1, 2. Kaip Dievas parodė mums meilės pavyzdį?

DAUGELIS pasakytų, jog mokyti vaikus veiksmingiausia yra savo pavyzdžiu. Štai tėvas, rodydamas meilę, šito moko ir savo atžalas. Didžiausią meilę mums rodo dangiškasis Tėvas, Jehova. Apaštalas Jonas rašė, kad Dievas „mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4:19). Todėl mylėti Jehovą mes mokomės sekdami jo paties pavyzdžiu.

² Iš ko matyti, kad Dievas „mus pirmas pamilo“? Apaštalas Paulius sakė: „Dievas kviečia mus į savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus tada, kai dar buvome nusidėjėliai“ (Rom 5:8). Atiduodamas savo brangaus Sūnaus gyvastį kaip išpirką už tikinčius žmones, Jehova parodė, kokia yra tikra meilė – dosni ir pasiaukojama (1 Jn 4:10). Dėl šios didžiulės Dievo dovanos galime prie jo artintis ir patys rodyti jam meilę.

3, 4. Kaip turime mylėti Dievą?

³ Visa, ko Jehova imasi, kyla iš meilės. Mums būtina sekti jo pavyzdžiu. Ne veltui Jėzus, paklaustas, koks įsakymas yra didžiausias, atsakė taip: „Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis“ (Mk 12:30). Mylėti Jehovą pirmiausia  turime visa širdimi. Dievui būtų nemiela, jeigu jį mylėtume tik širdies dalele. Taip pat prisakyta jį mylėti visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Vadinasi, tikra meilė Dievui yra kur kas daugiau nei vien jausmas širdyje. Tokia meilė matoma iš mūsų proto nuostatos, elgsenos ir darbų. Šito, kaip rašė pranašas Michėjas, Jehova iš mūsų ir tikisi. (Perskaityk Michėjo 6:8.)

⁴ Dangiškąjį Tėvą privalu mylėti visa esybe, be jokių išlygų. Minėti Jėzaus žodžiai leidžia suprasti, kad savo jėgas ir gebėjimus pirmiausia turime skirti Dievo valios vykdymui. Ankstesniame straipsnyje kalbėjome, kaip ketveriopai Jehova rodo didžią meilę savo žemiškiems vaikams. Dabar aptarkime, ką galėtume daryti, kad mūsų meilė Jehovai vis augtų, ir kaip tą meilę parodyti, kad jam būtų malonu.

5. Ką daryti skatina Jehovos rūpinimasis mumis?

⁵ Ką darai gavęs dovaną? Tikriausiai padėkoji. Ir, kadangi ją labai vertini, nori kuo geriau panaudoti. Jokūbas rašė: „Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybės, nes ateina nuo dangaus šviesulių Tėvo, kuris nesimaino ir nesikeičia, kaip kad slenkantys šešėliai“ (Jok 1:17). Jehova dosniai aprūpina viskuo, ko reikia mūsų gyvenimui ir laimei. Argi tokia Dievo meilė neskatina atsakyti jam savo meile?

6. Ką izraelitai turėjo daryti, kad būtų Jehovos laiminami?

⁶ Štai izraelitus Jehova ištisus šimtmečius apsčiai laimino tiek materialiniu, tiek dvasiniu požiūriu (Įst 4:7, 8). Bet jų gerovė priklausė nuo to, ar jie laikysis Dievo duotų įsakymų. Vienas iš jų reikalavo aukoti jam rinktines žemės pirmienas (Iš 23:19). Šitaip tauta turėjo rodyti dėkingumą Jehovai už jo meilę ir rūpinimąsi. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 8:7–11.)

7. Kaip galime rodyti meilę Jehovai „savo turtu“?

⁷ Šiandien mums nereikia atnašauti aukų, kaip senovėje izraelitams. Bet vis tiek galime rodyti Jehovai meilę – pasak Biblijos, pagerbti jį „savo turtu“ (Pat 3:9, Brb). O kaip galime Jehovą pagerbti? Pavyzdžiui, remdami Karalystės veiklą savo lėšomis. Pinigų galime aukoti tiek savo bendruomenės, tiek visos pasaulinės brolijos poreikiams. Kiekvienas iš mūsų, daugiau ar mažiau išgalintis, šitaip parodysime, kad mylime Jehovą (2 Kor 8:12). Iš ko dar matysis mūsų meilė Dievui?

8, 9. Kaip mūsų pasitikėjimas Jehova siejasi su meile jam? Prašom pateikti pavyzdį.

⁸ Atsimename Jėzaus pamokymą pirmiausia ieškoti Dievo Karalystės ir pernelyg nesirūpinti dėl maisto ar drabužio. Mūsų dangiškasis Tėvas juk žino, ko mums iš tikrųjų reikia, ir pažada savo tarnais rūpintis (Mt 6:31–33). Jeigu Jehova pasitikime ir neabejojame, kad savo pažado jis laikysis, parodome jį mylį. Pasitikėjimas ir meilė visada eina išvien. Vargu ar mylėtume asmenį, kuriuo nepasitikime (Ps 143:8). Tad verta pamąstyti: „Ar mano gyvensena ir siekiai byloja, kad iš tiesų myliu Jehovą? Ar kasdien kliaujuosi jo pažadu rūpintis mano poreikiais?“

 ⁹ Tokį pasitikėjimą parodė mūsų brolis Maikas. Nuo pat jaunumės jis troško tarnauti Dievui svečioje šalyje. Šio troškimo jis neprarado ir tada, kai susituokė ir susilaukė dviejų vaikų. Maikas su šeima daug skaitė apie bendratikius, tarnaujančius ten, kur trūksta evangelizuotojų, ir galiausiai nutarė supaprastinti savo buitį. Jie pardavė namą ir persikraustė į butą. Maikas sumažino savo įmonės, besirūpinančios patalpų priežiūra, veiklos apimtis ir pasidomėjo, kaip galėtų jai vadovauti per internetą. Tada šeima išvažiavo tarnauti į užsienį. Po dvejų metų, praleistų šioje tarnyboje, Maikas sakė: „Patyrėme, kokie teisingi yra Jėzaus žodžiai, užrašyti Mato 6:33.“

10. Kodėl mums, kaip byloja Dovydo pavyzdys, verta mąstyti apie tai, koks yra Jehova?

¹⁰ Prieš tris tūkstantmečius karalius Dovydas, pakerėtas dangaus grožio, rašė: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą.“ Įkvėptas išminties, glūdinčios Dievo Įstatyme, jis kalbėjo: „Viešpaties Įstatymas tobulas; jis atnaujina gyvastį; Viešpaties įsakai teisingi, – jie paprastus žmones padaro išmintingus.“ Apmąstydamas teisius Jehovos įsakus ir didingus jo rankų darbus, Dovydas vis arčiau prie jo glaudėsi, vis labiau jį mylėjo. Tai liudija ši psalmės eilutė: „Tegu tau patinka mano žodžiai ir mano mintys, Viešpatie, mano Uola ir mano Atpirkėjau!“ (Ps 19:2, 8, 15 [19:1, 7, 14, Brb])

11. Kaip meilė Dievui skatins panaudoti žinias, kurias jis mums teikia? (Žiūrėk nuotraukas straipsnio pradžioje.)

¹¹ Šiandieną Jehova dosniai dalijasi žiniomis apie save, savo sumanymus, kūriniją ir savo įkvėptąjį Žodį. Pasaulis irgi skatina semtis žinių, propaguoja aukštąjį išsilavinimą. Tačiau ne vienas, tokio išsilavinimo siekdamas, prarado tikėjimą Dievu ir meilę jam. Biblija todėl skatina mus ne vien trokšti žinių, bet ir stengtis įgyti išminties bei supratimo, tai yra išmokti panaudoti Dievo suteiktas žinias savo pačių ir kitų labui (Pat 4:5–7). Jehova nori, kad „visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų aiškų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2:4). Kai iš visos širdies dirbame evangelizacijos darbą ir pasakojame kitiems apie didžius Dievo tikslus, parodome, kad jo mokymą vertiname ir jį patį labai mylime. (Perskaityk Psalmyno 66:16, 17.)

12. Ką pajuto viena sesė, kai dar būdama visai jauna gavo dovaną nuo Jehovos?

¹² Vertinti Jehovos dvasines dovanas ir taip parodyti jam meilę gali ir visai jauni krikščionys. Mūsų sesė Šenon prisimena kongresą „Atsidavimas Dievui“. Jai tada buvo vienuolika, jos sesei – dešimt. Programos metu jaunuolių buvo paprašyta susėsti specialiai jiems skirtame sektoriuje. Šenon pamena, kad truputėlį jaudinosi, bet nurodymui pakluso. Kaip ji apsidžiaugė, kai kiekvienas tenai sėdintis gavo dovanų nuostabią knygą Jaunimas klausia... Naudingi atsakymai. Ką Šenon tada jautė? Ji pasakoja: „Tą akimirką pagaliau supratau, kad Jehova yra tikras asmuo, kad jis  myli ir mane, labai labai myli.“ Ji dar priduria: „Kokie laimingi esame, kad didis mūsų Dievas Jehova mums noriai duoda tokių gražių, tobulų dovanų!“

13, 14. Kaip turėtume reaguoti į Jehovos drausminimą ir kodėl būtent taip?

¹³ Biblijoje sakoma: „Ką myli, tą Viešpats sudraudžia kaip tėvas mylimą sūnų“ (Pat 3:12). Kaip į Dievo drausminimą turėtume žiūrėti? Apaštalas Paulius, tiesa, rašė, kad „kiekviena auklyba iš karto atrodo ne džiuginanti, o liūdinanti“. Bet ar tai reiškia, kad nuo Jehovos auklybos turėtume stengtis išsisukti? Tikrai ne. Paulius tęsė savo mintį tokiais žodžiais: „Paskui [auklyba] duoda jos išlavintiems taikingą teisumo vaisių“ (Hbr 12:11). Jei mylime Jehovą, jo pamokymų jokiu būdu neignoruosime, protinami nekaupsime apmaudo. Kai kam tai gali būti nelengva. Bet iš meilės Dievui paklusime, kai jis mus drausmina, ir, kur reikia, pasikeisime.

¹⁴ Pranašo Malachijo dienomis daugelis žydų nenorėjo leistis Dievo pamokomi. Jie puikiai žinojo, kokias aukas Įstatymas reikalavo atnašauti, bet tų nuostatų įžūliai nepaisė. Jehova griežtai juos įspėjo. (Perskaityk Malachijo 1:12, 13.) Protinti savo tautą Jehova bandė ne kartą, bet žmonės neklausė. Todėl jis tarė: „Prakeiksiu jus ir visa, kas neša jums palaimą. Taip jau ir padariau, nes jūs neimate [mano įsakymo] į širdį“ (Mal 2:1, 2). Iš šio pavyzdžio suprantame svarbų dalyką: jeigu Jehovos pamokymus imsime laikyti nereikalingais ir vis atmesime, prarasime draugystę su juo.

15. Kokio pasaulyje įsivyravusio požiūrio turime saugotis?

¹⁵ Pasaulis šiandieną persmelktas išdidumo, daugelis linkę galvoti vien  apie save. Žmonės nenori, kad juos kas nors pamokytų ar pataisytų. Patarimo jie klauso nebent tada, kai neturi kitos išeities. Bet krikščionys yra raginami nebesileisti šios santvarkos formuojami. Jie turi įsitikinti, „kokia yra Dievo valia“, ir ją vykdyti (Rom 12:2). Per savo organizaciją Jehova pačiu laiku duoda įvairių pamokymų, pavyzdžiui, kaip elgtis su priešingos lyties asmenimis, kokias rinktis draugijas, kaip poilsiauti ir pramogauti. Į tuos pamokymus įsiklausydami ir jų laikydamiesi parodysime dėkingumą ir meilę Jehovai (Jn 14:31; Rom 6:17).

16, 17. a) Kodėl apsispręsdami dėl ko nors svarbaus turėtume atsižvelgti į Dievo valią? b) Kaip izraelitai sykį parodė, kad savo supratimu kliaujasi labiau nei Jehova?

¹⁶ Mažas vaikas, pajutęs pavojų, iškart skuba pas tėvelius. Augdami vaikai mokosi apsispręsti patys, vadovautis savo supratimu. Šitaip jie bręsta, palaipsniui tampa suaugusiais žmonėmis. Bet ir suaugusieji, jei palaiko glaudžius ryšius su tėvais, prieš ką nors nuspręsdami nesidrovi paklausti jų nuomonės. Panašiai yra su mumis, krikščionimis. Jehova duoda savo dvasios, kuri sužadina mumyse „ir norą, ir gebėjimą veikti“ (Fil 2:13). Tačiau jei įvairiais klausimais apsispręstume neatsižvelgdami į Jehovos valią, parodytume, kad stokojame pasitikėjimo juo ir meilės jam.

¹⁷ Kartą, pranašo Samuelio laikais, izraelitai mūšyje su filistinais patyrė skaudų pralaimėjimą. Užuot kláusę Jehovos, ką turėtų daryti, jie nutarė: „Atsineškime čia Viešpaties Sandoros Skrynią iš Šilojo, kad jis būtų tarp mūsų ir gelbėtų mus iš priešų rankos.“ Kaip viskas baigėsi? „Pralaimėjimas buvo labai didelis; krito trisdešimt tūkstančių Izraelio pėstininkų. Dievo Skrynia buvo pagrobta“ (1 Sam 4:2–4, 10, 11). Žmonės galbūt manė, kad pasiimdami kartu skrynią užsitikrins Jehovos pagalbą ir apsaugą. Bet paties Jehovos jie nesiteiravo, nesistengė sužinoti jo valios. Kadangi kliovėsi savo supratimu, izraelitai tąkart smarkiai nukentėjo. (Perskaityk Patarlių 14:12.)

18. Kaip Biblija mus moko pasitikėti Jehova?

¹⁸ Vienas psalmininkas rašė: „Turėk viltį Dieve! Juk aš dar šlovinsiu jį, savo Gelbėtoją, savo Dievą. Mano Dieve, liūdna mano širdis, todėl pas tave mintimis keliauju“ (Ps 42:6, 7 [42:5, 6, Brb]). Kokią teisingą jis turėjo nuostatą, kaip stipriai mylėjo Jehovą ir juo pasitikėjo! Ar ir tu galėtum ištarti tokius žodžius? Ar dangiškasis Tėvas tau artimas, ar tvirtai juo kliaujiesi? Tikriausiai atsakysi „taip“. Bet savo pasitikėjimą Dievu gali dar labiau sustiprinti. Biblija mus ragina: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius“ (Pat 3:5, 6).

19. Kaip parodysi Jehovai, kad jį myli?

¹⁹ Pirmas parodydamas mums meilę, Jehova paliko tobulą pavyzdį. Nuolat turėkime jį mintyse. Ir tebūna akivaizdu, kad Dievą mylime „visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis“ (Mk 12:30).