1—3. Kodėl viena mūsų sesė yra įsitikinusi, kad Jehova žino, ko mums reikia?

MŪSŲ sesė Lana, tarnaujanti reguliariąja pioniere, niekad nepamirš, kas nutiko vieną 2012-ųjų vasaros dieną jai lankantis Vokietijoje. Ji aiškiai pajuto, kaip Jehova atsakė į du konkrečius jos prašymus. Lana važiavo nemažą atstumą traukiniu iki oro uosto ir pakeliui meldėsi, kad Jehova padėtų kam nors paliudyti. Atvykusi į oro uostą sužinojo, kad jos skrydis atidėtas iki rytojaus. Tada maldoje Jehovai ji išsakė savo nerimą, mat buvo išleidusi beveik visus išsikeistus pinigus ir neturėjo, kur nakvoti.

² Vos tik Lana baigė melstis, išgirdo kažkieno balsą: „Labas, Lana, ką čia veiki?“ Atsisukusi ji išvydo savo buvusį bendramokslį. Šis ruošėsi skristi į Pietų Afriką; jo išlydėti į oro uostą atvyko ir mama su močiute. Sužinojusios apie Lanos situaciją, jiedvi maloniai pakvietė mūsų sesę pas jas apsistoti. Mama, vardu Elkė, ir močiutė buvo labai svetingos, daug klausinėjo Laną apie jos tikėjimą ir visalaikę tarnybą.

 ³ Kitą rytą po sočių pusryčių Lana atsakė šeimininkėms į dar keletą klausimų apie Biblijos mokymus. Tada užsirašė jų adresą ir sutarė, kad jas aplankys kas nors iš vietinių Jehovos liudytojų. Atsisveikinusi Lana išvažiavo į oro uostą ir saugiai grįžo namo. Ji įsitikinusi, kad Jehova išgirdo jos prašymus ir ištiesė pagalbos ranką (Ps 65:3 [65:2, Brb]).

4. Apie ką pakalbėsime šiame straipsnyje?

⁴ Kai mus netikėtai prispaudžia bėdos, nesivaržydami šaukiamės Jehovos pagalbos. Ištikimų savo tarnų maldavimų jis atidžiai klausosi (Ps 34:16 [34:15, Brb]; Pat 15:8). Tačiau gilindamiesi į pavyzdinės Jėzaus maldos žodžius suprantame, kad yra ir daug svarbesnių dalykų, kuriuos maldose turime minėti. Dabar pakalbėkime, kaip keturiuose paskutiniuose pavyzdinės maldos prašymuose atsispindi mūsų dvasinės reikmės. (Perskaityk Mato 6:11-13.)

5, 6. Kodėl prašyti kasdienės mūsų duonos svarbu net jei ir nestokojame?

⁵ Atkreipk dėmesį, kad Jėzus nesakė „kasdienės mano duonos duok man šiandien“. Ne, jis mokė prašyti „mūsų duonos“. Viktoras, rajono prižiūrėtojas iš Afrikos, sako: „Dažnai iš širdies dėkoju Jehovai, kad mudviem su žmona nereikia nerimauti, iš kur gausime pavalgyti ar kaip susimokėsime nuomą. Broliai geranoriškai pasirūpina mumis kiekvieną dieną. Bet maldoje Dievą dar prašau, kad padėtų tiems, kas padeda mums, ir jie galėtų įveikti pragyvenimo sunkumus.“

⁶ Nors mums patiems maisto ir netrūktų, galime melstis už bendratikius, kurie gyvena vargingai ar yra nukentėję nuo kokios negandos. Kad tokios maldos nuoširdžios, tebyloja ir mūsų darbai. Pavyzdžiui, galime dalytis su tokiais broliais ir sesėmis tuo, ką turime. Taip pat galime vis paaukoti mūsų organizacijos pasaulinei veiklai. Žinome, kad dalis surinktų lėšų bus skiriama padėti į nelaimę papuolusiems bendratikiams (1 Jn 3:17).

7. Kokį pavyzdį Jėzus pateikė, ragindamas klausytojus nebūti susirūpinusius dėl rytojaus?

⁷ Sakydamas „kasdienė duona“ Jėzus, tikėtina, turėjo omenyje mūsų būtiniausius poreikius. Atkreipęs klausytojų dėmesį į gėles, jis tęsė: „Jeigu Dievas taip aprengia laukų augalą, [...] argi juo labiau neaprengs jūsų, mažatikiai? Todėl nebūkite susirūpinę ir nesakykite [...] ‘kuo apsivilksime?’“ Tada darsyk pasakė: „Nebūkite susirūpinę dėl rytojaus“ (Mt 6:30-34). Iš šių žodžių suprantame, kad neturime vaikytis materialinės gerovės, siekti užsitikrinti finansiškai stabilią ateitį. Jei kasdien nestokojame to, kas svarbiausia, būkime patenkinti. Dievą galime melsti, kad turėtume pastogę, darbą, kuris padėtų aprūpinti šeimą, taip pat kad nestokotume išminties ir gebėtume gerai pasirūpinti savo sveikata. Tačiau jei maldose minėtume tik tokias kasdienes reikmes, praleistume kai ką daug svarbesnio.

8. Apie ką mums turėtų priminti Jėzaus žodžiai „kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

⁸ Jėzaus žodžiai „kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“ turėtų priminti apie būtinybę kasdien maitintis dvasiniu maistu. Didysis Mokytojas sakė: „Žmogus bus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Jehovos lūpų“ (Mt 4:4). Tad nepaliaukime meldę,  kad Jehova ir toliau tiektų mums dvasinį peną reikiamu laiku.

9. Kokia prasme mūsų kaltės yra tarsi skolos?

⁹ Jėzus mokė melsti: „Atleisk mums mūsų kaltes [pažodžiui „skolas“]“ (Mt 6:12, išnaša; Lk 11:4). Daugiau nei prieš 60 metų šiame žurnale buvo paaiškinta: „Sulaužydami Dievo įstatymą ir nusidėdami, tampame jam skolingi. [...] Už nuodėmę Dievas galėtų pareikalauti mūsų gyvybės [...]. Jis galėtų nebeduoti savo ramybės, nutraukti taikius santykius su mumis. [...] Mes esame skolingi jam meilę, kurią išreiškiame klusnumu. Kai nusidedame, nesumokame jam tos meilės skolos. Darydami nuodėmę parodome Dievui nemeilę“ (1 Jn 5:3).

10. Kodėl Jehova gali atleisti mūsų kaltes ir kokius jausmus mums tai sukelia?

¹⁰ Dievo atleidimo mums reikia kasdien. Kaip gera žinoti, kad mūsų nuodėmėms atleisti Jehova parūpino išpirką! Nors savo gyvybę Jėzus paaukojo prieš beveik du tūkstančius metų, išpirką turėtume branginti taip, tarsi ji būtų sumokėta šiandien. Pasak Biblijos, „žmogaus gyvasties kaina per aukšta“: kad ir kaip mes, netobuli žmonės, stengtumės, negalėtume išsipirkti iš nuodėmės ir mirties vergijos. (Perskaityk Psalmyno 49:8-10 [49:7-9, Brb]; 1 Petro 1:18, 19.) Už šią neįkainojamą dovaną turime nuolat Jehovai dėkoti. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad Jėzus mokė prašyti atleidimo už „mūsų kaltes“. Šie žodžiai primena, jog Dievo gailestingumo reikia visiems mūsų broliams ir sesėms. Jehova nori, kad rūpintumės ne tik savo pačių dvasine gerove, bet ir kitų, taigi ir tų bendratikių, kurie galbūt mums prasikalto. Tokie prasikaltimai dažnai būna palyginti menki ir čia mums yra puiki proga tikėjimo draugams parodyti, kad juos iš tiesų mylime ir esame pasirengę atleisti, kaip Dievas mums patiems noriai atleidžia (Kol 3:13).

11. Kodėl svarbu būti atlaidiems?

¹¹ Kadangi esame netobuli, atleisti ne visada lengva. Kartais gal net pajuntame kam nors pagiežą (Kun 19:18). Jei savo nuoskaudas visiems išpasakotume, kai kurie galbūt imtų palaikyti mūsų pusę ir  taip kiltų pavojus bendruomenės vienybei. Leisdami įvykiams šitaip rutuliotis, parodytume stokojantys dėkingumo Jehovai už jo gailestingumą ir suteiktą išpirką. O Jehova, matydamas, kad esame neatlaidžios dvasios, pats nebebūtų mums atlaidus. Kristaus išperkamoji auka mūsų tada nebegelbėtų (Mt 18:35). Mums tai primena Jėzaus žodžiai, kuriuos jis pasakė vos užbaigęs pavyzdinę maldą. (Perskaityk Mato 6:14, 15.) Jei norime patirti Dievo atlaidumą, taip pat turime sergėtis sunkių nuodėmių (1 Jn 3:4, 6). Todėl Jehovą prašome dar vieno dalyko.

12, 13. a) Kas nutiko Jėzui netrukus po krikšto? b) Kodėl galima sakyti, kad tai, ar žmogus pasiduos pagundai ar ne, priklauso tik nuo jo paties? c) Ką Jėzus įrodė, likdamas ištikimas Dievui iki mirties?

¹² Pavyzdinės maldos žodžiai „nevesk mūsų į pagundą“ mums primena, kas nutiko Jėzui netrukus po krikšto. Dievo dvasia nuvedė jį į dykumą, „kad būtų Velnio gundomas“ (Mt 4:1; 6:13). Ar tai turėtų mus stebinti? Tikrai ne, jei aiškiai suvokiame pagrindinę priežastį, kodėl Dievo Sūnus atėjo į žemę. Adomas su Ieva nepripažino Dievo savo Valdovu. Reikėjo nemažai laiko, kad būtų atsakyta į tokius svarbius klausimus: ar žmogų Jehova išties sukūrė be priekaištų? Ar tobulas žmogus gali likti ištikimas Dievui net piktojo gundomas? Ar žmonėms būtų geriau gyventi be Dievo valdžios, kaip teigė Šėtonas? (Pr 3:4, 5) Jėzus, iki galo išlaikydamas ištikimybę Jehovai, įrodė, kad Šėtono mesti kaltinimai yra melagingi. Kai į minėtus klausimus bus atsakyta galutinai, visi danguje ir žemėje žinos, kad Jehova yra teisėtas Visavaldis ir kad ta valdžia naudojasi savo tarnų labui.

¹³ Dievas yra šventas, todėl niekada negundo savo kūrinių daryti blogus darbus. Biblijoje Gundytoju vadinamas jo priešininkas, Šėtonas (Mt 4:3). Šis siekia sukelti mums įvairiausių pagundų ir taip įstumti į nuodėmę. Vis dėlto tik nuo mūsų pačių priklauso, ar leisimės jo suvedžiojami. (Perskaityk Jokūbo 1:13-15.) Štai Jėzus nedvejodamas atmetė suktus Šėtono siūlymus ir kaskart jam atsakydamas citavo Dievo Žodį. Šitaip parodė laikąs Jehovą visatos Valdovu. Bet Šėtonas nepasidavė. Biblijoje pasakyta, kad po gundymo dykumoje piktasis atsitraukė nuo Jėzaus „iki kitos progos“ (Lk 4:13). Per visą tą laiką, kurį buvo žemėje, Jėzus nesileido Šėtono suvedžiojamas ir liko klusnus Jehovai. Savo gyvenimu jis parodė, kad tobulas žmogus net sunkiausių išmėginimų akivaizdoje gali išsaugoti ištikimybę Dievui. Tačiau Jėzus buvo ne vienintelis Šėtono taikinys. Piktasis nusitaikęs į kiekvieną Jėzaus sekėją, taigi ir į tave.

14. Ką turime daryti, kad nepasiduotume pagundai?

¹⁴ Kadangi Jehovos visavaldystės klausimas tebėra atviras, Dievas leidžia Šėtonui ir jo pasauliui mus visaip gundyti. Tačiau pats Dievas mūsų negundo. Priešingai, jis mumis pasitiki ir nori padėti. Žinoma, gerbdamas valios laisvę, jis leidžia mums patiems nuspręsti, paklusime jam ar ne, ir nepašalina mums iš kelio visų pagundų. Kad pagundai nepasiduotume, turime būti budrūs ir nuolat melstis. O kaip Jehova į mūsų maldas atsako?

15, 16. a) Kokioms pagundoms turime atsispirti? b) Kas yra kaltas, jei pagundai pasiduodame?

¹⁵ Jehova teikia savo šventosios dvasios, kad nepristigtume jėgų kovoje su  Šėtono gundymais. Taip pat per savo Žodį ir bendruomenės sueigas perspėja, ko reikėtų vengti, pavyzdžiui, neeikvoti laiko, pinigų ir jėgų tiems dalykams, kurie nėra būtini. Štai Espenas ir Janė gyvena vienoje pasiturinčioje Europos šalyje. Daugelį metų jiedu tarnavo reguliariaisiais pionieriais vietovėje, kur trūksta evangelizuotojų. Gimus sūnui, visalaikę tarnybą teko nutraukti. Vėliau susilaukė ir dukrelės. Espenas sako: „Dabar, kai teokratinei veiklai nebegalime skirti tiek daug laiko, dažnai meldžiame Jehovą padėti nepasiduoti pagundoms. Prašome, kad su jo pagalba liktume dvasingi ir uolūs tarnyboje.“

¹⁶ Kita šiandien paplitusi vilionė yra pornografija. Įpuolę į šias žabangas kaltinti Šėtono negalėtume. Kodėl? Todėl, kad nei jo valdomas pasaulis, nei jis pats negali mūsų priversti elgtis prieš savo valią. Kai kurie įniko į šią blogybę, nes vis galvojo apie tai, kas netyra. Vis dėlto tūkstančiai mūsų bendratikių šiai pagundai nepasiduoda — vadinasi, galime ir mes (1 Kor 10:12, 13).

17. a) Kaip galime parodyti, jog tikrai trokštame, kad Jehova gelbėtų mus nuo piktojo? b) Kaip Jehova netrukus atsakys į šį prašymą?

¹⁷ Kaip galime parodyti, jog tikrai trokštame, kad Jehova gelbėtų mus nuo piktojo? Nepriklausydami Šėtono valdomam pasauliui ir laikydamiesi priesako: „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas pasaulyje“ (1 Jn 2:15-17; Jn 15:19). Tai, žinoma, nėra lengva. Bet kaip bus gera, kai Jehova atsakys į mūsų maldas ir nutrauks juodus Šėtono darbus, o jo valdomą santvarką sunaikins! Atminkime, jog nuo tada, kai buvo išmestas iš dangaus, piktasis yra baisiai įpykęs, nes žino mažai turįs laiko. Jis daro viską, kad tik priverstų mus pasukti neištikimybės Dievui keliu. Todėl turime nuolat melsti Jehovą, kad mus nuo piktojo gelbėtų (Apr 12:12, 17).

18. Kas būtina, kad galėtume pergyventi Šėtono santvarkos pabaigą?

¹⁸ Ar nori gyventi pasaulyje, kuriame nebebus Šėtono? Jei taip, nepaliauk meldęs, kad Dievo Karalystė pašlovintų Jehovos vardą, kad žemėje būtų vykdoma jo valia. Prašyk Dievą, kad pasirūpintų tavo dvasinėmis ir fizinėmis reikmėmis. Iš tavo gyvensenos tebūna akivaizdu, jog dalykai, išsakyti pavyzdinėje maldoje, tau tikrai svarbūs.