1. Kaip tarnyboje naudojamės maldos „Tėve mūsų“ žodžiais, užrašytais Mato 6:9-13?

NEMAŽAI žmonių gali pacituoti maldą „Tėve mūsų“ atmintinai. Tarnyboje dažnai skaitome šios maldos žodžius, norėdami padėti pašnekovams suprasti, kad Dievo Karalystė yra reali ir kad žemėje netrukus įgyvendins nuostabias permainas. Taip pat atkreipiame dėmesį į patį pirmąjį maldos prašymą, bylojantį, kad Dievas turi vardą ir kad jį reikia laikyti šventu, arba pašventinti (Mt 6:9, išnaša).

2. Iš kur žinome, jog Jėzus nenorėjo, kad kaskart melsdamiesi kartotume jo žodžius tarsi eilėraštį?

² Ar Jėzus norėjo, kad kaskart melsdamiesi kartotume jo žodžius tarsi eilėraštį, kaip daro daugelis tikinčiųjų? Tikrai ne. Prieš pat pasakydamas maldą „Tėve mūsų“, jis buvo liepęs: „Melsdamiesi nekalbėkite to paties per tą patį“ (Mt 6:7). Kiek vėliau Jėzus šią maldą pakartojo, tik jau kitais žodžiais (Lk 11:1-4). Akivaizdu, kad Jėzus norėjo pamokyti, ko Dievą turime melsti ir kas maldoje turėtų  būti svarbiausia. Todėl ši malda deramai vadinama pavyzdine.

3. Apie ką vertėtų pagalvoti, kai nagrinėsime pavyzdinę maldą?

³ Šiame ir kitame straipsniuose pavyzdinę maldą panagrinėsime detaliau. Kiekvienas pagalvokime: kaip ši malda galėtų padėti man pagerinti savo maldas? Ar iš mano gyvenimo akivaizdu, kad suvokiu jos žodžių esmę?

4. Ką mums primena kreipinys „Tėve mūsų“ ir kokia prasme Jehova yra mums Tėvas?

⁴ Pavyzdinėje maldoje nesakoma „Tėve mano“, sakoma „Tėve mūsų“. Šis kreipinys primena, kad Jehova yra Tėvas visiems mūsų broliams ir sesėms. Kaip džiaugiamės priklausydami brolijai, kurioje visi vieni kitus nuoširdžiai myli! (1 Pt 2:17) Pateptuosius krikščionis Dievas įsūnijo, suteikė jiems galimybę gyventi danguje, todėl Jehovą jie gali vadinti Tėvu tikrąja šio žodžio prasme (Rom 8:15-17). Tie, kas viliasi amžinai gyventi žemėje, Jehovą irgi gali vadinti savo Tėvu. Juk jis yra gyvybės Davėjas, savo garbintojus labai myli ir aprūpina viskuo, ko reikia. Dievo vaikais tikrąja prasme jie taps, kai pasieks tobulybę ir įrodys savo ištikimybę per paskutinį išbandymą (Rom 8:21; Apr 20:7, 8).

5, 6. Ką geriausia tėvai gali padaryti dėl savo vaikų ir kokia yra paties vaiko atsakomybė? (Žiūrėk nuotrauką straipsnio pradžioje.)

⁵ Jūs, tėvai, savo vaikams duosite labai daug gera, jei mokysite juos melstis ir padėsite jiems suprasti, kad Jehova yra rūpestingas dangiškasis Tėvas. Vienas brolis iš Pietų Afrikos, dabar tarnaujantis rajono prižiūrėtoju, pasakoja: „Nuo pat dienos, kai mano dukrelės išvydo pasaulį, melsdavausi su jomis kiekvieną vakarą, nebent būdavau kur išvykęs. Jos sako, kad nepamena, ką maldose kalbėdavau. Bet puikiai prisimena, kad tomis akimirkomis jausdavosi ramios ir saugios, jausdavo, koks šventas dalykas yra malda mūsų Tėvui. Kai mergaitės pramoko kalbėti, ėmiau raginti jas pačias balsu melstis, kad išgirsčiau, kaip jos išpasakoja Jehovai savo mintis ir jausmus. Šitaip turėdavau nuostabią progą žvilgtelėti į jų širdelę. O tada galėjau švelniai jas mokyti įtraukti į savo maldas prašymus iš pavyzdinės Jėzaus maldos, kad jų pokalbiai su Dievu taptų prasmingi ir turėtų aiškų pagrindą.“

⁶ Kaip ir buvo galima tikėtis, mergaitės darė puikią dvasinę pažangą. Dabar abi mūsų brolio dukros jau sukūrusios šeimas ir kartu su savo vyrais džiugiai triūsia visalaikėje tarnyboje. Geriausia, ką tėvai gali padaryti dėl savo vaikų, — tai padėti jiems išsiugdyti šiltą, artimą ryšį su Jehova. Aišku, šio ryšio neprarasti jau yra kiekvieno asmeninė atsakomybė. Būtina gerai suvokti Dievo vardo reikšmę, didžiai jį mylėti ir gerbti (Ps 5:12, 13 [5:11, 12, Brb]; 91:14). Apie tai dabar ir pakalbėkime.

7. Kokią garbę Dievas mums suteikia ir ko iš mūsų tikimasi?

⁷ Kokia mums garbė ne tik žinoti Dievo asmenvardį, bet ir būti tauta, kurią jis savo vardui subūrė! (Iz 43:10; Apd 15:14) Dangiškojo Tėvo meldžiame: „Tebūna šventu laikomas  tavo vardas.“ Šitaip Jehovos, be kita ko, prašome, kad padėtų mums saugotis žodžių ir darbų, kuriais parodytume nepagarbą jo šventam vardui. Nenorime būti kaip kai kurie pirmajame amžiuje gyvenę asmenys: jie viena kalbėjo, kita darė. Apaštalas Paulius tokiems rašė: „Dėl jūsų juk piktžodžiaujama Dievo vardui tarp kitataučių“ (Rom 2:21-24).

8, 9. Prašom pateikti pavyzdį, kaip Jehova palaimina tuos, kas trokšta šlovinti jo vardą.

⁸ Mes trokštame visu kuo rodyti pagarbą šventam Dievo vardui. Štai pavyzdys iš Norvegijos. Netikėtai mirus vyrui, mūsų sesė liko viena su dvejų metukų sūneliu. Ji sako: „Tai buvo labai nelengvas laikotarpis. Kasdien kone kas valandą meldžiausi Jehovai ir prašiau stiprybės, kad nepalūžčiau. Jokiu būdu nenorėjau priimti kokio neišmintingo sprendimo ar sulaužyti ištikimybę Dievui ir šitaip duoti Šėtonui pagrindą iš Jehovos šaipytis. Troškau savo elgesiu pašlovinti Jehovos vardą. Taip pat norėjau, kad sūnus vėl pamatytų tėtį rojuje“ (Pat 27:11).

⁹ Ar tokius nesavanaudiškus sesės prašymus Jehova išpildė? Taip. Reikiamą paramą sesė gavo nuolat bendraudama su rūpestingais tikėjimo bičiuliais. Po penkerių metų ji ištekėjo už vyresniojo. Jos sūnus, dabar jau dvidešimtmetis, yra krikštytas mūsų brolis. Sesė sako: „Esu tokia laiminga, kad vyras padėjo man jį užauginti.“

10. Kada Dievo vardas bus galutinai pašventintas?

¹⁰ Kada Jehovos vardas bus galutinai pašventintas, kada bus grąžinta jam priderama šlovė? Tada, kai Jehova pašalins visus, kas nenori pripažinti jo visavaldystės. (Perskaityk Ezechielio 38:22, 23.) Žmonija palaipsniui grįš į tobulybę. Kaip laukiame to meto, kai visi tiek danguje, tiek žemėje Jehovos vardą laikys šventu! Tada mūsų dangiškasis Tėvas galiausiai bus „viskas kiekvienam“ (1 Kor 15:28).

11, 12. Kokį svarbų dalyką Jehova savo tarnams padėjo suprasti 1876 metais?

¹¹ Prieš Jėzui pakylant į dangų, apaštalai klausė: „Viešpatie, ar tu šiuo laiku grąžinsi Izraeliui karalystę?“ Iš Jėzaus atsakymo aišku, kad dar nebuvo atėjęs laikas jiems žinoti, kada stos Dievo Karalystės valdžia. Mokinius jis ragino susitelkti į svarbų evangelizacijos darbą. (Perskaityk Apaštalų darbų 1:6-8.) Vis dėlto savo sekėjus Jėzus mokė melsti, kad Dievo Karalystė ateitų, ir skatino juos to meto laukti. Todėl krikščionys iki pat šiandien tos Karalystės ir meldžia.

¹² Artinantis metui Jėzui danguje sėsti į Dievo Karalystės sostą, Jehova savo tarnams padėjo suprasti, kada tai įvyks. 1876 metais žurnale Bible Examiner (Biblijos tyrėjas) buvo išspausdintas Čarlzo Teizo Raselo straipsnis „Kada baigsis pagonių laikai?“ „Septyni laikotarpiai“, minimi Danieliaus pranašystėje, jame buvo sutapatinti su „skirtaisiais tautų laikais“, apie kuriuos kalbėjo Jėzus. Straipsnyje paaiškinta, kad tie „laikai“ baigsis 1914-aisiais * (Dan 4:13 [4:16, Brb]; Lk 21:24).

13. Kas nutiko 1914-aisiais ir ką liudija įvykiai, besiklostantys nuo tų metų?

 ¹³ Europoje 1914-aisiais įsižiebė karas, į kurį vėliau įsitraukė visas pasaulis. Daug kur siautė badas. 1918 metais, karui baigiantis, kilo pražūtinga gripo epidemija, nusinešusi daugiau gyvybių negu pats karas. Ženklas, kuris, anot Jėzaus, turės byloti apie jo nematomo karaliavimo pradžią, ėmė akivaizdžiai pildytis (Mt 24:3-8; Lk 21:10, 11). Apstu įrodymų, kad būtent 1914-aisiais Jėzui Kristui, naujajam žemės Karaliui, „buvo duotas vainikas“. Jis „pergalingai išjojo, kad pasiektų galutinę pergalę“ (Apr 6:2). Danguje įvyko karas: Jėzus kovėsi su Šėtonu ir jo demonais ir išmetė juos žemėn. Nuo tada žmonija aiškiai jaučia, kaip pildosi šie pranašystės žodžiai: „Vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito Velnias. Jis baisiai įpykęs ir žino turįs mažai laiko“ (Apr 12:7-12).

14. a) Kodėl tebėra svarbu melsti, kad ateitų Dievo Karalystė? b) Koks ypatingas darbas mums pavestas?

¹⁴ Pranašystė, užrašyta Apreiškimo 12:7-12, padeda suprasti, kodėl, danguje užgimus Dievo Karalystei, žmoniją ėmė varginti visokiausios negandos. Nors Jėzus danguje ir tapo Karaliumi, žemę vis dar tebevaldo Šėtonas. Tačiau netrukus Kristus pasieks „galutinę pergalę“ ir nušluos nuo žemės visą blogį. Iki pat tada mes nenustosime meldę, kad ateitų  Dievo Karalystė. O kad šis prašymas tikrai nuoširdus, bylos mūsų uolios pastangos apie tą Karalystę skelbti. Atlikdami šį darbą prisidedame prie išpranašautojo ženklo pildymosi. Jėzus buvo pasakęs: „Bus paskelbta ši geroji naujiena apie karalystę visoje gyvenamoje žemėje paliudyti visoms tautoms; ir tada ateis galas“ (Mt 24:14).

15, 16. Ar pakanka tik melsti, kad žemėje būtų Dievo valia? Prašom paaiškinti.

¹⁵ Maždaug prieš šešis tūkstantmečius žemėje buvo vykdoma Dievo valia. Žmonija turėjo puikią pradžią. Jehova matė, kad visa, ką jis sukūrė, „buvo labai gera“ (Pr 1:31). Tačiau netrukus ėmė maištauti Šėtonas ir nuo to laiko Dievo valią žemėje vykdė palyginti nedaugelis. Kaip džiugu, kad šiandien Jehovai tarnauja jau apie aštuonis milijonus žmonių! Visi jie ne vien meldžia, kad žemėje būtų Dievo valia, bet ir ją vykdo. Tai matyti iš jų gyvensenos ir iš to, kad su atsidavimu moko kitus apie Dievo Karalystę.

¹⁶ Štai vienos mūsų sesės pavyzdys. Ji pasikrikštijo 1948-aisiais ir tarnavo misioniere Afrikoje. Sesė sako: „Turėdama omenyje šiuos pavyzdinės maldos žodžius, dažnai meldžiu, kad visi romūs lyg avys žmonės būtų surasti ir jiems būtų padėta pažinti Jehovą, kol dar ne vėlu. Taip pat prieš kam nors paliudydama, prašau išminties, kad galėčiau pasiekti žmogaus širdį. Meldžiu ir dėl tų „avių“, kurios jau surastos: prašau Jehovą, kad laimintų mūsų pastangas jomis rūpintis.“ Nenuostabu, kad šiai aštuoniasdešimtmetei sesei tarnyboje sekasi puikiai — ji daug kam padėjo tapti Jehovos liudytojais. Tu, tikėtina, irgi pažįsti ne vieną garbaus amžiaus bendratikį, kuris atsidėjęs vykdo Dievo valią. (Perskaityk Filipiečiams 2:17.)

17. Ką jauti, žinodamas, kaip Jehova ateityje atsakys į mūsų prašymą „tebūna tavo valia [...] žemėje“?

¹⁷ Kad žemėje būtų Jehovos valia, mes melsime tol, kol čionai nebeliks Dievo Karalystės priešų. Žemė tada taps rojumi, į gyvenimą sugrįš milijardai mirusiųjų. „Nesistebėkite tuo, — sakė Jėzus, — nes ateina valanda, kai visi esantys kapuose išgirs jo [Žmogaus Sūnaus] balsą ir išeis“ (Jn 5:28, 29). Kokie laimingi būsime susitikę su savo prikeltais artimaisiais! Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą“ mums nuo akių (Apr 21:4). Dauguma prikeltųjų bus „neteisieji“, neturėję progos išgirsti tiesos apie Dievą Jehovą ir jo Sūnų. Kaip džiugu bus tuos žmones mokyti, išaiškinti, kokia Dievo valia, kokie jo sumanymai! Šitaip padėsime jiems stoti į kelią, vedantį į amžiną gyvenimą (Apd 24:15; Jn 17:3).

18. Ko visų pirma reikia, kad žmonija būtų laiminga?

¹⁸ Taika ir darna visatoje įsigalės tik tada, kai valdant Dievo Karalystei bus pašlovintas Jehovos vardas. Dievui išpildžius pirmuosius tris pavyzdinės maldos prašymus, žmonių laimei nebebus jokių kliūčių. Toje Jėzaus maldoje randame dar keturis svarbius prašymus. Apie juos pakalbėsime kitame straipsnyje.