KELETAS jaunų krikščionių sugalvoja nueiti pasižiūrėti filmo. Iš bendramokslių girdėjo, kad jis visai nieko. Jie ateina į kino teatrą ir pamato filmo plakatą: jame galingi ginklai, pusnuogės merginos. Ką jaunuoliai darys? Vis tiek eis žiūrėti to filmo?

Ši situacija puikiai liudija, kad mums kasdien reikia ką nors nuspręsti. Tai, ką pasirenkame, atsiliepia mūsų dvasingumui ir ryšiui su Jehova — arba jie sustiprėja, arba silpsta. Kartais būna, kad norime ką nors padaryti, tačiau viską permąstę apsigalvojame. Ar tai neryžtingumas? O gal kaip tik labai pagirtina?

Iš meilės Jehovai jam pasiaukojome ir pasikrikštijome. Todėl nuoširdžiai trokštame būti Dievui ištikimi. Bet mūsų priešas Šėtonas iš paskutiniųjų stengiasi, kad savo dorumą prarastume (Apr 12:17). Kadangi jau pasirinkome tarnauti Jehovai ir laikytis jo įsakymų, persigalvoti būtų labai neišmintinga — taip netgi prarastume gyvybę!

Prieš daugiau nei 2600 metų Babilonijos karalius Nebukadnecaras pastatė didžiulę aukso statulą ir įsakė visiems pulti prieš ją ir pagarbinti. Tie, kas nepaklus, turėjo būti įmesti į ugnimi plieskiančią krosnį. Trys dievobaimingi hebrajai Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas statulai nesilenkė. Taigi jie buvo įmesti į krosnį sudeginti. Jehova padarė stebuklą ir juos išgelbėjo. Tačiau net ir nežinodami, kaip viskas pasibaigs, tie vyrai parodė išimtinį atsidavimą Dievui, — kad paklustų jo įsakymams, jie nepabijojo net mirties (Dan 3:1-27).

 Pranašui Danieliui irgi buvo iškilusi rimta grėsmė — už tai, kad meldžiasi savo Dievui, jis galėjo būti įmestas į liūtų duobę. Vis dėlto pranašas, kaip įpratęs, toliau kreipdavosi į Jehovą triskart per dieną. Šlovinti savo Dievo jis nepaliovė. Todėl Jehova „išgelbėjo Danielių iš liūtų letenų“ (Dan 6:2-28 [6:1-27, Brb]).

Šių laikų Jehovos tarnai taip pat laikosi savo pasiaukojimo Dievui įžado. Vienoje Afrikos šalyje grupelė Jehovos liudytojų mokykloje atsisakė dalyvauti ceremonijoje, kurioje pagerbiami valstybės simboliai. Jiems buvo grasinama, kad jei nedalyvaus ceremonijoje kartu su kitais moksleiviais, bus išmesti iš mokyklos. Netrukus tame miestelyje lankėsi švietimo ministras ir pasikalbėjo su kai kuriais moksleiviais Jehovos liudytojais. Šie pagarbiai, bet drąsiai išsakė savo poziciją. Nuo tada nebekilo jokių problemų. Jaunieji Jehovos tarnai dabar gali lankyti mokyklą nebijodami, kad reikės paminti savo sąžinę.

Tikėjimo išbandymų patyrė ir brolis Džozefas. Jo žmona sirgo vėžiu ir netikėtai mirė. Džozefo šeima suprato ir gerbė jo apsisprendimą dėl laidotuvių. Bet jo žmonos šeima nėra mūsų bendratikiai ir norėjo, kad būtų laikomasi papročių, kurie Jehovai nepatinka. Džozefas pasakoja: „Kai pamatė, kad manęs neperkalbės, bandė paveikti vaikus. Bet tvirti liko ir jie. Giminaičiai taip pat mėgino mūsų namuose surengti tradicinį gedulingą budėjimą. Jiems pasakiau, kad jei taip nori rengti budėjimą, tegul rengia ne mano namuose. Jie žinojo, kad ši tradicija nesiderina su mano ir žmonos įsitikinimais, tad po ilgų diskusijų jie sutiko susirinkti kitoje vietoje.

Tą sunkią liūdesio valandą meldžiau Jehovos, kad padėtų mūsų šeimai nesulaužyti jo įsakymų. Jis mane išklausė ir padėjo išlikti tvirtiems nepaisant spaudimo.“ Džozefas su vaikais savo nuostatos tikėjimo klausimais nė nemanė keisti.

32 m. e. metais, netrukus po Paschos, Sidono srityje prie Jėzaus prisiartino viena sirofinikietė. Ji vis prašė, kad Jėzus iš jos dukters išvarytų demoną. Iš pradžių Jėzus neatsakė nė žodžio. Savo mokiniams jis paaiškino kodėl: „Aš siųstas tik pas Izraelio namų prapuolusias avis.“ Jai vis nerimstant, Jėzus tarė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šuniukams.“ Moteriškės tikėjimas nesusvyravo ir ji atsakė: „Taip, Viešpatie. Bet juk ir šuniukai ėda trupinėlius, krintančius nuo jų šeimininkų stalo.“ Tada Jėzus persigalvojo ir pagydė tą mergaitę (Mt 15:21-28).

Šiuo poelgiu Jėzus parodė, kad seka Jehovos pavyzdžiu. Dievas, kai tik leidžia aplinkybės, savo ketinimus mielai pakeičia. Štai kada izraelitai pasidirbo auksinį veršį, Jehova norėjo juos sunaikinti. Tačiau Mozė maldavo to nedaryti ir savo ketinimo Dievas atsisakė (Iš 32:7-14).

Apaštalas Paulius, kaip Jehova ir Jėzus, savo nusistatymą buvo linkęs keisti. Kurį laiką jis manė, kad į misionieriškas keliones imti Jono Morkaus neverta, nes kai jie keliavo pirmąjį kartą, Morkus jį su Barnabu buvo palikęs. Tačiau vėliau Paulius, matyt, nuostatą pakeitė. Jis matė, kad Morkus jau yra pakankamai brandus ir būtų geras pagalbininkas.  Todėl Timotiejui jis parašė: „Atsivesk su savimi Morkų, nes jis man tarnyboje naudingas“ (2 Tim 4:11).

O kaip mes? Sekdami Jehovos gailestingumo, kantrybės ir meilės pavyzdžiu, galbūt pamatysime, kad kai kada būtų išmintinga persigalvoti. Štai Jehova ir Jėzus niekada neklysta. Tačiau jie nemano, kad pakeisti savo nuostatą yra netinkama. Mes gi esame netobuli, todėl pakoreguoti savo požiūrį mums kartais būtina. Apie vieną ar kitą žmogų galbūt esame susidarę savo nuomonę. Tačiau kai geriau perprantame jo aplinkybes, matome, kad ta nuomonė ne visai teisinga. Kodėl tokiu atveju jos nepakeitus?

Kartais reikia pakeisti savo požiūrį ir į tarnybą Dievui. Kai kas gal jau studijuoja Bibliją, lanko sueigas, bet vis neprisirengia krikštytis. Kiti gal nesiryžta imtis pionieriškos tarnybos, nors aplinkybės tai leidžia. Arba gal koks nors brolis nenori siekti pareigų bendruomenėje (1 Tim 3:1). Gal ir tau tinka kuris iš šių apibūdinimų? Jehova mielai kviečia tave žengti šiuos žingsnius ir džiugiai tarnauti jam ir kitiems.

Ela, tarnaujanti mūsų filiale vienoje Afrikos šalyje, pasakoja: „Kai atvykau į Betelį, nežinojau, ar ilgam. Troškau tarnauti Jehovai visa siela, bet buvau labai prisirišusi prie savo šeimos. Iš pradžių jų taip ilgėjausi! Tačiau drąsinama kambario draugės nusprendžiau likti. Dabar, Betelyje išbuvusi jau dešimt metų, tarnauti savo broliams čia noriu kuo ilgiau.“

Prisimink, kas nutiko, kai Kainas ėmė pavydėti savo broliui ir ant jo įniršo. Dievas sakė Kainui, kad jei vys šalin piktas mintis ir darys gera, sulauks malonės. Perspėjo, kad Kaino „prie durų tyko nuodėmė“, ir skatino ją įveikti. Tačiau šis, užuot paklausęs Dievo perspėjimo ir pakeitęs savo mintį, pakėlė ranką prieš savo paties brolį ir tapo pirmuoju žmogžudžiu (Pr 4:2-8).

Arba štai karaliaus Uzijo pavyzdys. Iš pradžių jis darė, kas dora Jehovos akyse, ir ieškojo savo Dievo. Deja, paskui karalius pasidarė išdidus. Jis įžengė į šventyklą atnašauti smilkalų, nors nebuvo kunigas ir tokios teisės neturėjo. Ar jis persigalvojo, kai kunigai įspėjo to nedaryti? Ne. Uziją „apėmė įtūžis“, perspėjimą jis visiškai ignoravo. Todėl Jehova nubaudė jį raupsais (2 Met 26:3-5, 16-20).

Taigi kartais pakeisti savo požiūrį yra tiesiog privalu. Štai kaip buvo su Joachimu. Jis pasikrikštijo 1955 metais, tačiau 1978-aisiais buvo atskirtas. Daugiau nei po dvidešimties metų jis atgailavo ir buvo sugrąžintas į bendruomenę. Neseniai vienas vyresnysis jo paklausė, ko jis tiek ilgai laukė ir nieko nedarė. Joachimas atsakė: „Pykau ir buvau išdidus. Dabar gailiuosi, kad taip ilgai delsiau. Visą tą laiką, kol buvau atskirtas, žinojau, kad Jehovos liudytojai moko tiesos.“ Jam tereikėjo pakeisti požiūrį ir parodyti atgailą.

Mes irgi galime atsidurti tokioje situacijoje, kai pajusime, kad savo požiūrį ar ketinimus būtina pakeisti. Noriai taip ir darykime — tada rasime malonę Jehovos akyse (Ps 34:9 [34:8, Brb]).