Laiškas iš Dominikos Respublikos

„Dar niekad nebuvau patyrusi tokios meilės“

NIURKA šią savaitę mūsų bendruomenėje pirmą kartą ant scenos turėjo užduotį. Tai buvo penkių minučių pokalbis bibline tema. Brailio raštu ji pasiruošė, ką sakys, ir išmoko mintinai. Stovėjau greta jos ir atlikau Biblijos tiesa susidomėjusios moters vaidmenį. Prie mikrofono, į kurį kalbėjau, buvo prijungtos ausinės, per kurias Niurka mane girdėjo. Kai pabaigėme, sužavėti klausytojai plojo taip garsiai, kad aplodismentus tikriausiai išgirdo net ji. Veide tvieskė džiugi šypsena ir pati tiesiog švytėjo iš pasitenkinimo. Aš irgi jaučiausi laiminga — kiek džiaugsmo suteikia misionieriška tarnyba!

O pamenu, kaip pirmąsyk sutikau Niurką. Prieš porą metų pusvalandį važiavusi dulkėtais kaimo keliais, kuklios trobos verandoje pamačiau moterį. Namelis buvo iš medžio ir šlakbetonio blokų, surūdijusiu skardiniu stogu. Aplink sklido sumišę ožkų, triušių ir šunų garsai bei kvapai. Niurka sėdėjo susmukusi, panarinusi galvą — atrodė vieniša, prislėgta ir gerokai vyresnė, nors buvo tik trisdešimt ketverių.

Atsargiai patapšnojau moteriai per petį ir ji pažvelgė į mus neregėmis akimis, kokios jos buvo jau vienuolika metų. Garsiai šaukdama jai į ausį prisistačiau, kas tokios su skelbimo partnere esame. Vėliau sužinojome, kad Niurką vargina genetinė liga Marfano sindromas. Negana to, moteris serga sunkia diabeto forma, dėl ko reikia akylai sekti cukraus lygio pakitimus kraujyje.

Kai įdaviau moteriai į rankas Bibliją, ji atpažino, kas tai per knyga, ir pasakė, kad iki tol, kol neteko regėjimo, Šventąjį Raštą skaityti mėgo. Kaipgi, pagalvojau sau, šiai atskirtai nuo visų, varganai, palūžusiai būtybei perteiksiu gaivinančias Dievo Žodžio tiesas? Kadangi ji mokėjo lotynišką abėcėlę, pirmiausia padaviau jai plastmasines raides. Gana greitai ji jau sugebėjo jas skirti. Paskui, liesdama mano rankas, rodančias raides amerikiečių gestų kalba, perprato, kaip kiekvieną raidę susieti su atitinkamu gestu. Palaipsniui įsiminė kitus gestus. Aš ir pati gestų kalbos buvau tik pradėjusi mokytis, todėl kiekvieną kartą pasirengti studijoms prireikdavo ne vienos valandos. Tačiau tiek aš, tiek Niurka turėjom stiprų akstiną išmokti gestų kalbą, tad mudvi sparčiai žengėm pirmyn.

 Didžiulis postūmis Niurkos pažangai buvo, kai labdaringa organizacija padovanojo jai klausos aparatą. Nors ir ne iš moderniausių — padėjo nepaprastai. Daugiau nei dešimtmetį gyvendama visiškoje tamsoje ir tyloje, moteris užsisklendė savo pačios pasaulėlyje. Bet Jehovos dvasia pažadino jos protą bei širdį, pripildydama pažinimo, vilties ir meilės. Netrukus Niurka, naudodamasi lazdele, jau ėmė lankyti kaimynus ir dalintis Biblijos tiesa.

Dabar ji veda Biblijos studijas savo tetai, jos dukrai ir pusbrolio žmonai. Gerai pasiruošia, išmoksta kiekvieną pamoką atmintinai. Jos studijuotojos perskaito pastraipą, o Niurka užduoda klausimą iš savo knygos Brailio raštu. Skelbimo partnerė persako jai atsakymus kalbėdama garsiai į klausos aparatą arba gestais, kuriuos ji skaito liesdama rankomis.

Visa bendruomenė Niurkai pagelbėja ir ją drąsina. Keletas bendratikių padeda atvykti į sueigas ir asamblėjas. Kiti lydi skelbimo tarnyboje. Niurka neseniai man pasakė: „Dar niekad nebuvau patyrusi tokios meilės.“ Ji tikisi, kad kitame mūsų srities kongrese bus pakrikštyta.

Kai pasukame į keliuką, kur Niurka gyvena, matome ją sėdinčią saulėtoje verandoje — galva pakelta, veide šypsena. Klausiu, ko gi šypsosi, o ji sako: „Svajojau apie ateitį, kai žemė taps rojumi. Ir įsivaizdavau, kad aš jau ten.“

[Iliustracija 25 puslapyje]

Niurka su kai kuriais savo bendruomenės nariais prie Karalystės salės

[Iliustracija 25 puslapyje]

Niurka tuo, ką sužinojo, dalijasi su kitais