„Įstatymas buvo mūsų auklėtojas“

AR DAUG kas iš vaikų supranta taisyklių ir drausmės svarbą? Aišku, ne. Suvaržymai juos erzina. Tačiau tie, kam tenka prižiūrėti vaikus, žino, jog be auklėjimo nieko gero nebus. O ir patys vaikai paaugę neretai suvokia, kaip pravertė visokie pamokymai. Apaštalas Paulius pasitelkė pavyzdžiu vaikus saugantį vyrą, norėdamas pailiustruoti, kaip Jehova Dievas tam tikrą laiką prižiūrėjo savo tautą.

Pirmajame amžiuje kai kurie krikščionys Romos provincijoje Galatijoje tvirtino,  jog Dievas palankus tik tiems, kas laikosi Įstatymo, kurį jis per Mozę davė izraelitams. Apaštalas Paulius žinojo, kad toks požiūris neteisingas, nes Dievas suteikė savo šventosios dvasios ir kai kam iš tų, kurie niekada nesilaikė žydų įstatymo (Apaštalų darbų 15:12). Todėl norėdamas pataisyti tą klaidingą įsitikinimą Paulius pavartojo palyginimą. Laiške krikščionims, gyvenantiems Galatijoje, jis rašė: „Įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų“ (Galatams 3:24). Vienas biblistas sako, kad auklėtojas „nuo senų laikų buvo žinoma figūra ir vaidino svarbų vaidmenį“. Daugiau apie tai sužinojus, apaštalo Pauliaus mintis tampa dar aiškesnė.

Auklėtojas ir jo pareigos

Pasiturinčios graikų, romėnų ir galbūt net žydų šeimos turėdavo auklėtoją, kuris prižiūrėdavo vaikus nuo kūdikystės iki jie subręsdavo. Paprastai juo būdavo patikimas vergas, dažniausiai pagyvenęs. Į jo pareigas įėjo užtikrinti vaiko saugumą ir pasirūpinti, kad būtų vykdomi tėvo reikalavimai. Visą dieną auklėtojas lydėdavo vaiką, kur tik šis eidavo. Žiūrėdavo, kad auklėtinis būtų švarus, nuvesdavo į mokyklą, neretai nešdavo jo knygas ir kitas priemones, padėdavo ruošti pamokas.

Auklėtojas paprastai nebūdavo mokytojas. Jam nereikėjo dėstyti kokį nors dalyką, o tik globoti vaiką laikantis tėvo nurodymų. Tačiau netiesiogiai jis mokydavo — prižiūrėdamas ir drausmindamas. Pavyzdžiui, jam tekdavo mokyti etiketo, papeikti ar net skirti fizinę bausmę už blogą elgesį. Žinoma, pagrindiniai vaiko mokytojai buvo tėvas ir motina. Tačiau berniukui augant auklėtojas jam aiškindavo, kad einant gatve laikysena turi būti graži, kad reikia vilkėti apsiaustą, kaip dera sėdėti ir valgyti, jog būtina atsistoti įėjus vyresniam, mylėti tėvus ir taip toliau.

 Graikų filosofas Platonas (428—348 m. p. m. e.) tvirtai tikėjo, kad vaikiškas užgaidas reikia tramdyti. „Kaip avys ar kiti žolėdžiai gyvuliai negali apsieiti be piemens, taip vaikai negali gyventi be auklėtojo, o vergai — be šeimininko“, — rašė jis. Tokia nuomonė gal kam atrodys kategoriška, bet tai Platono nuomonė.

Kadangi auklėtojai nuo vaikų nė per žingsnį nesitraukdavo, šie į juos kartais žiūrėdavo kaip į įkyrius sargus bei griežtus drausmintojus, iš kurių nuolat sulaukdavo smulkmeniškų, nuobodžių ir bereikalingų priekaištų. Vis dėlto auklėtojas teikė apsaugą — tiek moralinę, tiek fizinę. Antrojo mūsų eros amžiaus graikų istorikas Apianas pasakojo, kaip vienas auklėtojas apglėbęs vaiką gynė nuo užpuolikų. Kai atsisakė paleisti berniuką, buvo nužudytas kartu su juo.

Helenistiniame pasaulyje klestėjo amoralumas. Vaikus, ypač berniukus, reikėjo saugoti nuo tvirkintojų. Todėl auklėtojai sėdėdavo šalia vaikų per pamokas, nes daugeliu mokytojų nebuvo galima pasitikėti. Graikų oratorius Libanijas ketvirtajame mūsų eros amžiuje yra pasakęs, kad auklėtojams tekdavo būti „bręstančių jaunuolių sargybiniais“, „ginti nuo nepageidaujamų meilužių, pastoti šiems kelią ir varyti šalin, neleisti susidraugauti su berniukais“. Daugelis auklėtojų pelnė pagarbą tų, kuriuos saugojo. Ir suaugę jie tebejautė dėkingumą mylimiems buvusiems auklėtojams, apie ką liudija paminkliniai akmenys, pastatyti po šių mirties.

Įstatymas — tarsi auklėtojas

Kodėl apaštalas Paulius Mozės įstatymą prilygino auklėtojui? Dėl ko šis palyginimas ypač tinkamas?

Pirma, Įstatymas teikė apsaugą. Paulius kalbėjo, kad žydai buvo „sergimi įstatymo“: jie tarsi turėjo auklėtoją, besirūpinantį jų saugumu (Galatams 3:23). Įstatymas lietė visas žydų gyvenimo sritis. Jis žabojo gašlias aistras bei kitokius kūniškus troškimus. Be to, kontroliavo elgesį ir nuolat prikaišiojo už nusižengimus, todėl kiekvienas izraelitas suvokdavo savo trūkumus.

Įstatymas taip pat sergėjo nuo blogos įtakos, ypač nuo Izraelį supusių tautų žemos moralės ir klaidingos religijos papročių. Pavyzdžiui, draudimas tuoktis su pagonimis buvo skirtas tam, kad visa tauta turėtų gerus santykius su Dievu (Pakartoto Įstatymo 7:3, 4). Tokie nuostatai turėjo padėti Dievo tautai išlaikyti dvasinį tyrumą ir ruošė atpažinti Mesiją. Iš tikrųjų, kokia meilinga tai buvo pagalba! Todėl Mozė šiai tautai priminė: „Kaip žmogus auklėja sūnų, taip Viešpats, tavo Dievas, auklėja tave“ (Pakartoto Įstatymo 8:5, Brb).

Tačiau labiausiai apaštalo Pauliaus palyginimas tiko dėl kito aspekto — auklėtojo valdžios laikinumo. Pasiekęs brandos amžių vaikas išsivaduodavo iš jo kontrolės. Graikų istorikas Ksenofontas (431—352 m. p. m. e.) rašė: „Kai berniukas užauga ir tampa vaikinu, kiti išlaisvina jį iš jo [auklėtojo] ir jo [mokytojo]; nuo tada jis nebėra jiems pavaldus ir gali gyventi savarankiškai.“

Tą patį galima pasakyti apie Mozės įstatymą. Jo paskirtis buvo laikina — parodyti „nusižengimus, kol ateis palikuonis [Jėzus Kristus]“. Apaštalas Paulius aiškino, kad žydams Įstatymas buvo „auklėtojas, vedęs į Kristų“. Pauliaus amžininkai žydai, norėdami įgyti Dievo palankumą, turėjo pripažinti Jėzaus vaidmenį, kurį Dievas jam skyrė siekdamas savojo tikslo. Kai jie tai padarė, auklėtojo funkcija buvo atlikta (Galatams 3:19, 24, 25).

Dievas izraelitams davė tobulą Įstatymą. Jis puikiai tiko Dievo užsibrėžtiems siekiams  — saugoti išrinktąją tautą ir pranešti jai apie savo aukštas normas (Romiečiams 7:7-14). Įstatymas buvo geras auklėtojas. Tačiau kai kam jo reikalavimai galbūt atrodė slegiantys. Todėl Paulius rašė, kad atėjus Dievo nustatytam metui „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo“. Įstatymas buvo „prakeikimas“ tik ta prasme, kad netobuli žydai turėjo laikytis tokių nuostatų, kokių idealiai vykdyti tiesiog nepajėgė. Jie privalėjo skrupulingai atlikinėti įvairius ritualus bei apeigas. Tačiau kai tik žydas pripažindavo Jėzaus išperkamąją auką kaip pranašesnį būdą apsivalyti nuo nuodėmių, tapdavo laisvas nuo varžančių „auklėtojo“ nurodymų (Galatams 3:13; 4:9, 10).

Taigi Paulius, Mozės įstatymą prilygindamas auklėtojui, norėjo pabrėžti jo apsauginę funkciją ir laikinumą. Jehovos malonę galima turėti ne paklūstant Įstatymui, o pripažįstant Jėzų ir jį tikint (Galatams 2:16; 3:11).

[Rėmelis/iliustracija 21 puslapyje]

„GLOBĖJAI“ IR „PRIEVAIZDAI“

Paminėjęs auklėtoją, apaštalas Paulius dar pasakė palyginimą apie „globėjus“ ir „prievaizdus“. Galatams 4:1, 2 skaitome: „Kol paveldėtojas nepilnametis, jis nieku nesiskiria nuo vergo, nors yra visa ko šeimininkas; jis esti globėjų ir prievaizdų valdžioje iki tėvo nustatyto meto.“ Tiesa, „globėjų“ ir „prievaizdų“ pareigos skyrėsi nuo auklėtojų, tačiau Paulius čia akcentavo tą pačią mintį.

Pagal romėnų įstatymą, „globėjas“ buvo asmuo, teisiškai paskirtas rūpintis mažamečiu našlaičiu, tvarkyti jo piniginius reikalus, iki šis sulauks pilnametystės. Todėl Paulius sako, kad nors toks vaikas teoriškai buvo savo palikimo „šeimininkas“, būdamas nepilnametis teisių į jį turėjo ne daugiau nei vergas.

O „prievaizdas“ buvo atsakingas už visus šeimos finansus. Žydų istorikas Juozapas Flavijus pasakojo, kad jaunuolis, vardu Hirkanas, prašė tėvo parašyti laišką, įpareigojantį prievaizdą duoti jam pinigų nusipirkti viskam, ko reikėjo.

Taigi, kaip turėti auklėtoją, taip ir būti prižiūrimam „globėjo“ ar „prievaizdo“ vaikui reiškė tam tikrą laisvės suvaržymą, kol nėra pilnametis. Jo gyvenimą kontroliavo kiti iki tėvo nustatyto laiko.

[Iliustracija 19 puslapyje]

Senovinė graikiška vaza, ant kurios pavaizduotas auklėtojas su savo lazda

[Šaltinio nuoroda]

National Archaeological Museum, Athens

[Iliustracija 19 puslapyje]

Piešinys ant puodelio iš penktojo amžiaus prieš mūsų erą: auklėtojas (su lazda) yra šalia vaiko, kai šis mokomas poezijos ir muzikos

[Šaltinio nuoroda]

Bildarchiv Preussischer Kulturbesitz/Art Resource, NY