Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Po jaunystės nusivylimų radau paguodą

Po jaunystės nusivylimų radau paguodą

Po jaunystės nusivylimų radau paguodą

Papasakojo Eusebijus Morsiljas

1993-iųjų rugsėjį lankiausi griežtojo režimo kalėjime. Čia turėjo būti pakrikštyta viena kalinė, mano jaunesnioji sesuo Marivi. Kitos kalinės ir kalėjimo pareigūnės pagarbiai stebėjo, kaip krikštiju savo seserį. Prieš paaiškindamas, kaip ten atsidūrėme, norėčiau papasakoti apie mūsų ankstesnį gyvenimą.

GIMIAU 1954-ųjų gegužės 5-ąją Ispanijoje. Aš buvau pirmas, o Marivi trečia iš aštuonių vaikų. Senelė mus auklėjo uoliais katalikais ir man malonu prisiminti, koks artimas Dievui jaučiausi būdamas su ja. Bet tėvų namuose dvasingumui vietos nebuvo. Tėtis dažnai mušdavo mamą, neretai ir mus, vaikus. Baimė buvo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, ir matant kenčiančią mamą gėlė širdį.

Dar daugiau gniuždančių dalykų patyriau mokykloje. Vienas iš mokytojų, kunigas, daužydavo mūsų galvas į sieną, jei atsakydavom į klausimą neteisingai. Kitas kunigas tvirkindavo mokinius, kai peržiūrinėdavo jų namų darbus. Be to, mane glumino ir gąsdino kai kurie katalikų mokymai, pavyzdžiui, apie pragaro ugnį. Todėl ėmiau tolti nuo Dievo.

Gyvenimas atrodė beprasmis

Nebesuprasdamas, koks elgesys patinka Dievui, susidėjau su nedorais, smurtaujančiais draugais. Neretai diskotekose kildavo muštynės ir mes griebdavomės kas ko — peilių, grandinių, taurių, kėdžių. Nors nebuvau didelis mušeika, kartą nuo smūgio praradau sąmonę.

Ilgainiui nuo tokių audringų pasilinksminimų pavargau, tad ėmiau lankytis ramesnėse vietose. Tačiau ir čia be narkotikų neapsieidavom. Bet vietoj malonumo ir dvasios ramybės jie man sukeldavo tik haliucinacijas ir nerimą.

Nors tokia gyvensena baisėjausi, į palaidumo liūną įtraukiau jaunesnįjį brolį Chosė Luisą ir artimą draugą Migelį. Kaip ir daugelis jaunuolių tuo metu Ispanijoje, buvom įsipainioję į nusikalstamą veiklą. Būčiau galėjęs padaryti bet ką, kad tik gaučiau pinigų narkotikams. Buvau visiškai praradęs savigarbą.

Į pagalbą ateina Jehova

Kaip tik tada su draugais ne kartą diskutavome apie Dievą ir gyvenimo prasmę. Pradėjau ieškoti Dievo. Pastebėjau, kad mano bendradarbis Fransiskas kitoks nei visi. Jis atrodė laimingas, buvo sąžiningas ir malonus, tad nusprendžiau jam išsipasakoti. Kadangi Fransiskas buvo Jehovos liudytojas, davė man Sargybos bokšto numerį su straipsniu apie narkotikus.

Perskaitęs tą straipsnį, ėmiau maldauti Dievą pagalbos: „Viešpatie, žinau, kad tu tikrai esi, tad noriu pažinti tave ir vykdyti tavo valią. Prašau, padėk man!“ Fransiskas ir kiti liudytojai drąsino mane mintimis iš Biblijos ir davė ja pagrįstų leidinių. Tada supratau, kad per tuos žmones Dievas atsakė į mano maldą. Netrukus apie tai, ką sužinojęs, ėmiau pasakoti draugams ir broliui Chosė Luisui.

Vieną dieną grįždamas su draugais iš roko koncerto, atsiskyriau nuo jų. Žvelgiau į juos kaip pašalinis stebėtojas ir aiškiai mačiau, kaip narkotikai paveikė mūsų elgesį. Buvo bjauru. Tą akimirką nusprendžiau atsisakyti tokios gyvensenos ir tapti Jehovos liudytoju.

Paprašiau Fransisko, kad duotų man Bibliją, ir gavau ją kartu su knyga Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą. * Kai perskaičiau apie Dievo pažadą nušluostyti visas ašaras ir panaikinti mirtį, man nebeliko abejonių, jog radau tiesą, kuri žmones išlaisvina (Jono 8:32; Apreiškimo 21:4). Vėliau nuėjau į sueigą Jehovos liudytojų Karalystės salėje. Jų draugiškumas ir šiluma man padarė didžiulį įspūdį.

Apie tai, ką mačiau Karalystės salėje, negalėjau iškęsti nepasakęs Chosė Luisui ir draugams, tad nedelsdamas pasikviečiau juos ir papasakojau. Po kelių dienų visi kartu nuėjome į sueigą. Priešais sėdinti mergina atsisukusi pažiūrėjo į mus. Tikriausiai ji buvo šokiruota išvydusi grupę ilgaplaukių hipių, todėl daugiau nebeatsigręžė. Bet įsivaizduoju, kaip dar labiau ji nustebo, kai kitą savaitę vėl atėjome į sueigą, tik šįsyk jau vilkėdami kostiumus ir ryšėdami kaklaraiščius.

Netrukus po to su Migeliu dalyvavome Jehovos liudytojų asamblėjoje. Dar niekada nebuvome matę nieko panašaus — skirtingo amžiaus žmonės suburti į tikrą broliją. Ir keistas sutapimas: asamblėja vyko ten pat, kur neseniai klausėmės roko koncerto. Tik šį kartą atmosfera ir muzika išties kėlė dvasią.

Studijuoti Bibliją pradėjo visa mūsų grupė. Maždaug po aštuonių mėnesių, 1974-ųjų liepos 26-ąją, mudu su Migeliu, abu dvidešimtmečiai, pasikrikštijom. Po kelių mėnesių krikštijosi ir keturi kiti iš mūsų grupės. Tyrinėdamas Bibliją supratau, kad privalau padėti savo kantriai mamai namuose ir papasakoti jai apie naujai atrastą tikėjimą. Tai mus labai suartino. Taip pat stengiausi rūpintis savo jaunesniais broliais bei seserimis.

Laikui bėgant krikštytais Jehovos liudytojais tapo mano mama, visos seserys ir visi broliai, išskyrus vieną. 1977-aisiais vedžiau Soledad. Tai buvo ta pati mergina, su išgąsčiu stebėjusi mus, kai pirmą kartą apsilankėme Karalystės salėje. Po kelių mėnesių abu tapome pionieriais — taip Jehovos liudytojai vadina visalaikius gerosios naujienos skelbėjus.

Brangus žmogus išgelbėjamas

Mano jaunesnioji sesuo Marivi vaikystėje buvo tvirkinama ir tai stipriai pažeidė jos asmenybę. Dar paauglystėje ji pradėjo vartoti narkotikus, vogti ir užsiiminėti prostitucija. Būdama 23 metų ji atsidūrė kalėjime, kur ir toliau gyveno palaidai.

Tuomet aš tarnavau rajono prižiūrėtoju, keliaujančiuoju Jehovos liudytojų tarnu. 1989-aisiais mudu su Soledad buvome paskirti kaip tik į tą teritoriją, kur kalėjo Marivi. Kalėjimo vyresnybė buvo neseniai atėmusi iš jos sūnų, tad ji jautėsi tokia sugniuždyta, kad nebenorėjo gyventi. Kartą apsilankęs pas ją, pasiūliau studijuoti Bibliją, ir ji sutiko. Jau po mėnesio studijų nustojo rūkyti ir vartoti narkotikus. Buvau sujaudintas matydamas, kaip Jehova duoda jai jėgų šitaip pasikeisti (Hebrajams 4:12).

Vos pradėjusi studijuoti Marivi ėmė dalintis Biblijos tiesomis su kitomis kalinėmis bei kalėjimo pareigūnėmis. Nors buvo kilnojama iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą, nenustojo skelbusi. Viename kalėjime ji net liudijo eidama per kameras. Metams bėgant Bibliją ji studijavo su daugybe kalinių įvairiuose kalėjimuose.

Kartą ji man pasakė norinti paskirti gyvenimą Jehovai ir pasikrikštyti. Tačiau palikti kalėjimą jai nebuvo leista ir nebuvo duotas sutikimas jos pakrikštyti vietoje. Dar ketverius metus ji turėjo ištverti pasibaisėtinoje to kalėjimo aplinkoje. Kaip ji įstengė neprarasti tikėjimo? Tiksliai tą valandą, kai vykdavo vietinės bendruomenės sueigos, savo kalėjimo kameroje ji studijuodavo medžiagą pagal tą pačią programą. Taip pat ji nuolat gilindavosi į Bibliją ir melsdavosi.

Laikui bėgant Marivi buvo perkelta į griežtojo režimo kalėjimą, kuriame buvo baseinas. Ji tikėjosi, kad dabar, pasikeitus aplinkybėms, atsiras galimybė krikštytis. Taip ir įvyko — galiausiai ji gavo leidimą. Štai todėl ir sakiau jai krikšto kalbą. Tuo svarbiausiu jos gyvenimo momentu buvau su ja.

Dėl ankstesnio gyvenimo būdo Marivi susirgo AIDS. Tačiau už gerą elgesį iš kalėjimo ji buvo paleista prieš laiką — 1994 metų kovą. Ji persikėlė gyventi pas mamą ir dar dvejus metus, iki pat savo mirties, aktyviai dalyvavo krikščioniškoje veikloje.

Kovoju su slogiais jausmais

Man irgi nepavyko išvengti savo ankstesnio gyvenimo pasekmių. Smurtas, kurį patyriau nuo savo tėvo rankos, taip pat gyvensena paauglystėje, paliko gilius pėdsakus. Mane tebevargina kaltės jausmas, trūksta pasitikėjimo savimi. Kartais puolu į depresiją. Tačiau įveikti nusiminimą padeda Dievo Žodis, jis man — neįkainojama pagalba. Jau daugelį metų tokių Rašto vietų kaip Izaijo 1:18 ir Psalmyno 103:8-13 apmąstymas padeda slopinti vis užvaldantį kaltės jausmą.

Kitas dvasinis ginklas, kuriuo bandau nugalėti mintis apie savo bevertiškumą, yra malda. Dažnai meldžiuosi Jehovai su ašaromis akyse. Mane stiprina 1 Jono 3:19, 20 žodžiai: „Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta.“

Kai susigraudinusia ir atgailaujančia širdimi nuoširdžiai artinuosi prie Dievo, suprantu, kad nesu toks blogas, koks kartais sau atrodau. Visus, besikreipiančius į Jehovą, Biblija patikina, kad jis neniekina to, kuris nuoširdžiai gailisi dėl savo ankstesnio elgesio ir pasikeitė, kad vykdytų Dievo valią (Psalmyno 51:19 [51:17, Brb]).

Kai tik nepasitikėjimo savimi jausmas sugrįžta, stengiuosi pripildyti protą teigiamų, tyrų minčių, kaip patariama Filipiečiams 4:8. Kalno pamokslą ir 23 psalmę išmokau mintinai. Kai apima liūdesys, kartoju šias Rašto ištraukas. Tai labai padeda nuvyti blogas mintis bemiegėmis naktimis.

Daug stiprybės teikia ir pagyrimo žodžiai, kuriuos girdžiu iš savo žmonos bei kitų subrendusių krikščionių. Nors priimti padrąsinimo žodžius iš pradžių nebuvo lengva, Biblijos padedamas supratau, kad meilė „visa tiki“ (1 Korintiečiams 13:7). Be to, išmokau nuolankiai pripažinti savo silpnybes ir trūkumus.

Kita vertus, pats kovodamas su neigiamais jausmais, galiu labiau atjausti kitus tarnaudamas keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Abu su žmona visalaikėje tarnyboje praleidome beveik po 30 metų. Darydamas gera kitiems patiriu tokį džiaugsmą, kad blogos mintys ir siaubingos praeities prisiminimai vis labiau nublanksta.

Kai žvelgiu atgal ir apmąstau, koks geras Jehova man buvo, norisi ištarti kaip ir psalmininkui: „Šlovink Viešpatį [...]! Jis atleidžia visas tavo nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas. Jis atperka tavo gyvastį iš kapo ir apgaubia tave meile ir gailestingumu“ (Psalmyno 103:1-4).

[Išnaša]

^ pstr. 14 Išleido Jehovos liudytojai, dabar nebespausdinama.

[Anotacija 30 puslapyje]

Mane tebevargina kaltės jausmas, trūksta pasitikėjimo savimi. Tačiau įveikti nusiminimą padeda Dievo Žodis, jis man — neįkainojama pagalba

[Iliustracijos 27 puslapyje]

Mano brolis Chosė Luisas ir draugas Migelis pasekė tiek blogu, tiek geru mano pavyzdžiu

[Iliustracija 28, 29 puslapiuose]

Morsiljų šeima 1973-iaisiais

[Iliustracija 29 puslapyje]

Marivi, kai buvo kalėjime

[Iliustracija 30 puslapyje]

Aš su žmona Soledad