GIMIAU 1927 metais Voko miestelyje (Saskačevano provincija, Kanada). Šeimoje augome septyni vaikai – keturi berniukai ir trys mergaitės, tad jau nuo mažens įpratau būti tarp žmonių.

XIX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje mūsų šeimą irgi palietė ekonominė krizė, vadinama Didžiąja depresija. Tiesa, nors turtingi nebuvome, maisto nestokojome. Kadangi laikėme vištų ir karvę, visada turėjome kiaušinių, pieno, grietinės, sūrio, sviesto. Suprantama, ūkyje darbų užteko visiems.

Iš vaikystės liko nemažai gražių prisiminimų, pavyzdžiui, kaip po namus pasklinda obuolių aromatas. Mat rudenį tėtis važiuodavo į miestą parduoti mūsų ūkio produkcijos ir dažnai grįždavo su dėže ką tik nuskintų obuolių. Kaip skaniai kasdien sugrauždavome po sultingą vaisių!

Tėtis ir mama tiesą sužinojo, kai man buvo šešeri. Anksčiau, kai netrukus po gimimo mirė pirmas jų sūnus Džonis, tėvai labai sielvartavo. Vieno kunigo jie paklausė, kur Džonis yra dabar. Kunigas paaiškino: kadangi kūdikis nebuvo pakrikštytas, jis yra ne danguje, o pragaruose. Ir tada pasisiūlė pasimelsti, kad Džonis būtų paimtas į dangų. Aišku, ne už dyką. Tėtis ir mama taip pasipiktino, kad pas tą kunigą daugiau nebėjo. Bet klausimas, kur yra Džonis, ir toliau nedavė jiems ramybės.

Vieną dieną mamai į rankas pakliuvo Jehovos liudytojų išleista brošiūrėlė Kur randas numirusieji? Mama su didžiausiu užsidegimu ėmė ją skaityti. Tėčiui grįžus namo ji džiaugsmingai pasakė: „Žinau, kur yra Džonis! Dabar jis miega, bet vieną dieną atsibus.“ Tėtis dar tą patį vakarą perskaitė visą brošiūrėlę. Biblijos žinia, kad mirusieji dabar miega ir kad ateityje prisikels, tėvus labai paguodė (Mok 9:5, 10; Apd 24:15).

Mūsų šeimos gyvenimas gerokai pasikeitė – namuose įsivyravo ramybė ir džiaugsmas. Tėvai pradėjo studijuoti Bibliją ir lankyti Jehovos liudytojų sueigas. Nedidelėje Voko bendruomenėje dauguma narių buvo ukrainiečių kilmės. Netrukus tėvai jau skelbė gerąją naujieną.

Po kurio laiko persikėlėme į Britų Kolumbijos provinciją. Nauja bendruomenė mus labai šiltai priėmė. Su malonumu prisimenu, kaip kartu su šeima ruošdavomės Sargybos bokšto  studijoms. Visi ugdėmės artimą ryšį su Jehova, vis labiau branginome jo Žodį. Mačiau, kaip Jehovos palaima praturtino mūsų gyvenimą.

Tiesa, mums, vaikams, kalbėtis apie tikėjimą su nepažįstamais buvo nelengva. Bet gerai, kad su Eva, savo sese, dažnai ruošdavome ir per tarnybos sueigą bendruomenei parodydavome tam mėnesiui skirtą pokalbio pavyzdį. Taip mudvi, didelės drovuolės, mokėmės pasakoti kitiems apie Bibliją. Išmokome daug vertingų dalykų.

Vaikystėje ypač džiaugdavomės, kai pas mus apsistodavo visalaikiai tarnai, pavyzdžiui, rajono prižiūrėtojas Džekas Neitanas. * Visi išsižioję klausydavomės įvairiausių jo pasakojimų. Nuoširdūs rajono prižiūrėtojo pagyrimai uždegė mumyse norą uoliai tarnauti Jehovai.

Pamenu, svajodavau: „Užaugusi noriu būti kaip brolis Neitanas.“ Jį stebėdama, laikui bėgant pati panorau siekti visalaikės tarnybos. Pasiaukoti Jehovai apsisprendžiau penkiolikos. 1942-aisiais mudvi su Eva pasikrikštijome.

Siaučiant Antrajam pasauliniam karui kilo didelė patriotizmo banga. Uoli patriotė buvo ir mokytoja Skot, dėsčiusi abiem mano sesėms ir vienam broliui. Kai šie atsisakė pagerbti vėliavą, ji išmetė juos iš mokyklos. Paskui ji paragino mano mokytoją pašalinti ir mane. Bet ši nesutiko: „Gyvename laisvoje šalyje, todėl turime teisę nedalyvauti patriotinėse ceremonijose.“ Nors patyrė didelį mokytojos Skot spaudimą, mano mokytoja pareiškė: „Nusprendžiau, ir viskas.“

Mokytoja Skot atsakė: „Toli gražu ne viskas. Jei Melitos neišmesit, kreipsiuosi aukščiau.“ Mano mokytoja tėvams paaiškino, kad nenori prarasti darbo, todėl yra priversta mane pašalinti, nors tai jai atrodo neteisinga. Gavę mokymuisi reikalingą medžiagą, mokslus tęsėme namie. Kiek vėliau išsikraustėme į vietovę už 30 kilometrų ir mokyklą lankėme ten.

Per karą mūsų leidiniai buvo draudžiami, todėl tarnyboje po namus naudojomės tik Biblija. Taip įgudome liudyti tiesiai iš jos. Nuolat jautėme Jehovos paramą. Tokia tarnyba labai prisidėjo prie mūsų krikščioniškos brandos.

Po mokyklos ir aš, ir Eva tapome pionierėmis. Iš pradžių dirbau vienoje parduotuvėje. Paskui, kadangi mėgau kirpti plaukus, baigiau šešių mėnesių trukmės kirpėjų kursus ir susiradau darbą kirpykloje. Dvi dienas per savaitę dirbau ten ir dukart per mėnesį šio amato mokiau kitus. Šitaip galėjau išsilaikyti ir toliau tarnauti pioniere.

1955-aisiais dalyvavau kongresuose „Triumfuojanti Karalystė“, rengiamuose Niujorke (JAV) ir Niurnberge (Vokietijoje). Prieš išvykstant į Niujorką pasitaikė proga pabendrauti su broliu Neitanu Noru iš mūsų organizacijos centrinės būstinės. Jis su žmona buvo atvažiavęs į kongresą Kanadoje, Vankuveryje. Manęs  paprašė sesei Nor padaryti šukuoseną. Broliui Norui mano darbas patiko ir jis pakvietė mane pasikalbėti. Papasakojau, kad ketinu vykti į Niujorką, paskui į Vokietiją. Jis pasiūlė devynias dienas padirbėti Bruklino Betelyje.

Net neįsivaizdavau, kaip ta kelionė pakeis mano gyvenimą. Niujorke susipažinau su jaunu broliu Teodoru (Tedu) Jaraču. Mane nustebino vienas pirmų jo klausimų. „Ar tu pionierė?“ – pasiteiravo jis. „Ne“, – atsakiau. Tai nugirdusi mano draugė Levon įsiterpė: „Ji pionierė.“ Nesupratęs Tedas paklausė: „Tai kuria man dabar tikėti?“ Paaiškinau, kad iki šiol buvau pionierė ir šią tarnybą žadu tęsti grįžusi iš kongresų.

Tedas gimė 1925-aisiais Kentukio valstijoje (JAV). Pasikrikštijo, kai jam buvo penkiolika metų. Jis buvo vienintelis liudytojas šeimoje. Po krikšto praėjus dvejiems metams Tedas ėmė pionieriauti. Taip prasidėjo beveik 67 metus trukusi jo visalaikė tarnyba.

1946-ųjų liepą, būdamas dvidešimties, Tedas baigė Gileado misionierių mokyklą su septintąja laida. Jis buvo paskirtas keliaujančiuoju prižiūrėtoju į Klivlandą (Ohajo valstija, JAV). Maždaug po ketverių metų Tedą paskyrė Australijos filialo tarnu.

Tedas irgi dalyvavo kongrese Niurnberge, taigi kartu praleidome nemažai laiko. Vienas kitą įsimylėjome. Man patiko, kad visi jo ateities planai sukasi apie pasiaukojamą tarnybą Jehovai. Mačiau, kad šis rimtas ir atsidavęs Dievo tarnas yra labai malonus, draugiškas žmogus, kad visada žiūri ne savo naudos, o kitų. Po kongreso Tedas sugrįžo į Australiją, o aš – į Vankuverį, bet ryšį toliau palaikėme laiškais.

Praėjus penkeriems metams Tedas parvyko į Jungtines Valstijas, vėliau atvažiavo pionieriauti į Vankuverį. Mano namiškiams jis labai patiko. Šiaip mano brolis Maiklas mane labai saugojo ir į kiekvieną brolį, kuris rodė man dėmesį, žiūrėjo įtariai, bet Tedą greit pamėgo. „Melita, – sakė Maiklas, – žinok, jis geras žmogus. Žiūrėk, pasistenk jo neprarasti.“

Aš maniau lygiai taip pat. 1956-ųjų gruodžio 10-ąją mudu susituokėme. Kartu tarnavome pionieriais Vankuveryje, vėliau Kalifornijos valstijoje, paskui Misūrio ir Arkanzaso valstijose dirbome rajono priežiūros darbą. Keliaujamajame darbe praleidome 18 metų. Važinėjome iš vietos į vietą po įvairias valstijas, kas savaitę gyvenome vis kituose namuose. Tiek tarnyboje, tiek bendraudami su broliais ir sesėmis patyrėme daug džiaugsmo. Jis atpirko visus gyvenimo ant ratų nepatogumus.

Tedą ypač gerbiau už tai, kad jis labai brangino draugystę su Jehova – visų didingiausiu asmeniu – ir didžiai vertino dievatarnystę. Būdavo gera drauge skaityti ir studijuoti Bibliją. Vakarais prieš miegą abu atsiklaupdavome prie lovos ir Tedas pasakydavo bendrą maldą. Paskui pasimelsdavome asmeniškai. Kartais naktį matydavau, kaip Tedas keliasi iš lovos, atsiklaupia ir ilgokai meldžiasi. Tada suprasdavau, kad jį slegia didelis rūpestis. Visada džiaugiausi jo noru kalbėtis su Jehova tiek apie didelius, tiek apie mažiau reikšmingus dalykus.

 Vieną dieną Tedas man pasakė, jog nuo šiol ketina valgyti Minėjimo duonos ir gerti vyno. Jis paaiškino: „Daug meldžiausi, norėdamas įsitikinti, kad Jehovos valia tikrai tokia.“ Žinia, kad Tedas pateptas šventąja dvasia ir gyvens danguje, buvo tikrai netikėta, bet pernelyg nenustebino. Supratau, kad man teko garbė remti vieną Kristaus brolių (Mt 25:35–40).

Mūsų abiejų nuostabai, 1974-aisiais Tedą pakvietė tarnauti Jehovos liudytojų Vadovaujančiojoje taryboje. Po kiek laiko mudu tapome Bruklino Betelio šeimos nariais. Aš ten dirbau namų tvarkytoja ir kirpėja.

Būdamas Vadovaujančiosios tarybos narys, Tedas turėjo aplankyti nemažai mūsų organizacijos filialų. Ypač jam rūpėjo, kaip vyksta evangelizacijos darbas už geležinės uždangos. Kartą, kai atostogavome Švedijoje, Tedas pasakė: „Melita, Lenkijoje skelbti gerąją naujieną draudžiama. Kaip norėčiau broliams padėti!“ Taigi gavę vizas nuvykome į Lenkiją. Tedas susitiko su broliais, šalyje koordinuojančiais mūsų veiklą. Kad pokalbio niekas nenugirstų, jie kalbėjosi ne namuose, o išėjo pasivaikščioti. Broliai per keturias dienas turėjo daug ką aptarti. Nors tos dienos buvo labai įtemptos, mačiau, kaip Tedas džiaugiasi galėdamas pagelbėti brangiems „šeimynykščiams“.

Lenkijoje dar kartą apsilankėme 1977-ųjų lapkritį. Tąkart oficialaus vizito su Tedu atvažiavo ir kiti du Vadovaujančiosios tarybos nariai – Frederikas Frencas ir Danielis Sidlikas. Nors liudytojų veikla Lenkijoje vis dar buvo uždrausta, broliai įvairiuose miestuose surengė susitikimus su prižiūrėtojais, pionieriais ir ilgamečiais skelbėjais.

Dar po metų Tedas ten nuvyko su Miltonu Henšeliu. Jiedu susitiko su valdžios atstovais. Šie liudytojams jau buvo tolerantiškesni. 1982-aisiais Lenkijos broliai gavo leidimą surengti vienadienius suvažiavimus. Kitais metais buvo suorganizuoti didesni renginiai, dauguma jų – išsinuomotose salėse. 1985-aisiais, nors veiklos draudimas tebegaliojo, liudytojams buvo leista surengti keturis kongresus dideliuose stadionuose. O 1989-ųjų gegužę, kai broliai ruošėsi dar didesnio masto kongresams, Lenkijos valdžia Jehovos liudytojų veiklą įteisino. Dėl viso to Tedas buvo be galo laimingas.

2007-aisiais keliavome į Pietų Afrikos filialo atidarymą. Anglijoje Tedui staiga sukilo kraujospūdis. Gydytojas patarė kelionę atidėti. Kai Tedo sveikata pagerėjo, grįžome į Jungtines Valstijas. Bet praėjus kelioms savaitėms jį ištiko insultas, po kurio jam paralyžiavo dešinę pusę.

Tedas taisėsi labai pamažu. Iš pradžių jis negalėjo dirbti kabinete. Bet džiaugėmės, kad jam bent jau neatėmė kalbos. Nors ir silpnos sveikatos, Tedas stengėsi daryti, ką gali. Jis telefonu netgi dalyvaudavo kassavaitiniuose Vadovaujančiosios tarybos posėdžiuose.

Betelio ligoninės personalas Tedu labai rūpinosi, ir jis už tai buvo labai dėkingas. Laikui bėgant Tedas galėjo judėti vis daugiau, po truputį jis vėl ėmėsi įvairių teokratinių užduočių. Per visą tą laikotarpį mano vyras niekada neprarado geros nuotaikos.

Po trejų metų Tedą ištiko antras insultas, ir 2010-ųjų birželio 9-ąją, trečiadienį, jis mirė. Nors žinojau, kad Tedas vieną dieną baigs savo žemiškąjį kelią, sunku apsakyti, kaip skaudu buvo jo netekti ir kaip man jo trūksta. Vis dėlto iki pat šiol kasdien dėkoju Jehovai už tuos 53 kartu praleistus visalaikės tarnybos metus ir kad galėjau būti Tedo pagalbininkė. Vyro dėka mano ryšys su dangiškuoju Tėvu labai sustiprėjo. Esu tikra: tarnyba naujoje vietoje jam teikia didžiulį pasitenkinimą.

Gyvenimas su Tedu buvo kupinas prasmingos veiklos, tad prisitaikyti prie naujų aplinkybių nebuvo paprasta. Mudu stengdavomės nepraleisti progos susipažinti su tais, kas svečiuojasi Betelyje ar mūsų bendruomenėje. Dabar, kai esu viena ir jėgų nebe tiek daug, naujas pažintis užmegzti sunkiau. Užtat kaip gera būti tarp brangių brolių bei sesių Betelyje ir bendruomenėje! Laikytis Betelio dienotvarkės nėra lengva, bet ji padeda toliau tarnauti Jehovai su džiaugsmu. Vis dar branginu ir evangelizacijos darbą. Nors greit pavargstu ir nebegaliu stovėti, toliau liudiju gatvėje ir vedu Biblijos studijas.

Kaip džiaugiuosi, kad šiais sunkiais laikais šalia turėjau nuostabų sutuoktinį ir kad galėjome drauge tarnauti dangiškajam Tėvui! Jehovos palaiminimas tikrai praturtino mano gyvenimą (Pat 10:22).