1931-ŲJŲ pavasaris. Prie įėjimo į garsiąją Paryžiaus koncertų salę „Pleyel“ šurmuliuoja minia atvykėlių iš 23 šalių. Vienas po kito privažiuoja dideli taksi automobiliai ir išleidžia dailiai pasipuošusius keleivius. Netrukus salė jau sausakimša – susirinkusiųjų beveik 3000. Kas gi čia vyksta? Šįkart ne koncertas. Žmonės nori paklausyti Džozefo Rezerfordo, vadovaujančio pasauliniam Jehovos garbintojų evangelizacijos darbui. Išraiškingi jo pranešimai bus verčiami į prancūzų, vokiečių ir lenkų kalbas. Programa pagaliau prasideda ir per salę nuaidi galingas brolio Rezerfordo balsas.

Šis didžiulis sambūris ženklino reikšmingą Karalystės darbo posūkį Prancūzijoje. Gausią daugiatautę auditoriją, o ypač jaunus krikščionis, brolis Rezerfordas paragino toje šalyje tarnauti kolporteriais, arba pionieriais. Džonas Kukas iš Anglijos, tada buvęs dar paauglys, niekad nepamiršo šių kalbėtojo žodžių: „Jaunuoliai, tegul niekas pasaulyje jums nesutrukdo imtis kolporterio darbo!“ *

Kaip kadaise apaštalas Paulius atsiliepė į kvietimą „persikelk į Makedoniją“, taip Džonas Kukas, vėliau tapęs misionieriumi, ir daugelis kitų atsiliepė į brolio Rezerfordo raginimą (Apd 16:9, 10). Vos per metus Prancūzijoje kolporterių skaičius neįtikėtinai išaugo: 1930-aisiais jų buvo 27, 1931-aisiais – jau 104. Tačiau dauguma tų pirmųjų pionierių nemokėjo prancūziškai, be to, turėjo gyventi labai kukliai ir dažniausiai negalėjo palaikyti ryšio su kitais bendratikiais. Kaip gi jiems sekėsi?

Kolporteriai, atvykę į Prancūziją iš užsienio, leisdavo už juos kalbėti liudijimo kortelėms. Vienas brolis vokietis, drąsiai skelbęs gerąją naujieną Paryžiuje, prisimena: „Žinojome, kad mūsų Dievas yra galingas. Jeigu tarnyboje mums ir gniauždavo gerklę, tai ne dėl žmonių baimės, o dėl to, kad bijojome pamiršti šį trumpą sakinuką: Voulez-vous lire cette carte, s’il vous plaît? [lietuviškai „Prašyčiau perskaityti šią kortelę“]. Buvome įsitikinę, kad mūsų darbas yra iš tiesų svarbus.“

Daugiabučių namų prižiūrėtojai kolporterius neretai išvydavo. Sykį porą angliškai kalbančių sesių, kurios mokėjo vos kelis žodžius vietine kalba, laiptinėje užsipuolė piktas konsjeržas. Jis paklausė, pas ką jiedvi atėjo. Viena iš sesių pastebėjo prie durų skambučio kabančią glazūruotą plokštelę su užrašu Tournez le bouton (lietuviškai „Pasukite rankenėlę“). Manydama, kad tai buto šeimininkės vardas, sesė linksmai atsakė: „Atėjome aplankyti madam Tournez le bouton.“ Geras humoro jausmas tiems uoliems kolporteriams labai padėjo.

Praeito amžiaus ketvirtame dešimtmetyje daugelis žmonių Prancūzijoje gyveno vargingai. Ne išimtis buvo ir svetimšaliai kolporteriai. Anglakalbė sesė Mona Bžoska pasakojo, ką jai su savo tarnybos partnere teko patirti: „Gyvendavome gana primityviame būste. Viena didžiausių problemų būdavo šildymas žiemą. Neretai temperatūra kambaryje nukrisdavo žemiau nulio. Ryte norėdamos nusiprausti veidą visų pirma turėdavome pramušti ledą ąsotyje.“ Ar toks gyvenimas be patogumų visalaikius tarnus išgąsdino? Jokiu būdu! Štai vieno iš jų žodžiai: „Nieko neturėjome, bet nieko ir nestokojome.“ Šitaip, be abejo, jautėsi ir kiti kolporteriai (Mt 6:33).

Dar viena kliūtis, kurią jiems teko įveikti, – tai atskirtis nuo bendratikių. Ketvirto dešimtmečio pradžioje Karalystės skelbėjų skaičius Prancūzijoje neviršijo nė 700 ir dauguma jų buvo išsibarstę po visą šalį. Kas padėjo atokiai nuo tikėjimo draugų gyvenantiems kolporteriams neprarasti džiaugsmo? Mona apie save ir savo partnerę sakė: „Su vienišumo jausmu kovojome drauge reguliariai tyrinėdamos Bendrijos leidinius. Kadangi tuo laiku žmonių pakartotinai nelankėme ir Biblijos studijų nevedėme, vakarais turėdavome laiko susirašinėti su šeimos nariais ir ypač su kitais pionieriais, pasidalyti atsitikimais iš tarnybos ir kartu pasidrąsinti“ (1 Tes 5:11).

Nepaisant visų sunkumų, pasiaukojamos dvasios kupini kolporteriai neprarado optimizmo. Tai byloja jų laiškai mūsų filialui. Kai kurie broliai ir sesės laiškus atsiuntė praėjus dešimtmečiams po to, kai tarnavo pionieriais Prancūzijoje. Prisimindama visalaikės tarnybos metus, pateptoji sesė Anė Kredžin, nuo 1931-ųjų iki 1935-ųjų su vyru skersai išilgai išvažinėjusi Prancūziją, rašė: „Mūsų gyvenimas buvo toks džiugus ir turiningas! Mes, pionieriai, buvome labai glaudus būrys. Kaip sakė apaštalas Paulius, „aš pasodinau, Apolas palaistė, bet augino Dievas“. Mums, kurie prieš daug metų turėjome galimybę prisidėti prie šio darbo, labai gera matyti apaštalo žodžius pildantis“ (1 Kor 3:6).

Tų laikų pionieriai paliko neįkainojamą ištvermės ir uolumo pavyzdį. Jis, be abejonės, įkvepia visus, kas nori išplėsti savo tarnybą. Šiandien Prancūzijoje darbuojasi apie 14 000 reguliariųjų pionierių. Daugelis iš jų tarnauja kitakalbėse bendruomenėse ir grupėse. * Kaip ir jų pirmtakams, niekas pasaulyje jiems nesutrukdo. (Iš mūsų archyvų Prancūzijoje.)