1, 2. Kas hebrajiškuosiuose raštuose vadinama Dievo pakoju?

JEHOVA yra pasakęs: „Dangus – mano sostas, o žemė – suolelis mano kojoms“ (Iz 66:1). Apie tą „suolelį“ jis sakė: „Aš pašlovinsiu savo pakojo vietą“ (Iz 60:13, Brb). Kaip jis tai daro? Kokią reikšmę tai turi mums, gyvenantiems Dievo „pakojyje“?

² Žodis „pakojis“ hebrajiškuosiuose raštuose perkeltine prasme buvo vartojamas ir kalbant apie Jeruzalės šventyklą (1 Met 28:2; Ps 132:7). Ji buvo Dievo teisingo garbinimo centras pasaulyje, todėl Jehovos akys ja grožėjosi. Tai, kad žemėje buvo tokia šventykla, jau savaime darė Jehovos „pakojo vietą“ šlovingą.

3. Kokia prasme šiandien garbiname Dievą jo šventykloje ir nuo kada tokia tvarka įsigaliojo?

³ Anuomet, kad galėtų artintis prie Jehovos, jo garbintojai turėjo laikytis jo nurodymų ir lankyti šventyklą Jeruzalėje. Dabar tokio pastato, kuris būtų Dievo garbinimo centras, žemėje nebėra. Jehova yra įvedęs naują, daug prakilnesnę tvarką, kaip turėtume jį garbinti. 29 m. e. metais, kai Jėzus pasikrikštijo, Jehova patepė  jį naujuoju Vyriausiuoju Kunigu ir vėliau per jį parūpino mums išpirką (Hbr 9:11, 12). Taigi susitaikyti su Dievu ir prie jo artintis žmonės gali per Jėzų. Jei šios Jehovos nustatytos tvarkos laikomės, garbiname jį teisingai ir tarsi esame jo šventykloje.

4, 5. a) Koks tikrųjų Dievo garbintojų troškimas nusakytas 99-oje psalmėje? b) Apie ką kiekvienam verta pagalvoti?

⁴ Galimybę būti Jehovos šventykloje, tai yra tyrai jį garbinti, labai vertiname. Dėl to garsiname jo vardą ir visiems pasakojame apie brangią jo dovaną, išpirką. Kaip džiugu, kad Jehovą šiandien šlovina jau daugiau nei aštuoni milijonai tikrųjų krikščionių! Kai kurie religingi žmonės mano, kad galės garbinti Dievą, kai paliks žemę ir nukeliaus į dangų. Tačiau Jehovos liudytojai supranta, kad Dievą girti svarbu jau dabar ir būtent čia, žemėje.

⁵ Todėl mes sekame atsidavusiais senovės laikų Jehovos tarnais, apie kuriuos užsimenama 99-oje psalmėje. Ši psalmė byloja, kad Mozė, Aaronas ir Samuelis visomis išgalėmis rėmė teisingą Dievo garbinimą. (Perskaityk Psalmyno 99:1–3, 5–7.) Šiandien, prieš pradėdami eiti kunigų pareigas danguje sykiu su Jėzumi, pateptieji krikščionys ištikimai tarnauja Jehovai žemėje, nelyginant jo šventyklos kiemuose. Juos uoliai remia milijonai „kitų avių“ (Jn 10:16). Nors šios dvi grupės puoselėja skirtingą viltį, visi vieningai tarnauja Jehovai. Tad kiekvienam iš mūsų verta pagalvoti: ar ir aš visomis išgalėmis tarnauju Jehovai ir garbinu jį taip, kaip jis nori?

6, 7. Kas pradėjo keroti pirmųjų krikščionių bendruomenėje ir ką iki 1919-ųjų reikėjo padaryti?

⁶ Nepraėjus nė šimtmečiui nuo krikščionių bendruomenės užgimimo, ėmė keroti išpranašautoji atskalūnybė (Apd 20:28–30; 2 Tes 2:3, 4). Todėl atskirti tikruosius Dievo tarnus nuo netikrų darėsi vis sunkiau. Tik praslinkus ilgiems amžiams Jehovos įgaliotas Karalius Jėzus Kristus atskleidė, kas Dievą garbina teisingai.

⁷ Svarbūs metai buvo 1919-ieji. Tada jau aiškiai matėsi, ką Jehova pripažino savo tarnais, tikraisiais krikščionimis. Iki to laiko jie buvo pataisyti, apvalyti, kad jų tarnystė Dievui būtų dar mielesnė (Iz 4:2, 3; Mal 3:1–4). Pradėjo pildytis vienas regėjimas, kurį pirmajame mūsų eros amžiuje matė apaštalas Paulius.

8, 9. Prašom paaiškinti, kokius tris dalykus reiškia „rojus“, kurį Paulius matė regėjime.

⁸ Apie tą regėjimą rašoma 2 Korintiečiams 12:1–4 (perskaityk). Jehova Pauliui apreiškė, kas dar bus ateityje. Apaštalas sakėsi buvęs „staigiai paimtas ir nuneštas iki trečiojo dangaus“, į „rojų“. Kokius dalykus tame regėjime jis matė? Pirma, būsimą žemės rojų (Lk 23:43). Antra, dvasinę Dievo tarnų gerovę, kuri bus galutinai pasiekta naujajame pasaulyje. Trečia, palaimingą dangiškąjį „Dievo rojų“ (Apr 2:7).

 ⁹ O kodėl žodžiai, kuriuos Paulius girdėjo, yra „nesakomi“, kodėl žmogui jų „nevalia ištarti“? Todėl, kad dar nebuvo atėjęs metas regėjime matytus nuostabius dalykus detaliai nupasakoti. Bet šiandien tikrai tinkama kalbėti apie tai, kaip Jehova laimina savo tarnus.

10, 11. Kokia garbė šiandien mums suteikta?

¹⁰ Mūsų leidiniuose neretai sakoma, kad dvasiniu požiūriu Jehovos tarnai jau šiandien gyvena rojuje. Taip tvirtinti išties galime. Juk džiaugiamės dvasine gerove, taika su Dievu ir bendratikiais. Visa tai aiškiai byloja, kad turime Jehovos pritarimą ir tarnaujame jo šventykloje – teisingai jį garbiname (Mal 3:18).

¹¹ Kaip gera žinoti, kad nuo 1919-ųjų Jehova leidžia netobuliems žmonėms drauge su juo kurti ir puoselėti dvasinę gerovę žemėje! Ar prisidedi ir tu prie šio nuostabaus darbo? Ar brangini garbę darbuotis kartu su Jehova, kad jo „pakojo vieta“ taptų vis šlovingesnė?

12. Kuo esame tikri, matydami, kad pildosi pranašystė, užrašyta Izaijo 60:17? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

¹² Kaip išpranašavo Izaijas, šiais laikais Jehovos organizacijos žemiškajame padalinyje vyksta įspūdingi pokyčiai. (Perskaityk Izaijo 60:17.) Jaunuoliai arba tie, kas neseniai įsiliejo į mūsų gretas, apie daugelį tų permainų yra tik skaitę arba girdėję iš kitų. Bet nemažai brolių ir sesių patys visa tai matė savo akimis. Taigi jų įsitikinimas, kad organizacijai per savo paskirtąjį Karalių vadovauja Jehova, turi tvirtą pagrindą. Klausydamiesi šių brangių bendratikių pasakojimų, stipriname savo pačių tikėjimą, įgyjame daugiau pasitikėjimo Jehova.

13. Ką daryti mus įpareigoja žodžiai iš Psalmyno 48:13–15 [48:12–14, Brb]?

¹³ Mes visi, tiek ilgamečiai Jehovos tarnai, tiek neseniai stoję į tiesos kelią, turime stengtis supažindinti ir kitus su jo organizacija. Juk tai, kad šiame sugedusiame, meilės stokojančiame pasaulyje Dievo tauta dvasiškai klesti, yra tikras stebuklas. Apie tai, kokia nuostabi yra Jehovos organizacija, vaizdžiai tariant, „Sionas“, ir apie tai, kokia didžia dvasine gerove Dievas mus laimina, su džiaugsmu kalbėsime ir būsimosioms kartoms. (Perskaityk Psalmyno 48:13–15 [48:12–14, Brb].)

14, 15. Kokių būta organizacinių pakeitimų praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje ir kuo jie buvo naudingi?

¹⁴ Bėgant metams vyresnio amžiaus bendratikiai matė nemažai organizacinių pokyčių, dėl kurių žemiškoji Jehovos organizacijos dalis patobulėjo. Šie broliai ir sesės pamena laikus, kai bendruomenę prižiūrėdavo ne vyresniųjų taryba, o vienas brolis, bendruomenės tarnas. Taip pat už filialo darbą būdavo atsakingas ne filialo komitetas, o filialo tarnas. Ir visai mūsų veiklai vadovavo ne Jehovos liudytojų Vadovaujančioji taryba, o Bendrijos prezidentas. Žinoma, tie broliai turėjo patikimų padėjėjų. Vis dėlto tiek bendruomenėse, tiek filialuose, tiek centrinėje  būstinėje sprendimus paprastai priimdavo vienas žmogus. Praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje tvarka pasikeitė: atsakingos pareigos buvo patikėtos vyresniųjų grupėms.

¹⁵ Ar tokie pakeitimai buvo naudingi? Taip, ir suprantama kodėl. Juk vadovavimas organizacijoje buvo pertvarkytas remiantis aiškesniu Biblijos principų supratimu. Vyresnieji – žmonės, kuriuos Jehova davė dovanų, – dabar darbuojasi išvien, todėl gerosios jų visų savybės bendrai sudėjus lemia ir geresnį vadovavimą (Ef 4:8; Pat 24:6).

16, 17. Kokie pastarųjų metų pasikeitimai tau padarė įspūdį ir kodėl?

¹⁶ Taip pat pagalvok, kas pasikeitė pastaruoju metu, pavyzdžiui, mūsų leidinių apipavidalinimas, turinys, platinimo metodai. Žurnalai dabar patrauklesni, informacija juose praktiškesnė. Argi ne smagu juos siūlyti tarnyboje? Tiesai skleisti, be to, naudojamės ir naujausiomis technologijomis. Štai mūsų interneto svetainėje jw.org daugybė žmonių gali rasti taip reikalingą dvasinę pagalbą. Tai byloja, kad Jehovai rūpi kiekvienas žmogus, kad ir kur jis gyventų.

¹⁷ Išmintingas buvo ir pakeitimas, dėl kurio dabar galime rengti šeimos dvasinio ugdymo vakarą arba turime daugiau laiko asmeninėms studijoms. O kaip dėl kongresų ir suvažiavimų programos? Atrodo, ji kasmet vis turiningesnė. Esame dėkingi ir už dvasinį lavinimą, kurį vis daugiau brolių ir sesių gali gauti teokratiniuose kursuose ir mokyklose. Akivaizdžiai matome,  kaip Jehova vadovauja savo organizacijai. Savo tarnams jis teikia apsčiai dvasinių dovanų, kad jau šiandien galėtume jaustis tarsi rojuje.

18, 19. Kaip kiekvienas galime prisidėti prie brolijos klestėjimo?

¹⁸ Mums didelė garbė prisidėti prie Dievo tautos dvasinio klestėjimo. Tai darome uoliai skelbdami gerąją naujieną apie Dievo Karalystę ir padėdami kitiems tapti Kristaus mokiniais. Kai žmogus, su kuriuo studijuojame Bibliją, padaro pažangą ir pasiaukoja Jehovai, aiškiai matome, kaip, Biblijos žodžiais tariant, Jehova praplatina savo krašto ribas (Iz 26:15; 54:2). Argi tada nesidžiaugiame savo kukliu įnašu?

¹⁹ Jehovos tautą ypač puošia gražios jo tarnų savybės. Todėl savo krikščionišką asmenybę nuolat puoselėkime. Mūsų brolija tada žavėsis ir kiti. Juk dažnai žmones prie Dievo ir Kristaus patraukiame ne savo žiniomis, o doru elgesiu ir taikingumu.

20. Ką daryti mus skatina žodžiai iš Patarlių 14:35?

²⁰ Jehovai ir Jėzui labai gera matyti, kaip mes dvasiškai klestime. Tau, be abejonės, džiugu darbuotis brolijos labui. Bet tik įsivaizduok, kiek bus džiaugsmo ateityje, kai kursime rojų visoje žemėje! Patarlių 14:35 sakoma: „Sumaniam tarnui suteikiama karaliaus malonė.“ Tad pasitelkime visą sumanumą ir negailėdami jėgų toliau puoselėkime savo brolijos dvasinę gerovę.