SULAUKĘS patapšnojimo per petį, Kingzlis pradeda skaityti Bibliją — tai jo pirmoji užduotis teokratinės tarnybos mokykloje. Jis aiškiai ištaria visus žodžius, nepraleidžia nė skiemens. Bet pala, kodėl jis nežiūri į Bibliją?

Kingzlio namai Šri Lankoje. Jis aklas. Taip pat sutrikusi jo klausa, o kad judėtų, jam reikalingas invalido vežimėlis. Kaip tad jis pažino Jehovą ir padarė tokią pažangą, kad net įsirašė į teokratinės tarnybos mokyklą? Leiskite papasakoti.

Kai pirmąkart sutikau Kingzlį, buvau tiesiog sužavėtas, kaip jis trokšta tiesos. Jis jau buvo studijavęs Bibliją su keliais Jehovos liudytojais, jo knyga Pažinimas, vedantis į amžiną gyvenimą Brailio raštu buvo gerokai susitrynusi. * Kingzlis priėmė mano pasiūlymą studijas atnaujinti, tačiau iškilo du sunkumai.

Pirma, su keliais kitais žmonėmis jis gyveno senelių ir neįgaliųjų namuose. Kadangi aplink buvo daug triukšmo, o Kingzlio klausa prasta, turėjau kalbėti kur kas garsiau nei įprastai. Tiesą sakant, tokius kassavaitinius mūsų pokalbius galėjo girdėti visi, kas tik būdavo namuose.

 Antra, per susitikimą Kingzlis galėjo perskaityti ir suprasti tik nedidelį kiekį naujos informacijos. Kad studijos būtų kuo prasmingesnės, Kingzlis joms rūpestingai pasiruošdavo. Jis iš anksto ne vieną kartą persiskaitydavo pastraipas, susiieškodavo nurodytas eilutes savo Biblijoje Brailio raštu ir tada suformuluodavo atsakymus į klausimus. Šis metodas pasirodė esąs labai veiksmingas. Kai studijuodavome, jis sėdėdavo ant kilimėlio po savimi sukryžiavęs kojas ir visu balsu atsakinėdamas entuziastingai trependavo į grindis. Netrukus mes jau studijuodavome dusyk per savaitę, kaskart po dvi valandas!

Kingzlis troško lankyti sueigas, tačiau tai jam buvo labai nelengva. Jam reikėjo padėti įlipti į vežimėlį, po to į automobilį, galiausiai patekti į Karalystės salę. Bet daug kas iš bendratikių jam mielai padėdavo, jiems tai — garbė. Per sueigas Kingzlis sėsdavosi kuo arčiau kalbėtojo, atidžiai klausydavosi ir net komentuodavo!

Taip mums bestudijuojant, Kingzlis nusprendė įsirašyti į teokratinės tarnybos mokyklą. Likus porai savaičių iki jo pirmosios užduoties, aš pasiteiravau, ar jis repetavo. Jis nedvejodamas atsakė: „Taip, broli, repetavau gal trisdešimt kartų.“ Pagyriau jį ir paklausiau, ar galiu išgirsti, kaip jis skaito. Jis atsivertė savo Bibliją, uždėjo pirštus ant Brailio raštu išspausdintų raidžių ir pradėjo skaityti. Tačiau aš pastebėjau, kad pirštais per tekstą jis braukia ne taip, kaip visada. Pasirodo, jam skirtą ištrauką Kingzlis išmoko atmintinai!

Man skruostais nusirito ašaros. Negalėjau patikėti tuo, ką matau. Paklausiau Kingzlio, kaip jam pavyko viską taip gerai įsiminti surepetavus vos trisdešimt kartų. Jis atsakė: „Ne, aš repetavau trisdešimt kartų per dieną.“ Daugiau kaip mėnesį Kingzlis, sėdėdamas ant savo kilimėlio, vis skaitė ir skaitė Biblijos ištrauką, kol galiausiai ją išmoko žodis į žodį.

Ir štai atėjo diena užduotį atlikti Karalystės salėje. Kai Kingzlis baigė skaityti, auditorija prapliupo audringais plojimais. Daugelis, matydami tokį mokyklos naujoko ryžtą, net susigraudino. Viena skelbėja, kuri dėl jaudulio nebeatlikinėjo užduočių, nusprendė iš naujo įsirašyti į mokyklą. Kodėl? Ji pasakė: „Jei gali Kingzlis, galiu ir aš!“

2008-ųjų rugsėjo šeštąją, po trejus metus trukusių Biblijos studijų, Kingzlis viešai parodė savo pasiaukojimą Jehovai krikštu vandenyje. Iki pat savo mirties 2014 metų gegužės tryliktąją jis liko atsidavęs Jehovos liudytojas. Kingzlis buvo tvirtai įsitikinęs, kad žemės rojuje Jehovą galės šlovinti būdamas visiškai stiprus ir sveikas (Iz 35:5, 6). (Papasakojo Polas Makmanusas.)