pagelbėti?

 ⁸ Viena pionierė vardu Šari sakė: „Pionieriai kasdien eina į tarnybą, atrodo stiprūs. Bet ir jiems reikia padrąsinimo“ (Rom 1:11, 12). Kita sesė, ne vienus metus tarnavusi visalaike evangelizuotoja, apie savo bendruomenės pionierius sakė: „Jie darbuojasi be pertrūkio. Kai kiti pasiūlo nuvežti į tarnybą, pakviečia pietų, duoda truputį pinigų kurui ar kitoms išlaidoms, jie labai dėkingi. Tai juos patikina, kad bendratikiams jie rūpi.“

9, 10. Kaip kai kurie padeda savo bendruomenės pionieriams?

⁹ Padėti visalaikiams evangelizuotojams galėtume ir tarnyboje. Pionierė Bobi sakė: „Reikėtų pagalbos darbo dienomis.“ Kita pionierė iš tos pačios bendruomenės pridūrė: „Gana nelengva rasti tarnybos partnerį po pietų.“ Sesė, dabar dirbanti Betelyje Brukline, su džiaugsmu prisimena, kas jai padėjo pionieriškos tarnybos metais: „Viena sesė, kuri turėjo mašiną, sakė: „Kai tik neturėsi su kuo eiti į tarnybą, skambink ir išeisim mudvi.“ Be jos man tikrai nebūtų pavykę pionieriauti.“ O sesė Šari pamini dar ir kitą svarbų dalyką: „Šeimos nesukūrę pionieriai po tarnybos dažnai lieka vieni. Kartais galima būtų pakviesti juos į savo šeimos dvasinio ugdymo vakarą, įtraukti į įvairią kitą veiklą. Tai padeda jiems likti tvirtiems.“

¹⁰ Viena mūsų sesė, visalaikei tarnybai paaukojusi beveik 50 metų, prisimena laiką, kai tarnavo pioniere drauge su kitomis netekėjusiomis sesėmis. Ji pasakoja: „Vyresnieji aplankydavo pionierius kas pora mėnesių. Klausdavo, kaip mūsų sveikata, kaip sekasi darbe, ar nevargina kokie rūpesčiai. Jie nuoširdžiai mumis domėjosi. Atėję apžiūrėdavo butą, ar nereikia ko patvarkyti.“ Tokie vyresnieji seka efeziečio Onesiforo pavyzdžiu. Nors turėjo rūpintis savo šeima, jis labai daug pasitarnavo apaštalui Pauliui (2 Tim 1:18).

11. Kokia yra specialiojo pionieriaus tarnyba?

¹¹ Kai kuriose bendruomenėse dar tarnauja ir specialieji pionieriai. Daugelis šių brolių ir sesių tarnyboje kas mėnesį praleidžia 130 valandų, aktyviai prisideda prie kitokios bendruomenės veiklos. Laiko užsidirbti pragyvenimui jiems lieka  mažai arba išvis nelieka, todėl filialas skiria jiems nedideles mėnesines išmokas, kad galėtų apsirūpinti būtiniausiais dalykais ir susitelkti į tarnybą.

12. Kaip vyresnieji ir kiti bendruomenės nariai gali pagelbėti specialiesiems pionieriams?

¹² Kaip galėtume specialiesiems pionieriams padėti? Vyresnysis, dirbantis viename filiale ir palaikantis ryšį su daugeliu šių visalaikių evangelizuotojų, sako: „Vyresnieji turi su jais kalbėtis, sužinoti, kokios jų aplinkybės, tada nuspręsti, kaip galima būtų juos remti. Kai kurie liudytojai mano, kad specialieji pionieriai, gaudami mėnesines išmokas, nieko nestokoja. Bet vietiniai bendratikiai vis tiek gali jiems įvairiopai padėti.“ Kaip ir reguliarieji, taip ir specialieji pionieriai yra labai dėkingi, kai broliai ir sesės eina su jais į tarnybą. Gal galėtum ir tu?

13, 14. a) Ko rajono prižiūrėtojams neretai reikia? b) Kaip tu galėtum parodyti nuoširdų dėmesį rajono prižiūrėtojui su žmona?

¹³ Rajono prižiūrėtojai ir jų žmonos yra patyrę, tvirto tikėjimo krikščionys, mokantys tarti padrąsinimo žodį. Bet padrąsinimo neretai reikia ir jiems patiems. Taip pat reikia brolių ir sesių kompanijos tarnyboje, reikia papramogauti ir pailsėti. O kaip tada, jeigu jiems iškyla sveikatos problemų ir tenka gultis į ligoninę? Kaip jiems smagu, kai vietiniai bendratikiai aplanko, parodo nuoširdų dėmesį, pasiteirauja, kaip galėtų padėti! Kadaise „mylimasis gydytojas“ Lukas, Apaštalų darbų knygos rašytojas, panašiai rūpinosi Pauliumi ir kitais broliais, lankančiais bendruomenes (Kol 4:14; Apd 20:5—21:18).

¹⁴ Keliaujantiesiems prižiūrėtojams ir jų žmonoms reikia artimų draugų. Vienas prižiūrėtojas rašė: „Draugai mato, kada man reikia palaikymo. Būdami įžvalgūs, jie žino, ko paklausti, ir taip galiu išpasakoti, kas mane slegia. Jau vien tuo, kad moka išklausyti, jie man labai padeda.“ Rajono prižiūrėtojai ir jų žmonos yra išties dėkingi broliams ir sesėms už nuoširdų dėmesį ir draugiškumą.

15, 16. Kuo svarbus beteliečių ir suvažiavimų salių prižiūrėtojų darbas ir kaip galime juos palaikyti?

¹⁵ Beteliečiai ir tie, kas prižiūri suvažiavimų sales, savo darbu daug prisideda, kad geroji naujiena apie Karalystę būtų kuo plačiau skelbiama. Jei tavo bendruomenėje ar teokratiniame rajone yra beteliečių, kaip galėtum juos palaikyti?

¹⁶ Atvykę tarnauti į Betelį, broliai ir sesės iš pradžių gal jaučiasi vieniši, ilgisi namiškių, bičiulių. Kokie jie dėkingi, kai kiti beteliečiai ir naujos jų bendruomenės nariai priima į savo tarpą ir ištiesia jiems draugystės ranką! (Mk 10:29, 30) Jų darbo tvarkaraštis paprastai leidžia lankyti sueigas ir kas savaitę skirti laiko evangelizacijos tarnybai. Tačiau kartais beteliečiai gauna papildomų užduočių, dirba viršvalandžius. Kai broliai ir sesės žiūri į tai supratingai ir parodo vertinantys beteliečių triūsą, bendruomenėje vyrauja gera dvasia. (Perskaityk 1 Tesalonikiečiams 2:9.)

17, 18. Kokių užduočių turi visalaikiai tarnai, paskirti į užsienio šalis?

¹⁷ Nemažai visalaikių tarnų paskiriami tarnauti svečioje šalyje. Kalba, gyvenimo sąlygos, maistas, papročiai čionai gali  būti visai kitokie nei gimtinėje. Vis dėlto jie ryžtasi tokiems pokyčiams. Kokias užduotis jie gauna?

¹⁸ Kai kurie yra misionieriai ir daugiausia laiko praleidžia evangelizacijos tarnyboje. Šie įgudę Dievo Žodžio mokytojai savo žiniomis mielai dalijasi su bendruomenės nariais. Filialas parūpina jiems kuklų būstą, kas mėnesį skiria išmoką būtinoms išlaidoms padengti. Kiti siunčiami tarnauti užsienio šalių filialuose, taip pat filialų, vertimo biurų, suvažiavimų ir Karalystės salių statybose. Jie aprūpinami maistu, būstu, kitais svarbiais dalykais. Kaip ir Betelio šeimos nariai, jie lanko sueigas, eina su bendruomene į tarnybą. Vietiniai broliai ir sesės džiaugiasi visokeriopa jų pagalba.

19. Ką galime daryti, kad visalaikiai tarnai, paskirti į mūsų šalį, jaustųsi gerai?

¹⁹ Kaip galėtum padėti tokiems visalaikiams tarnams, paskirtiems į tavo šalį? Atmink, kad vos atvykę jie, galimas dalykas, dar nebus ragavę vietinių valgių. Todėl kviesdamas juos pasisvečiuoti pasiteirauk, ar norėtų pabandyti ką nors nauja, ar yra produktų, kurių jie nevalgo. Išmokti svetimą kalbą ir prisiderinti prie naujos kultūros jiems gali būti nelengva. Ko gero, praeis nemažai laiko, kol jie supras, ką tu sakai. Bet būk kantrus ir padėk jiems tobulėti. Maloniai pamokyk, kaip ištarti kokį sudėtingesnį žodį. Būk tikras: jie nori mokytis.

20. Kaip galėtume padėti visalaikiams tarnams, turintiems senyvus tėvus?

²⁰ Laikui bėgant visalaikiams tarnams, gyvenantiems toli nuo namų, reikės apsispręsti, kaip padėti savo senstantiems tėvams. Jei tėvai yra Jehovos liudytojai, jie, aišku, norės, kad vaikai ir toliau darbuotųsi ten, kur paskirti (3 Jn 4). Visalaikiai tarnai rūpinsis savo tėvais kiek galėdami, lankys juos. Bet didelė pagalba čia būtų bendratikiai, gyvenantys netoli tėvų. Jie gali būti pasiruošę prireikus užsukti pas pagyvenusiuosius ir pagelbėti. Atminkime, kad visalaikiai tarnai daug prisideda prie paties svarbiausio darbo žmonijos istorijoje (Mt 28:19, 20). Gal ir tu galėtum padaryti jiems paslaugą ir pasirūpinti jų tėvais?

21. Kiek visalaikiams tarnams svarbi kitų pagalba ir padrąsinimas?

²¹ Skirtingai nei daugelis žmonių pasaulyje, visalaikiai tarnai triūsia ne dėl pelno. Visa, ką turi, jie nori atiduoti Jehovai ir žmonėms. Tavo pagalbą jie labai vertina. Viena sesė, tarnaujanti užsienyje, išreiškė daugelio tokių tarnų jausmus: „Net ir trumpas padėkos raštelis primena, kad kiti apie tave galvoja ir džiaugiasi tavo darbu.“

22. Ką tu manai apie visalaikę tarnybą?

²² Visalaikė tarnyba Dievui — pats geriausias gyvenimo kelias. Juo žengdamas žmogus jaučia pasitenkinimą, džiaugsmą, daug ką išbando, daug išmoksta. Be to, puikiai pasiruošia gyventi naujajame pasaulyje, kur kiekviena diena bus kupina prasmingos veiklos. Tad nuolatos prisiminkime visalaikių tarnų „tikėjimo darbą, meilės triūsą ir ištvermę“ (1 Tes 1:3).