Ar evoliucija suderinama su Biblija?

AR GALI būti, kad Dievas naudojosi evoliucijos procesu žmogui sukurti? Ar tikrai bakterijos vystėsi į žuvis, iš kurių vėliau per daugybę kitimų atsirado ropliai, žinduoliai, iš jų beždžionės, kurios galiausiai virto žmonėmis? Nemažai mokslininkų bei religinių vadovų tvirtina pripažįstantys ir evoliucijos teoriją, ir Bibliją. Tačiau biblinė Pradžios knyga, jų nuomone, tėra alegorinis pasakojimas. Gal jums kada kilo klausimas: ar aiškinimas, kad žmogus išsivystė iš gyvūnų, suderinamas su Biblija?

Žinoti savo kilmę būtina, nes tik taip galime suvokti, kas esame, kur einame, kaip dera gyventi. Be aiškių žinių, iš kur žmogus kilęs, nesuprastume, kodėl Dievas leidžia kentėti ir ką yra numatęs mums ateityje. Kaip galėtume turėti artimą ryšį su Dievu, jeigu abejotume, kad jis mus sukūrė? Tad patyrinėkime, kas Biblijoje sakoma apie žmogaus atsiradimą, jo dabartinę būklę bei ateitį. Tada pamatysime, ar evoliucijos teorija derinasi su Biblija.

Pradžioje buvo vienas žmogus

Evoliucijos šalininkai paprastai tvirtina, kad tam tikra gyvūnų populiacija palaipsniui išsivystė į žmones, o mintį, jog kadaise tebuvo vienas žmogus, atmeta. Tačiau Biblijoje teigiama kitaip. Pasak jos, esame kilę iš vieno vyro, Adomo, kuris buvo realus asmuo. Minimas jo žmonos vardas bei vardai kai kurių jo vaikų. Išsamiai aprašoma, ką Adomas darė, ką kalbėjo, kada gyveno ir kada mirė. Jėzus to pasakojimo nelaikė alegorija, skirta tik nemokytiems. Kreipdamasis į išsilavinusius religinius vadovus, jis pasakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį?“ (Mato 19:3-5). Jėzus tada rėmėsi žodžiais, užrašytais Pradžios 2:24.

Kruopštus istorikas Lukas, vienas iš Biblijos rašytojų, Adomą paminėjo gyvenus iš tikrųjų, lygiai kaip ir Jėzų. Lukas nurodė Jėzaus genealogiją iki pat pirmojo žmogaus (Luko 3:23-38). Apaštalas Paulius sykį kalbėdamas miniai, kurioje buvo filosofų, ėjusių mokslus žinomose graikų mokyklose, pasakė: „Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas“, „padarė iš vieno žmogaus kiekvieną žmonių tautą, kad jie gyventų visame žemės paviršiuje“ (Apaštalų darbų 17:24-26; Jr, kursyvas mūsų). Taigi Biblija moko, jog esamę kilę iš „vieno žmogaus“. Koks tas žmogus iš pat pradžių buvo? Ar Biblijos informacija apie tai derinasi su evoliucijos teorija?

 Tobulumas prarastas

Kaip teigiama Biblijoje, Jehova pirmąjį žmogų padarė tobulą. Kitaip ir būti negalėjo, nes Dievo visi darbai tobuli. Pasakojime apie kūrimą skaitome: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą [...]. Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pradžios 1:27, 31). Koks buvo tobulas žmogus?

Jis turėjo valios laisvę ir gebėjo puikiai atspindėti Dievo savybes. Biblijoje sakoma: „Dievas padarė žmoniją dorą, bet žmonės leidosi į svarstymus“ (Mokytojo 7:29). Adomas nusprendė nepaklusti Dievui. Taip prarado tobulybę pats, o per jį ir jo palikuonys. Štai kodėl dažnai savimi nusiviliame, nors ir trokštame daryti, kas teisinga. Apaštalas Paulius rašė: „Darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu“ (Romiečiams 7:15).

Tobulas žmogus, kaip rodo Biblija, galėjo gyventi amžinai ir džiaugtis tobula sveikata. Tai liudija paties Dievo žodžiai, ištarti Adomui: klausydamas Dievo jis niekada nebūtų miręs (Pradžios 2:16, 17; 3:22, 23). Sukūręs žmogų Jehova pasakė, jog tai „labai gera“, vadinasi, jo kūrinys neturėjo polinkio sirgti ar maištauti. Tik tada, kai prarado tobulumą, Adomo kūnas, nors padarytas nuostabiai, tapo pažeidžiamas ir neatsparus ligoms. Taigi evoliucija nesiderina su Biblija. Evoliucija dabartinį žmogų vaizduoja tobulėjančiu gyvūnu, o pasak Biblijos, jis yra degeneruojantis tobulo žmogaus palikuonis.

Mintis, jog kurdamas žmogų Dievas naudojosi evoliucija, taip pat prieštarauja tam, kas Biblijoje sakoma apie Dievo asmenybę. Jeigu jis paleido evoliucijos procesą, vadinasi, pats atvedė žmoniją į dabartinę varganą padėtį. Tačiau Biblijoje apie Dievą skaitome: „Jis yra Uola; tobuli Jo darbai, visi Jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas, be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas. Jie sugedo ir nėra Jo vaikai dėl savo išsigimimo“ (Pakartoto Įstatymo 32:4, 5, Brb). Taigi Dievas nesinaudojo evoliucija, todėl ne jo kaltė, kad žmonija kenčia. Kaltas pirmasis žmogus: maištaudamas prieš Dievą, jis prarado tobulumą ir nebegalėjo perduoti jo savo palikuonims. O dabar palikime Adomą ir pakalbėkime apie Jėzų. Ar tai, kas apie jį sakoma Biblijoje, derinasi su evoliucija?

Ar evoliucija suderinama su krikščionybe?

„Kristus numirė už mūsų nuodėmes.“ Jums tikriausiai žinoma, jog tai vienas pagrindinių krikščionybės mokymų (1 Korintiečiams 15:3; 1 Petro 3:18). Norėdami  suprasti, kodėl evoliucija nesiderina su šiuo mokymu, pirmiau išsiaiškinkime, kodėl Biblija mus vadina nusidėjėliais ir koks nuodėmės poveikis.

Esame nusidėjėliai ta prasme, kad nesugebame tobulai atspindėti šlovingų Dievo savybių, kaip antai, jo meilės ir teisingumo. Biblijoje sakoma: „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Romiečiams 3:23). Žmonės miršta todėl, kad yra nuodėmingi. „Mirties geluonis yra nuodėmė“, — rašoma 1 Korintiečiams 15:56. Dėl paveldėtos nuodėmės taip pat neišvengiame ligų. Tiesioginę sąsają tarp nesveikatos ir nuodėmingumo nurodė Jėzus. Sykį vienam paralyžiuotam vyrui jis tarė: „Tavo nuodėmės atleistos“, ir tas vyras pagijo (Mato 9:2-7).

O kuo mums svarbi Jėzaus mirtis? Gretindama Adomą su Jėzumi Kristumi Biblija sako: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Korintiečiams 15:22). Paaukodamas savo gyvybę, Jėzus sumokėjo išpirką už nuodėmę, mūsų paveldėtą iš Adomo. Todėl visi, kas tiki Jėzumi ir jam paklūsta, galės atgauti tai, ką Adomas prarado, — amžinąjį gyvenimą (Jono 3:16; Romiečiams 6:23).

Taigi evoliucija nesuderinama su krikščionybe. Ar dabar tai įžvelgiate? Jeigu abejojame, kad „Adome visi miršta“, kaip galime tikėti, kad „Kristuje visi bus atgaivinti“?

Kodėl evoliucijos teorija populiari?

Biblija atskleidžia priežastį, kodėl tokie mokymai kaip evoliucija tapo populiarūs. Joje sakoma: „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų, kad tie pataikautų jų ausims; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“ (2 Timotiejui 4:3, 4). Nors evoliucija aiškinama mokslo terminais, ji, galima sakyti, yra religinė doktrina, formuojanti tam tikrą požiūrį į gyvybės atsiradimą ir į Dievą. Evoliucija patraukli netobulam žmogui, nes jis iš prigimties savanaudis ir linkęs būti nepriklausomas. Šios teorijos gynėjai paprastai pripažįsta ir Dievą. Tačiau nelaiko jo visų dalykų Kūrėju ir nemano, kad Dievas įsikiš į žmonių reikalus ir teis pasaulį. Tai — pataikavimas savo ausims.

Evoliucijos šalininkams dažniausiai rūpi ne faktai, o ‘savo pačių įgeidžiai’ — matyt, noras būti pripažintiems tų mokslininkų, kurie evoliuciją laiko neginčytina doktrina. Biochemijos profesorius Maiklas Bihis, jau daug metų tyrinėjantis sudėtingas gyvosios ląstelės funkcijas, aiškina, jog teiginiai, kad ląstelės struktūros evoliucionavo, neturi jokio pagrindo. Iš tiesų, ar galėjo evoliucija vykti tokiose mikroskopinėse struktūrose kaip molekulė? „Molekulinė evoliucija nepagrįsta mokslo duomenimis, — rašė Bihis. — Kaip vyko ir išvis kaip galėjo vykti gyvõs, sudėtingos biocheminės sistemos evoliucija, neaprašyta jokioje mokslinėje literatūroje, jokiame autoritetingame žurnale ar knygoje. [...] Darvino molekulinė evoliucija, galima sakyti, tėra skambūs žodžiai.“

Jeigu evoliucionistams trūksta įrodymų, kodėl jie taip propaguoja savo idėjas? Bihis komentuoja: „Daug žmonių, tarp jų žymūs ir gerbiami mokslininkai, tiesiog nenori pripažinti, jog galbūt egzistuoja kažkokia antgamtinė jėga, kuri viską sukūrė.“

Evoliucijos doktriną palaiko nemažai dvasininkų, norinčių pasirodyti didžiai išmintingais. Jie panašūs į apaštalo Pauliaus amžininkus,  paminėtus jo laiške Romos krikščionims. Paulius rašė: „Tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku [...]. Jo neregimosios ypatybės — jo amžinoji galybė ir dievystė — nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami. Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili“ (Romiečiams 1:19-22). Kaip nesileisti klaidingų mokytojų apgaunamiems?

Tikėjimas Kūrėju — pagrįstas žiniomis

Biblijoje pabrėžiama, jog tikėjimą būtina grįsti įrodymais. Joje sakoma: „Tikėjimas yra tikrovė palaimų, kurių viliamės, neregimų įvykių įrodymas“ (Hebrajams 11:1, Jr). Tikras tikėjimas turi būti paremtas įrodymais, liudijančiais, jog Kūrėjas iš tiesų egzistuoja. Kur tokių įrodymų rasti? Biblijoje.

Joje psalmininkas Dovydas rašė: „Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas“ (Psalmyno 139:14, Brb). Jei apmąstome, kokia nepaprasta mūsų kūno sandara bei kokie sudėtingi visi kiti gyviai, negalime nesistebėti Kūrėjo išmintimi. Visos kūno sistemos, kurių yra begalė, tobulai sudėstytos ir veikia išvien, kad galėtume džiaugtis gyvenimu. Fizinė visata irgi liudija apie tvarką bei matematinį tikslumą. Dovydas rašė: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą“ (Psalmyno 19:2 [19:1, Brb]).

Visoje Biblijoje gausu įrodymų apie Kūrėją. Jei išsamiai patyrinėsite, kaip susijusios visos 66 jos knygos, kokios puikios moralės normos joje išdėstytos, kaip tiksliai išsipildė jos pranašystės, rasite pakankamai įrodymų, jog Biblijos autorius — Dievas. Kad Biblija — paties Kūrėjo žodis, dar labiau paaiškės gilinantis į jos mokymus. Pavyzdžiui, gerai suprasdami, ko ji moko apie kančių priežastį, apie Dievo Karalystę, žmonijos ateitį ir kelią į laimę, įžvelgsite, koks Dievas išmintingas. Tada galbūt pasakysite kaip ir Paulius: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ (Romiečiams 11:33).

Nagrinėdamas Bibliją tvirtėsite tikėjimu ir galiausiai suvoksite, kad per šią knygą jums kalba pats Kūrėjas. Jis sako: „Aš sukūriau žemę, žmoniją sukūriau žemėje. Dangus savo rankomis išskleidžiau, suteikiau darną visoms jų galybėms“ (Izaijo 45:12). Stengdamasis įsitikinti, kad Jehova yra visų dalykų Kūrėjas, tikrai niekada nesigailėsite.

[Anotacija 14 puslapyje]

Apaštalas Paulius kalbėjo mokytiems graikams: „Dievas [...] padarė iš vieno žmogaus kiekvieną žmonių tautą“

[Anotacija 15 puslapyje]

Evoliucija dabartinį žmogų vaizduoja tobulėjančiu gyvūnu, o Biblija — degeneruojančiu tobulo žmogaus palikuoniu

[Anotacija 16 puslapyje]

„Molekulinė evoliucija nepagrįsta mokslo duomenimis“

[Anotacija 17 puslapyje]

Stebėdami nuostabią gyvąją kūriniją žavimės Kūrėjo išmintimi