1926 METAIS rugsėjo 6-ąją vienas keliaujantysis prižiūrėtojas iš Jungtinių Valstijų, gimimo japonas, parvyko į Japoniją tarnauti misionieriumi. Jo laukė vienintelis šalyje Sargybos bokšto prenumeratorius, Kobėje įkūręs Biblijos studijų grupę. Šiame mieste 1927 metais sausio 2-ąją buvo surengtas pirmasis Biblijos tyrinėtojų sambūris. Iš 36 dalyvių aštuoni pasikrikštijo. Puiki pradžia! Tačiau kaip šiam mažam būreliui pasiekti 60 milijonų Japonijos gyventojų, kuriems būtinai reikėjo išvysti Biblijos tiesos spindulius?

1927-ųjų gegužę veiklūs Biblijos tyrinėtojai pradėjo liudijimo kampaniją — sumaniai reklamavo savo paskaitas Biblijos temomis. Štai apie pirmąją paskaitą, rengiamą Osakoje, skelbimų buvo visur: ant stendų šaligatviuose, ant didelių reklaminių skydų. Be to, broliai 3000 kvietimų išsiuntinėjo žymiems asmenims, 150 000 skelbimų išdalijo į rankas, 400 000 jų išspausdino ant traukinio bilietų, įdėjo pranešimus į didžiausio tiražo laikraščius. Tą dieną, kai turėjo vykti paskaita, du lėktuvai išbarstė virš miesto dar 100 000 kvietimų. Klausytis kalbos „Dievo Karalystė jau čia pat“ Osakos Asahio salė prigužėjo sausakimša. Tilpo apie 2300 žmonių, dar koks tūkstantis dėl vietų stokos turėjo išsiskirstyti. Po paskaitos auditorija galėjo uždavinėti klausimus, šioje programos dalyje pasiliko daugiau nei 600 dalyvių. Tolesniais mėnesiais tokios kalbos buvo sakomos Kiote ir kituose vakarų Japonijos miestuose.

1927-ųjų spalį Biblijos tyrinėtojai paskaitas surengė Tokijuje. Čia irgi kvietimai buvo išsiuntinėti žymiems žmonėms, tarp jų ministrui pirmininkui, parlamento nariams, religiniams vadovams ir aukšto rango karininkams. Apie kalbas pranešė afišos, laikraščiai, 710 000 kvietimų išdalyta į rankas. Šalies sostinėje buvo pasakytos trys kalbos, kurių klausėsi iš viso 4800 žmonių.

Žinią apie Karalystę po namus uoliausiai skleidė kolporteriai (pionieriai). Japonijoje viena pirmųjų iš jų buvo Macue Išii. Ji drauge su savo vyru Džidzu apkeliavo tris ketvirtadalius šalies teritorijos: darbavosi tolimoje šiaurėje įsikūrusiame Sapore, piečiau esančiuose miestuose Sendajuje, Tokijuje, Jokohamoje, Nagojoje, Osakoje, Kiote, Okajamoje ir Tokušimoje. Lankydamos aukštus pareigūnus, Macue ir jos vyresnė sesuo Sakiko Tanaka vilkėdavo kimono, tinkančius oficialioms progoms. Sykį vienas pareigūnas kalėjimų bibliotekoms paprašė po 300 knygų Arpa Dievo (Dievo arfa) ir Išgelbėjimas.

 Kartą sesės Išii siūlomą knygą paėmė viena pora, Kacuas ir Hagino Miuros, ir ją skaitydami greitai suprato radę tiesą. Jiedu pasikrikštijo 1931 metais ir stojo į kolporterių gretas. Kažkuriuo metu prieš 1930-uosius Karalystės žinią priėmė sutuoktiniai Haruičis ir Tanė Jamados bei nemažas būrys jų giminaičių. Abu Jamados irgi ėmė tarnauti kolporteriais. Vėliau jų duktė Jukiko darbavosi Tokijo Betelyje.

Anuomet automobilis buvo brangus daiktas, o keliai prasti. Tad jauni kolporteriai, tarp jų ir Kadzumis Minoura, naudodavosi traukiamais nameliais ant ratų. Tuos namelius praminė Izraelio karaliaus Jehuvo vardu, mat šis mėgo sparčiai lėkti savo vežimu (2 Kar 10:15, 16). Trys didieji jehuvai buvo 2,2 metro ilgio, 1,9 metro pločio ir 1,9 metro aukščio; juose nakčiai galėjo įsitaisyti iki šešių pionierių. O visi iš 11 mažųjų jehuvų, pagamintų Japonijos filiale ir traukiamų dviračiu, buvo dviviečiai. Kiičis Ivasakis, padėjęs gaminti šiuos jehuvus, pasakojo: „Kiekvienas jehuvas turėjo tentą ir akumuliatorių apšvietimui.“ Stumdami ir tempdami savo jehuvus aukštyn žemyn per kalnus ir slėnius, kolporteriai keliavo po visą Japoniją, nuo Hokaido šiaurėje iki Kiūšiū pietuose, ir skleidė Biblijos tiesos šviesą.

Kolporteris Ikumacas Ota dalijosi tokiais prisiminimais: „Atvykę į kurį nors miestą, pastatydavome jehuvą kokiame nors lauke ar upės pakrantėje. Pirmiausia apsilankydavome pas merą bei kitus įtakingus asmenis, o paskui eidavome per namus siūlydami mūsų leidinius. Visus apėję, traukdavome į kitą miestą.“

Kai 36 Biblijos tyrinėtojų grupelė surengė Kobėje pirmąjį savo sambūrį, tai buvo „menkos pradžios diena“ (Zch 4:10). Vos už penkerių metų, 1932-aisiais, tarnybos ataskaitas pateikė jau 103 Japonijos kolporteriai ir skelbėjai. Tąmet jie išplatino per 14 000 knygų. Šiandien Japonijoje evangelizacijos veikla, įskaitant liudijimą viešose vietose, yra puikiai organizuota. Čia, Tekančios Saulės šalyje, šviesą skleidžia beveik 220 000 skelbėjų. (Iš mūsų archyvų Japonijoje.)