1, 2. Ko Jehova tikisi iš visų savo tarnų?

DAUGELYJE šalių didelę dalį tų, kurie krikštijasi, sudaro jaunuoliai. Kaip gera matyti šitiek jaunų žmonių, noriai stojančių tarnauti Jehovai! Jei ir tu vienas iš jų, gali būti tikras, kad Dievo organizacijoje esi labai vertinamas.

² Tau, jaunam žmogui, tikriausiai smagu leisti laiką su bendraamžiais. Draugų kompanijoje jautiesi laimingas. Bet Jehova nori, kad jo tarnai, įvairaus amžiaus ir kilmės, jį šlovintų vieningai. Anot apaštalo Pauliaus, Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų aiškų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2:3, 4). Apreiškimo 7:9 apie Dievo garbintojus sakoma, kad jie suėję „iš visų tautų, giminių, genčių ir kalbų“.

3, 4. a) Kokia dvasia šiandieną vyrauja tarp jaunų žmonių? b) Kokios nuostatos, pasak Efeziečiams 4:25, krikščionys turi laikytis?

³ Mūsų broliukai ir sesutės labai skiriasi nuo kitų jaunuolių. Pasaulyje įsikerojęs egocentrizmas, daugelis daro tik tai, kas jiems patinka. Kai kurių sociologų nuomone, užaugo savanaudžių karta. Elgesiu ir išvaizda jaunimas rodo nepagarbą vyresniems, laiko juos atsilikusiais nuo gyvenimo.

 ⁴ Kad tokiai dvasiai atsispirtų ir laikytųsi Dievo požiūrio, mūsų jaunuoliams reikia labai stengtis. Pirmajame amžiuje apaštalas Paulius bendratikius irgi ragino vengti „dvasios, dabar veikiančios neklusnumo sūnuose“, ir nebegyventi taip, kaip kadaise gyveno. (Perskaityk Efeziečiams 2:1-3.) Jaunuoliai, kurie suvokia, kaip svarbu saugotis pasaulio dvasios ir puoselėti vienybę su bendratikiais, nusipelno nuoširdaus pagyrimo. Jų nuostata dera su Pauliaus žodžiais: „Esame vieni kitų nariai“ (Ef 4:25). Artėjant šios santvarkos galui, vieningai darbuotis bus vis svarbiau. Dabar aptarkime keletą Biblijoje užrašytų istorijų, padedančių suprasti, kodėl Jehovos garbintojams būtina laikytis glaudžiame būryje.

5, 6. Ko pasimokome iš Loto ir jo šeimos?

⁵ Senovėje gyvenę Jehovos tarnai atsidurdavo išties pavojingose situacijose. Jei būdavo vieningi ir vienas kitam pagelbėdavo, Dievas juos mielai apsaugodavo. Mes šiandieną, tiek jauni, tiek pagyvenę, iš tų pavyzdžių galime daug pasimokyti. Pirmiausia pakalbėkime apie Lotą.

⁶ Lotas su šeima gyveno Sodomoje. Miestą netrukus turėjo ištikti pražūtis, todėl šeimai iškilo didžiulis pavojus. Dievo angelai ragino Lotą kuo skubiau bėgti ir gelbėtis kalnuose (Pr 19:12-22). Lotas ir dvi jo dukterys paklausė angelų žodžio ir paliko miestą. Kiti, deja, nepanoro prie jų prisidėti. Vyrai, kurie ketino vesti Loto dukteris, manė, kad šis, kalbėdamas apie miesto sunaikinimą, juokauja. Dėl to jie prarado gyvybę (Pr 19:14). Išgyveno tik Lotas su dukromis, nes buvo klusnūs Dievui ir liko drauge.

7. Kaip Jehova padėjo visiems, kas vieningai iškeliavo iš Egipto?

⁷ Štai kitas pavyzdys. Izraelitai, eidami iš Egipto, nesusiskaldė į daugybę savarankiškų grupelių ir nepatraukė skirtingais keliais. Ne, visi keliavo išvien. Vėliau, kai Mozė ištiesė ranką viršum jūros ir Jehova ją perskyrė, Mozė nepuolė bėgti į kitą krantą vienas ar su nedideliu būreliu tautiečių. Jehovos lydima, jūros dugnu pražingsniavo visa tauta (Iš 14:21, 22, 29, 30). Kartu su izraelitais Egiptą paliko ir „daugybė kitų žmonių“, panorusių prisidėti prie Jehovos garbintojų (Iš 12:38, Brb). Visi laikėsi vieningai. Sunku įsivaizduoti, kad keletas asmenų, galbūt jaunuolių, būtų pasirinkę jiems patinkamą maršrutą ir patraukę atskirai nuo tautos. Taip elgtis būtų buvę kvaila; Jehova tokių atsiskyrėlių tikrai nebūtų saugojęs (1 Kor 10:1).

8. Kaip Juozapato dienomis Dievo tauta parodė esanti vieninga?

⁸ Vėliau, karaliaus Juozapato dienomis, prieš Dievo tautą iš aplinkinių kraštų susibūrė „didelė kariauna“. Priešas atrodė tikrai grėsmingas (2 Met 20:1, 2). Bet Dievo tarnai nebandė jo įveikti savo jėgomis. Jie kliovėsi Jehovos pagalba, meldė jo vadovavimo. (Perskaityk 2 Metraščių 20:3, 4.) Žmonės nepakriko kas sau, neėmė kiekvienas laužyti galvos, ką dabar daryti. Biblijoje sakoma: „Visas Judas stovėjo prieš Viešpatį drauge su savo mažyliais, žmonomis ir vaikais“ (2 Met 20:13). Visi kartu, ir jaunuoliai, ir senoliai, pasitikėjo Jehova ir norėjo laikytis jo nurodymų. Dievas todėl apsaugojo juos nuo priešo antpuolio  (2 Met 20:20-27). Argi tai ne puikus pavyzdys, ką Jehovos garbintojų tauta turi daryti, kai prislegia sunkumai?

9. Ko apie vienybę pasimokome iš pirmojo amžiaus krikščionių?

⁹ Vieningai darbavosi ir pirmojo amžiaus krikščionys. Aplinkiniai tai aiškiai matė. Po to, kai krikščionimis tapo daug žydų ir prozelitų, visi jie „atsidėję laikėsi apaštalų mokymo, dalijosi visa kuo, vaišinosi, meldėsi“ (Apd 2:42). Tokia vienybė buvo ypač akivaizdi, kai tikinčiuosius užklupo persekiojimai. Tada jiems kaip niekad reikėjo vieniems kitų (Apd 4:23, 24). Kai susiduriame su priešiškumu ir persekiojimais, mums irgi būtina palaikyti kuo glaudesnius tarpusavio ryšius ir darbuotis drauge.

10. Kada mums bus ypač svarbu palaikyti tarpusavio vienybę?

¹⁰ Jau netrukus stos pats didžiausias sunkmetis žmonijos istorijoje. Pranašas Joelis sakė, kad tai bus „tamsos ir niūrumo diena“ (Jl 2:1, 2; Sof 1:14). Kaip svarbu Dievo tautos nariams tada bus palaikyti tarpusavio vienybę! Atminkime Jėzaus žodžius: „Kiekviena susipriešinusi karalystė nusiaubiama“ (Mt 12:25).

11. Ko apie vienybę Jehovos garbintojai gali pasimokyti iš Psalmyno 122:3, 4? (Žiūrėk nuotrauką straipsnio pradžioje.)

¹¹ Mūsų vienybę nelengvu santvarkos pabaigos laiku galima palyginti su tuo, kaip senovės Jeruzalėje stovėjo namai. Jie buvo taip arti vienas kito, kad, anot psalmininko, „Jeruzalė pastatyta lyg miestas, suaustas tvirtai į viena“. Gyventojai todėl jautėsi saugiau, prireikus galėjo kaipmat sulaukti pagalbos iš kaimynų. Toks namų artumas psalmininkui, ko gero, priminė ir dvasinius tautos saitus, kai visos „Viešpaties giminės“ susirinkdavo garbinti Dievo. (Perskaityk Psalmyno 122:3, 4.) Šiandien ir per būsimą suspaudimą mes irgi turime likti sujungti „tvirtai į viena“.

12. Kas padės mums pergyventi Gogo puolimą?

¹² Kodėl būti sujungtiems „tvirtai į viena“ bus taip svarbu? Ezechielio 38-ame skyriuje pranašaujama, kad prieš Dievo tautą pakils Gogas iš Magogo krašto. Tada jokiu būdu negalėsime leisti, kad mūsų ryšius kas nors sutraukytų. Šėtono valdomame pasaulyje pagalbos neieškosime, liksime glaudžioje brolijoje. Aišku, saugūs būsime ne tik todėl, kad priklausome prie vieningos žmonių grupės. Tuo nelengvu laiku mus sergės Jehova ir jo Sūnus. Tad būtina Dievu pasitikėti, jam paklusti ir šauktis jo vardo (Jl 3:5 [2:32, Brb]; Mt 28:20). Tačiau laikytis su Jehovos kaimene irgi privalu. Ar protinga būtų manyti, kad tie, kas nuo kaimenės atsiskyrė ir nuėjo savais keliais, bus apsaugoti? (Mch 2:12)

13. Ko mūsų jaunuoliai gali pasimokyti iš tik ką aptartų Biblijos pavyzdžių?

¹³ Jaunuoli, ar suvoki, kaip svarbu yra būti drauge su visa brolija? Stenkis atsispirti polinkiui leisti laiką vien su bendraamžiais ar išvis izoliuotis nuo aplinkinių. Artėja metas, kai kiekvienam iš mūsų, jaunam ir senam, kaip niekad reikės bendratikių palaikymo. Tad stiprink savo draugystę su broliais ir sesėmis, džiaukis galėdamas kartu su jais tarnauti Jehovai. Ateityje tokie artimi saitai su Dievo tauta išgelbės tau gyvybę.

14, 15. a) Kodėl Jehova mus moko gyventi santarvėje? b) Kaip Jehova mums primena, kad turime būti vieningi?

¹⁴ Jehova padeda mums sutartinai jam tarnauti (Sof 3:8, 9). Jis yra numatęs metą, kai visa iš naujo suburs Kristuje, ir mus tam ruošia jau šiandieną. (Perskaityk Efeziečiams 1:9, 10.) Dievas nori, kad visi protu apdovanoti jo kūriniai, tiek danguje, tiek žemėje, vieningai jį šlovintų, būtų tarsi viena darni šeima. Šis Jehovos sumanymas, be abejonės, bus įgyvendintas. Jaunuoliai, jei ir jūs trokštate ištisą amžinybę būti tos šeimos nariai, turite darbuotis išvien su Jehovos organizacija.

¹⁵ Norėdamas, kad santarvėje gyventume amžinai, Jehova kantriai mus moko jau dabar. Rašte vis primenama, kad turime vieni kitais rūpintis, puoselėti švelnų prisirišimą, vieni kitus guosti, ugdyti (Rom 12:10; 1 Kor 12:25; 1 Tes 4:18; 5:11). Jehova žino, kad esame netobuli ir ne visada sutariame, todėl mus ragina: „Mielai atleiskite vieni kitiems“ (Ef 4:32).

16, 17. a) Kokia yra viena iš priežasčių, kodėl rengiame krikščioniškus sambūrius? b) Ko jaunuoliai gali pasimokyti iš Jėzaus?

¹⁶ Kad išmoktume laikytis drauge, Dievas taip pat liepė rengti krikščioniškus sambūrius. Dažnai skaitome žodžius iš Hebrajams 10:24, 25. Viena iš priežasčių, kodėl turime vis sueiti draugėn, — kad parodytume vieni kitiems dėmesingumą, skatintume mylėti ir daryti gerus darbus. Verta atkreipti dėmesį, jog sueigose turime raginti vieni kitus, juo labiau, kad regime besiartinančią Jehovos dieną.

¹⁷ Puikų pavyzdį čia paliko Jėzus — Dievo garbintojų sambūrius jis labai vertino. Būdamas dvylikos jis kartu su šeima dalyvavo didelėje šventėje Jeruzalėje. Grįždami tėvai pastebėjo, kad Jėzaus su jais nėra. Kur šis buvo dingęs? Gal įsimaišė į kokį bendraamžių būrį ir smagiai leido laiką atskirai nuo tėvų? Ne. Juozapas su Marija „rado jį šventykloje sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį“ (Lk 2:45-47).

18. Kaip mūsų maldos padeda stiprinti tarpusavio vienybę?

¹⁸ Stiprinti tarpusavio vienybę galime ir vieni už kitus melsdamiesi. Kai  maldose minime brolius ir seses vardu, imame dar labiau juos branginti. Tokios maldos padės mums nuolat turėti mintyje, kaip svarbu jais rūpintis. Priminimas mylėti bendratikius, rodyti jiems dėmesį per sueigas ir melstis už juos skirtas ne vien suaugusiems krikščionims. Ar jūs, jaunuoliai, irgi taip darote? Ar stengiatės, kad jūsų ryšys su dvasine šeima būtų kuo tvirtesnis? Jei taip, neprisirišite prie Šėtono valdomo pasaulio ir, kai ateis jo pražūties diena, išliksite gyvi.

19—21. a) Kaip parodome, kad esame „vieni nuo kitų priklausomi nariai“? Prašom pateikti pavyzdžių. b) Ko pasimokome iš to, ką daugelis brolių darė, kai bendratikius ištiko nelaimė?

¹⁹ Jehovos garbintojai jau dabar vadovaujasi principu, užrašytu Romiečiams 12:5: „[Esame] vieni nuo kitų priklausomi nariai.“ Tai akivaizdu, kai, pavyzdžiui, ištinka nelaimė. 2011-ųjų gruodį taifūnas nuniokojo Mindanao salą Filipinuose. Per naktį potvynis užliejo daugiau nei 40 000 namų. Nukentėjo ir ne viena dešimtis mūsų bendratikių šeimų. Filialas pranešė, kad dar iki suformuojant pagalbos komitetus, broliai ir sesės iš kitų vietovių jau ėmė siųsti paramą.

²⁰ Kai žemės drebėjimas ir jo sukeltas cunamis smogė rytiniam Japonijos krantui, nukentėjo daugybė mūsų bendratikių. Kai kurie prarado viską, ką turėjo. Jošiko po nelaimės liko be namų. Sesė gyveno apie 40 kilometrų nuo Karalystės salės. Ji pasakoja: „Jau kitą dieną po žemės drebėjimo rajono prižiūrėtojas ir dar vienas brolis išsiruošė mūsų ieškoti.“ Plačiai šypsodamasi ji priduria: „Kaip džiaugėmės, kad per bendruomenę buvo taip nuostabiai pasirūpinta mūsų dvasiniais poreikiais! Mes, be to, gavome apsiaustų, batų, krepšių ir pižamų.“ Vienas pagalbos komiteto narys sako: „Broliai iš visos Japonijos buvo kaip vienas kumštis, vieni kitiems padėjo. Kai kurie bendratikiai atvyko padėti net iš Jungtinių Valstijų. Kai jų klausė, kodėl keliavo tiek toli, jie sakė: „Su Japonijos broliais esame viena šeima ir dabar jiems reikia pagalbos.“ Kaip gera priklausyti prie organizacijos, kurios nariai šitaip rūpinasi vieni kitais! Neabejojame, kad Jehovai labai smagu matyti tokią vienybės dvasią.

²¹ Jeigu jau dabar išmoksime gyventi santarvėje, būsime geriau pasiruošę kartu sutikti sunkumus, kurie, labai tikėtina, užklups artėjant šios santvarkos galui. Net jei prarastume ryšį su bendratikiais kituose kraštuose, laikysimės drauge su vietiniais broliais. Fumiko, nukentėjusi nuo taifūno Japonijoje, sako: „Pabaiga jau čia pat. Kol laukiame laiko, kai nelaimių nebebus, turime ir toliau padėti savo bendratikiams.“

22. Kodėl verta puoselėti vienybę tarp bendratikių?

²² Jehovos dienai ruoškis jau dabar — daryk visa, kas nuo tavęs priklauso, kad puoselėtum vienybę su bendratikiais. Kai grius susiskaldęs Šėtono pasaulis, Jehova savo tautą išgelbės, kaip yra išgelbėjęs ne sykį (Iz 52:9, 10). Ar būtum jaunas, ar vyresnio amžiaus, visad atmink, kad tarp išgelbėtųjų būsi tik jei laikysiesi kartu su vieninga Dievo tauta. Svarbu nepamiršti ir dar kai ko — ką vertinga esame gavę. Apie tai pakalbėsime kitame straipsnyje.