JĖZUS dažnai kalbėjo apie maldą. Jo dienomis žydų religiniai vadovai melsdavosi „gatvių kampuose“. Kodėl jie taip darė? „Kad būtų žmonių matomi.“ Tikriausiai norėjo, kad kiti žavėtųsi jų pamaldumu. Daugelis ilgai kartodavo vis tą patį, tarsi malda galėtų būti išklausyta tik dėl „žodžių gausumo“ (Mato 6:5-8; Brb). Jėzus tiesiai pasakė, kad tokios maldos bevertės, ir nuoširdūs žmonės suprato, ko reikia vengti meldžiantis. Tačiau jis mokė ne tik, kaip nereikia melstis.

Jėzus aiškino, jog maldose turime išreikšti troškimą, kad būtų pašventintas Dievo vardas, kad ateitų Jo Karalystė ir būtų vykdoma Jo valia. Be to, anot Jėzaus, tinka išsakyti Dievui prašymus padėti mums (Mato 6:9-13; Luko 11:2-4). Įvairiais palyginimais jis pabrėžė, jog reikia atkaklumo, tikėjimo ir nuolankumo, kad mūsų maldos būtų išklausytos (Luko 11:5-13; 18:1-14). Jėzus mokė ne tik žodžiais, bet ir savo pavyzdžiu (Mato 14:23; Morkaus 1:35).

Visa tai Jėzaus mokiniams padėjo pagerinti savo maldas. Tačiau pačią svarbiausią pamoką apie maldą jie išgirdo tik atėjus paskutiniam Jėzaus gyvenimo žemėje vakarui.

Beveik visą tą vakarą Jėzus drąsino savo ištikimus apaštalus. Tai buvo tinkamas metas atskleisti jiems kai ką nauja. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, — pasakė Jėzus. — Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ Paskui jis juos paguodė pažadu: „Ko tik prašysite mano vardu, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje.“ O vėliau tarė: „Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jono 14:6, 13; 16:24).

Kokie nepaprasti pamokymai! Viename žinyne sakoma, kad tai buvo „posūkis maldos istorijoje“. Jėzaus žodžiai nereiškė, kad maldas reikia sakyti nebe Dievui, o jam. Ne, jis tik nurodė naują būdą, kaip kreiptis į Jehovą Dievą.

Tiesa, Dievas visada išklausydavo savo ištikimų tarnų maldas (1 Samuelio 1:9-19; Psalmyno 65:3 [65:2, Brb]). Tačiau nuo tada, kai Izraelis tapo Dievo išrinktąja tauta, su kuria jis sudarė sandorą, tai turėjo pripažinti visi, norintys, kad Dievas išklausytų jų maldas. Vėliau, pradedant Saliamono laikmečiu, reikėjo tikėti, jog šventykla yra Dievo pasirinkta vieta atnašauti jam aukas (Pakartoto Įstatymo 9:29; 2 Metraščių 6:32, 33). Tačiau ši garbinimo sistema buvo laikina. Kaip kad rašė apaštalas Paulius, Izraeliui duotas Įstatymas ir šventykloje atnašaujamos aukos buvo „tiktai būsimųjų gėrybių šešėlis, o ne pats dalykų vaizdas“ (Hebrajams 10:1, 2). Šešėlį turėjo pakeisti tikrenybė (Kolosiečiams 2:17). Nuo 33 m. e. m. asmens ryšio su Jehova nebelemia paklusnumas Mozės įstatymui. Taigi dabar reikia paklusti tam, į kurį vedė Įstatymas, — Kristui Jėzui (Jono 15:14-16; Galatams 3:24, 25).

Jėzus įvedė pranašesnį būdą artintis prie Jehovos: nurodė esąs įtakingas draugas, atveriantis kelią mūsų maldoms pas Dievą. Tik per jį jos bus išklausytos. Kas įgalino Jėzų tai daryti dėl mūsų?

 Kadangi visi esame paveldėję nuodėmę, jokiais darbais ar aukomis negalime atsikratyti tos dėmės ir įgyti teisę bendrauti su šventuoju Dievu, Jehova (Romiečiams 3:20, 24; Hebrajams 1:3, 4). Tačiau Jėzus paaukojo savo, tobulo žmogaus, gyvybę ir taip sumokėjo išpirką už žmonijos nuodėmes (Romiečiams 5:12, 18, 19). Dabar visiems įmanoma būti tyriems Jehovos akyse ir turėti galimybę atvirai jam kalbėti, bet su sąlyga: reikia tikėti Jėzaus auka ir melstis jo vardu (Efeziečiams 3:11, 12).

Melsdamiesi Jėzaus vardu, parodome tikį bent trimis jo vaidmens, kurį jis atlieka vykdydamas Dievo tikslą, aspektais: 1) jis yra „Dievo Avinėlis“, dėl kurio aukos Jehova turi pagrindą atleisti nuodėmes; 2) Jehova jį prikėlė ir dabar jis yra „vyriausiasis kunigas“, teikiantis išpirkimo malones; 3) jis vienintelis yra „kelias“ kreiptis į Jehovą malda (Jono 1:29; 14:6; Hebrajams 4:14, 15).

Jei meldžiamės Jėzaus vardu, pagerbiame jį. Tokia pagarba derama, nes Jehovos valia yra, kad „Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis [...] ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‘Jėzus Kristus yra Viešpats!’“ (Filipiečiams 2:10, 11). O dar svarbiau tai, kad melsdamiesi Jėzaus vardu teikiame šlovę Jehovai, kuris dėl mūsų atidavė savo Sūnų (Jono 3:16).

Kad galėtume suvokti Jėzaus vaidmens svarbą, Biblijoje jis vadinamas daugybe titulų ir vardų. Jie padeda geriau suprasti, kokių malonių gauname dėl to, ką Jėzus padarė, daro ir dar padarys mūsų labui. (Žiūrėk rėmelį „ Jėzaus vaidmuo“.) Iš tikrųjų Jėzui suteiktas „vardas aukščiau visų kitų vardų“. * Jam duota visa valdžia danguje ir žemėje (Filipiečiams 2:9, Brb; Mato 28:18).

Taip, kad Jehova išklausytų mūsų maldas, sakyti jas reikia Jėzaus vardu (Jono 14:13, 14). Bet nedera žodžių „Jėzaus vardu“ tarti vien iš įpročio, nesusimąstant apie reikšmę. Kodėl?

Pavyzdys gali būti verslininko laiškas. Paprastai jis užbaigiamas posakiu „Nuoširdžiai Jūsų“. Kaip manote, ar verslininkas taip išreiškia tikruosius savo jausmus, ar tik laikosi įprasto laiškų rašymo etiketo? Tikrai, Jėzaus vardą savo maldose turime vartoti prasmingai, o ne kaip formalią frazę laiško gale. Nors esame skatinami melstis „be paliovos“, tai daryti svarbu „iš visos širdies“, o ne mašinaliai (1 Tesalonikiečiams 5:17; Psalmyno 119:145).

Tad ko reikia, kad žodžius „Jėzaus vardu“ tartum ne tik iš įpročio? Apmąstyk puikias Jėzaus savybes. Pagalvok, ką jis jau padarė dėl tavęs ir ką dar padarys. Maldoje dėkok Jehovai ir girk jį už tai, kokį nuostabų vaidmenį jis skyrė savo Sūnui. Tuomet dar labiau pasitikėsi Jėzaus pažadu: „Jei tik prašysite Tėvą mano vardu, jis duos tai jums“ (Jono 16:23).