Ugdyk savo šeimą „maloniais žodžiais“

SU KIEKVIENA minute Deividas vis labiau nirto. Sėdėdamas automobilyje ir laukdamas žmonos jis nuolat žvilgčiojo į laikrodį. Kai Diana, jo žmona, pagaliau išėjo iš namo, jis pratrūko.

„Kiek aš galiu tavęs laukti? — šaukė jis. — Tu amžinai vėluoji! Kodėl negali bent kartą išsiruošti laiku?“

Diana buvo priblokšta. Ji puolė į ašaras ir nubėgo atgal į namus. Deividas kaipmat suprato savo klaidą — nesusivaldydamas padėtį tik pablogino. Ką dabar daryti? Jis išjungė variklį, giliai atsiduso ir lėtai nuėjo paskui ją.

Gerai pažįstama situacija, ar ne? Ko gero, ne kartą norėjai atsiimti savo žodžius. Kai kalbame nepagalvoję, neretai pasakom tai, dėl ko vėliau gailimės. Ne be reikalo Biblijoje sakoma: „Teisus žmogus apmąsto, kaip atsakyti“ (Patarlių 15:28).

Vis dėlto nelengva mąstyti blaiviai prieš ką nors sakant, jei esame supykę, išsigandę ar įsižeidę. Ypač šeimoje bandymas išsakyti savo jausmus dažnai baigiasi kaltinimais ar kritika. O dėl to gali atsirasti nuoskauda, kilti barnis.

Kaip turėtume elgtis tokiose situacijose? Kaip išmokti tramdyti neigiamas emocijas? Praktiškų patarimų šiuo požiūriu yra davęs vienas iš Biblijos rašytojų, Saliamonas.

Pagalvok, ką sakyti ir kaip

Saliamonas, biblinės Mokytojo knygos rašytojas, kalbėdamas apie gyvenimo beprasmybę, matyt, išreiškė savo tikruosius jausmus. „Aš ėmiau nekęsti gyvenimo“, — rašė jis. Netgi pavadino jį „tuštybių tuštybe“ (Mokytojo 2:17, Brb; 12:8, Brb). Tačiau Mokytojo knyga nėra persmelkta vien nusivylimo. Saliamonas nemanė, kad dera rašyti tik apie neigiamus dalykus. Savo knygos pabaigoje jis sako, jog „stengėsi rasti malonių žodžių ir užrašė teisingus tiesos žodžius“ (Mokytojo 12:10, NW).

Saliamonas, matyt, gerai suprato, kaip svarbu nepasiduoti jausmams. Tikriausiai jis svarstė: ar tai, ką ketinu pasakyti, tikra tiesa ir atitinka faktus? ar mano parinkti žodžiai bus kitiems malonūs ir priimtini? Ieškodamas ‘malonių tiesos žodžių’ Saliamonas  gebėjo sutelkti mintis ir neleido imti viršų jausmams.

Jo parašyta knyga — ne vien literatūros šedevras, bet ir neišsenkantis šaltinis Dievo įkvėptų minčių apie gyvenimo prasmę (2 Timotiejui 3:16, 17). Ar iš Saliamono galėtume pasimokyti, kaip kalbėti su artimaisiais, kai sukyla pyktis? Aptarkime vieną pavyzdį.

Išmok valdyti emocijas

Įsivaizduokime: pareina vaikas iš mokyklos nusiminęs. Tėvas, patikrinęs pažymių knygelę, mato, jog vieno dalyko pažymys nepatenkinamas. Prisiminęs, kad sūnus atidėliojo namų darbus, tėvas įtūžta ir, atrodo, tuoj pratrūks: „Esi tikras tinginys! Jei ir toliau taip, iš tavęs nieko gero nebus!“

Užuot leidęs užvirusiam pykčiui prasiveržti, tėvas turėtų pasvarstyti: ar nesutirštinu spalvų? Tai gali padėti susivokti, ar jausmai neaptemdė proto (Patarlių 17:27). Negi dėl to, kad mokykloje nesiseka vienas dalykas, sūnus visą gyvenimą bus nevykėlis? Ar tikrai nepadarė namų darbų iš tingumo, ar dėl to, kad nesuprato? Biblija ne kartą pabrėžia, kaip svarbu į viską žiūrėti realiai ir būti supratingiems (Titui 3:2; Jokūbo 3:17). Norėdami ugdyti vaiką, tėvai turi kalbėti „teisingus tiesos žodžius“.

Ieškok tinkamų žodžių

Nusprendęs, ką pasakys, tėvas turėtų pagalvoti, kaip kalbės, kad sūnui būtų lengviau įsiklausyti. Žinoma, rasti tinkamų žodžių nėra taip paprasta. Bet tėvams reikia atsiminti, jog paaugliai linkę manyti, kad jei ko nors nesugeba, yra niekam tikę. Todėl net mažiausia nesėkmė gali taip paveikti, kad pakirs jų pasitikėjimą savimi. Jei tėvai reaguoja per aštriai, vaikas gali save visai nuvertinti. Kolosiečiams 3:21 sakoma: „O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs.“

Tokie žodžiai kaip „visada“ arba „niekada“ labai apibendrina ir išpučia faktus. Jei tėvai sako: „Tu niekada nieko nepasieksi!“, ar tai nežemina vaiko orumo? O jeigu tokias kritiškas pastabas jis girdi dažnai? Tai ne tik kad nepadrąsina, bet ir yra neteisinga.

Paprastai bet kokioje situacijoje daug geriau atkreipti dėmesį į teigiamus dalykus. Mūsų aptartame pavyzdyje tėvas galėtų sakyti, pavyzdžiui, taip: „Sūnau, aš matau, kad esi susirūpinęs dėl to blogo pažymio. Ir žinau, kiek tu prasėdi prie pamokų. Gal pasikalbėkim apie tai, kas tau nesiseka, ir pamėginkim rasti išeitį.“ Kad išsiaiškintų spragų priežastis ir kuo geriau padėtų vaikui, tėvas turėtų užduoti jam konkrečius klausimus.

Taip apgalvotai ir švelniai kreipiantis galima pasiekti daug daugiau nei išliejant emocijas. Biblija mus patikina: „Malonūs žodžiai yra kaip medus — saldūs sielai ir sveiki kūnui“ (Patarlių 16:24, Brb). Iš tikrųjų, taikingoje, mylinčioje šeimoje laimingi jaučiasi visi, juolab vaikai.

„Tai, ko pertekusi širdis“

Prisiminkime pradžioje minėtą vyrą. Ar jam nebūtų buvę geriau, užuot išliejus pyktį ant žmonos, susitvardyti ir pasistengti rasti ‘malonių tiesos žodžių’? Tokioje situacijoje atsidūrusiam vyrui vertėtų savęs paklausti: „Net jei žmona turėtų  būti punktualesnė, ar tikrai visada vėluoja? Ir ar dabar pats tinkamiausias metas apie tai kalbėti? O piktais, kritiškais žodžiais ar paskatinsiu ją keistis?“ Minutėlę pamąsčius galima išvengti nejučia įskaudinti tuos, kuriuos mylime (Patarlių 29:11).

O kaip tada, jei mūsų šeimyniniai pokalbiai nuolat baigiasi ginču? Tada reiktų susimąstyti, kokie jausmai skatina mus taip kalbėti. Tai, ką kalbame, ypač būdami nusiminę ar slegiami įtampos, gali atskleisti, kokie esame iš tikrųjų. Jėzus yra pasakęs: „Burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mato 12:34). Kitaip tariant, mūsų žodžiai dažnai atspindi slapčiausias mintis, troškimus ir požiūrį.

Ar į gyvenimą žiūrime realiai, optimistiškai ir su viltimi? Tai matyti iš mūsų žodžių ir tono. Gal esame linkę būti reiklūs, pesimistiški, greiti kritikuoti? Tada tuo, ką sakome ir kaip sakome, greičiausiai prislėgsime kitus. Gali būti, jog net nepastebėjom, kad per laiką ėmėme mąstyti ir kalbėti neigiamai. Galbūt atrodo, kad mūsų požiūris į viską yra tinkamas. Bet žiūrėkime, kad neapsigautume (Patarlių 14:12).

Laimei, turime Dievo Žodį, Bibliją. Ji padeda ištirti savo mintis ir nustatyti, kurios teisingos, o kurios ne (Hebrajams 4:12; Jokūbo 1:25). Nesvarbu, koks mūsų būdas ar kaip buvome auklėjami, savo mąstyseną ir elgseną pakeisti galime, jei tikrai to norime (Efeziečiams 4:23, 24).

Be Biblijos, dar kai kas gali padėti sužinoti, kaip kalbame su kitais. Tiesiog paklauskime kieno nors, pavyzdžiui, sutuoktinio ar vaiko, ir tegul atvirai pasako savo nuomonę. Arba pasiteiraukime dvasiškai brandaus draugo, kuris mus gerai pažįsta. Priimti kritiką ir pasikeisti, aišku, reikės nuolankumo.

Prieš kalbėdamas, pagalvok!

Kad tikrai savo kalba neskaudintume kitų, turime įsiklausyti į Patarlių 16:23 (Brb) žodžius: „Išmintingojo širdis moko jo burną ir prideda išmanymo jo lūpoms.“ Tiesa, valdyti savo emocijas ne visada lengva. Tačiau jei stengiamės kitus suprasti, o ne kaltinti ar žeminti, rasti tinkamų žodžių nebus sunku.

Žinoma, nė vienas nesame tobulas (Jokūbo 3:2). Kartais pasakome ką neapgalvotai (Patarlių 12:18). Bet jei vadovaujamės Dievo Žodžiu, galime išmokti prieš kalbėdami pagalvoti ir kitų žmonių jausmus bei interesus laikyti svarbesniais už savuosius (Filipiečiams 2:4). Tad pasiryžkime ieškoti „malonių žodžių“, ypač bendraudami su šeimos nariais. Tada tų, kuriuos mylime, mūsų kalba neskaudins ir nežeis, o gydys ir ugdys (Romiečiams 14:19).

[Iliustracija 12 puslapyje]

Ką daryti, kad nepasakytum to, dėl ko tektų gailėtis?