Jis „veda mane teisumo takais“

Papasakojo Olga Kambel

„Geras pavyzdys yra lyg skambantis varpelis, kviečiantis kitus sekti paskui. Tu skambinai varpeliu, ir aš atsiliepiau.“ Taip rašė sesuo Emili sveikindama mane, kai buvau ištarnavusi šešiasdešimt metų pioniere. Kaip prabėgo mano vaikystė ir kas paskatino pasirinkti tokį gyvenimo kelią? Noriu papasakoti.

GIMIAU 1927 metų sausio 19-ąją ukrainiečių žemdirbių šeimoje netoli Vakavo, Saskačevano provincijoje centrinėje Kanadoje. Kai su broliu dvyniu Bilu išvydau pasaulį, tėvai jau augino penkis vaikus. Dar vieno susilaukė po mūsų. Kad ir maži, padėdavome sunkiai triūsiančiam tėvui laukuose. Gyvenome susispaudę, bet mama švelniai rūpinosi mumis, nors ir kamuojama reumatoidinio artrito, kuris galiausiai pakirto jos gyvybę. Ji mirė būdama vos 37-erių, kai teturėjau ketverius metus.

Praėjus šešiems mėnesiams po mamos mirties, tėtis vedė antrą kartą. Netrukus mūsų būrį papildė penkios naujos sesutės, tad namuose netilo ginčai ir vaidai. Stengiausi gerbti pamotę, bet vyresniajam broliui Džonui tai sekėsi sunkiau.

Baigiantis ketvirtajam dešimtmečiui mudu su Bilu džiaugėmės galėdami lankyti pagrindinę mokyklą, kur laikinai pamiršdavome namuose tvyrančią įtampą. Gresiant Antrajam pasauliniam karui įsivyravo patriotinės nuotaikos. Naujoji mūsų mokytoja įvedė vėliavos pagerbimo ceremoniją, kurioje dalyvauti viena mergaitė atsisakė. Iš visų pusių tuoj pasipylė įžeidinėjimai. Bet aš žavėjausi jos drąsa ir paklausiau, kodėl nesaliutavo. Ji paaiškino esanti Biblijos tyrinėtoja (taip kartais anksčiau vadindavo Jehovos liudytojus) ir garbinanti tik Dievą (Išėjimo 20:2, 3; Apaštalų darbų 5:29).

Palieku namus

1943-iaisiais Prins Alberte dirbau krovike: kraudavau į sunkvežimius dėžes su gaiviaisiais gėrimais. Trokšdama dvasinio vadovavimo nusipirkau Bibliją, bet ji pasirodė taip sunkiai suprantama, kad iš nevilties apsiverkiau. Viskas, ką iš jos žinojau, buvo malda „Tėve mūsų“ (Mato 6:9-13).

Moteris, pas kurią gyvenau, uoli bažnyčios lankytoja, vieną sekmadienį išdidžiai pasakojo išstūmusi už durų „damą su Biblija“. „Kaip ji galėjo taip beširdiškai pasielgti!?“ — mąsčiau. Praėjo kelios savaitės. Sekmadienį  blogai jaučiausi ir nusprendžiau į bažnyčią neiti. Kaip tik tada vėl pasirodė „dama su Biblija“.

„Ar meldiesi?“ — paklausė ji manęs.

„Kalbu ‘Tėve mūsų’“, — atsakiau.

Tada ji ėmė aiškinti tų Jėzaus žodžių reikšmę, o aš atidžiai klausiausi. Paskui pažadėjo ateiti kitą trečiadienį.

Kai grįžo šeimininkė, su jauduliu jai papasakojau apie „damą su Biblija“ — Jehovos liudytoją. Tačiau, didžiam mano nusivylimui, ši pagrasino: „Jeigu ta moteris trečiadienį ateis, už durų atsidursite abi!“

Išvaikščiojau visą apylinkę tikėdamasi sutikti tą liudytoją, kuri, kaip sužinojau, buvo misis Rampel. Radusi ją paaiškinau savo problemą ir paprašiau kuo išsamiau papasakoti apie Bibliją. Regis, tada aptarėme viską — nuo Pradžios iki Apreiškimo! Ji palygino dabartinį laiką su Nojaus dienomis, kai Dievas sunaikino aną bedievišką pasaulį, o Nojų su šeima išgelbėjo, kad gyventų išvalytoje žemėje (Mato 24:37-39; 2 Petro 2:5; 3:5-7, 12).

„Matau, kad laikai šiuos Biblijos mokymus tiesa, — pasibaigus ilgam mūsų pokalbiui tarė misis Rampel. — Po dviejų savaičių bus Jehovos liudytojų asamblėja. Turėtum pasikrikštyti.“ Tą naktį nesumerkiau akių, vis galvojau apie tai, ką sužinojusi. Krikštas atrodė toks rimtas žingsnis. Tačiau tarnauti Dievui labai norėjau! Nors Biblijos žinių turėjau nedaug, aš, šešiolikmetė, 1943-iųjų spalio 15-ąją buvau pakrikštyta.

Persikeliu į rytų Kanadą

Lapkritį mano brolis Fredas pasiūlė man tvarkyti kambarius trijų aukštų name, kuriame jis gyveno Toronte rytų Kanadoje. Sutikau vildamasi, kad ten turėsiu daugiau laisvės garbinti Jehovą. Prieš išvykdama aplankiau savo seserį En, gyvenančią netoliese Saskačevane. Buvo tikra staigmena išgirsti, kad ji bei kita mūsų sesė, Doris, studijuoja Bibliją su Jehovos liudytojais. Tą patį padaryti ji paragino ir mane. Nieko nelaukdama atskleidžiau savo paslaptį: aš jau krikštyta liudytoja!

Į Torontą išvykau drauge su jaunesniąja sesute Emili. Kelionė buvo netrumpa, važiavome traukiniu. Bilas stotyje mus pasitiko ir nusivežė į namus, kuriuose gyveno su Fredu ir Džonu. Fredo paklausiau, ar tame name yra daugiau gyventojų. „Tu nepatikėsi, — pratarė jis. — Atsimeni Aleksą Ridą iš mūsų gimtojo miesto? Jis įsikūręs viršuje ir, įsivaizduok, bendrauja su tais Biblijos tyrinėtojais!“ Mano širdis suspurdėjo iš džiaugsmo.

Tyliai nutipenau į viršų ir susitariau su Aleksu tą patį vakarą eiti į sueigą. Norėjau pradėti lankyti tuojau, kol broliai dar nepuolė atkalbinėti. Nors Biblijos su manimi niekas nebuvo studijavęs, netrukus pirmąsyk išėjau į skelbimo tarnybą. Skelbdama sutikau daugybę ukrainiečių. Džiaugiausi galėdama kalbėtis su jais jų gimtąja kalba, kurią mokėjau nuo vaikystės.

Bilo kambaryje dažnai palikdavau Sargybos bokšto žurnalų ir brolis mielai juos skaitydavo.  Kai išvyko į Britų Kolumbiją vakarų Kanadoje, dovanojau jam šio žurnalo prenumeratą. Bilas šiaip nebuvo kalbus, bet tada parašė man dešimties puslapių padėkos laišką. Metams bėgant jis paaukojo savo gyvenimą Jehovai ir tapo uoliu krikščionių prižiūrėtoju. Mano didžiam džiaugsmui, penki iš mano brolių bei sesių — Bilas, En, Fredas, Doris ir Emili — pasirinko garbinti Jehovą!

1945-ųjų gegužės 22-ą Kanados valdžia panaikino draudimą, ribojantį Jehovos liudytojų veiklą. * Kol neišgirdau to pranešimo, netgi nežinojau, kad negalėjome laisvai veikti. Su drauge Džudi Lukus nusprendėme tarnauti pionierėmis rytų Kanados provincijoje Kvebeke, kur kalbama prancūziškai. Sekdamos mūsų pavyzdžiu Doris su Emili irgi nusprendė imtis visalaikės tarnybos. Jos išvyko į Vankuverį, esantį kitoje šalies pusėje, Britų Kolumbijoje.

Religinė nepakanta Kvebeke

Kvebekas man buvo ne tik nauja vieta. Čia liudytojai skelbdami žmonėms patirdavo nuožmų persekiojimą. * Vienu metu platinome traktatą „Kvebeke liepsnojanti neapykanta Dievui, Kristui ir laisvei — visos Kanados gėda“. Ta griežta žinia sukėlė prieš liudytojus religinę nepakantą.

Traktato platinimo kampanija truko šešiolika dienų. Išeidavome apie antrą valandą nakties ir traktatus tyliai pakišdavome po durimis. Prie vieno namo išgirdome, kad tuoj pasirodys policija. Sprukome į gretimą skersgatvį ir taip išvengėme susidūrimo. Dieną gatvėje vėl drąsiai siūlėme Atsibuskite! ir Sargybos bokštą. Per laiką policija mus areštavo tiek kartų, kad pametėm ir skaičių. Visada nešiojausi dantų šepetėlį ir antakių pieštuką, jei tektų pakliūti į kalėjimą.

1946-ųjų lapkritį iš Bruklino atvyko Natanas Noras, tuomet vadovavęs pasauliniam Jehovos liudytojų darbui. Jis pakvietė 64 Kvebeke tarnaujančius pionierius į Sargybos bokšto bendrijos biblinę Gileado mokyklą Pietų Lansinge, Niujorke. Toje mokykloje per penkis mėnesius įgijome išsamių Biblijos žinių. Po baigimo, 1947-ųjų rugpjūtį, mus paskyrė vėl į Kvebeką padėti įkurti naujas bendruomenes.

Džiugi tarnyba

Mes, keturios jaunuolės, apsistojome Šerbruko mieste. Pakeliui į skelbimo teritoriją ir atgal stropiai mokėmės kalbėti prancūziškai, kartojome veiksmažodžių darybą. Kartais pritrūkdavo pinigų pietums, tai eidavome namo ir mokydavomės. Mano partnerė Kei Lindhorst buvo puiki gramatikė. Kad geriau perprasčiau prancūzų kalbos pagrindus, ji pirmiausia mokė mane anglų kalbos gramatikos.

Paskui tarnavau Viktoriavilyje, mieste su 15000 gyventojų. Tai buvo įsimintiniausias mano pionieriškos veiklos tarpsnis. Kalbančių angliškai ten buvo mažai, tad turėjome progą pagerinti savo prancūzų kalbos įgūdžius. Pirmąją savaitę patyrėme daug džiaugsmo. Visi žmonės, kur tik lankėmės, priėmė literatūrą. Tačiau kitą kartą visos durys buvo uždarytos, langai užleisti žaliuzėmis. Kas atsitiko?

Vietinis kunigas perspėjo žmones mūsų neklausyti. Todėl, kai ėjome per namus, iš tolo sekė būrys vaikų ir svaidė į mus akmenis bei sniego gniūžtes. Vis dėlto norinčių išgirsti  Biblijos žinią buvo. Iš pradžių jie mums atverdavo duris tik sutemus. Bet įgiję daugiau žinių, studijuodavo atvirai, nebijodami kaimynų pasipiktinimo.

Šeštajame dešimtmetyje su seserimis apsilankėme tėviškėje, Vakave. Bendruomenės sueigoje papasakojome atsitikimų iš tarnybos. Pirmininkaujantysis prižiūrėtojas tada mums pasakė: „Prisikėlusi jūsų mama labai džiaugsis, kad jos vaikai tapo Jehovos liudytojais.“ Pasirodo, mama prieš mirtį studijavo Bibliją su viena liudytoja. Tai išgirdusios nesulaikėme ašarų. Juk tas tiesas, kurias ji sužinojo, tikrai būtų perdavusi mums, jei gyvenimas nebūtų taip staiga nutrūkęs.

Tarnauju drauge su vyru

1956-aisiais sutikau Mertoną Kambelį, liudytoją, Antrojo pasaulinio karo metais 27 mėnesius kalėjusį už krikščionišką neutralumą. Kai susipažinom, jis jau buvo apie dešimt metų ištarnavęs Jehovos liudytojų pagrindiniame biure Brukline. Mertonas turėjo daug puikių dvasinių savybių, todėl pagalvojau, kad būtų tikrai geras vyras. Keletą mėnesių susirašinėjome. Abipusė pagarba ir švelnumas peraugo į meilę.

Susituokėme 1960-ųjų rugsėjo 24-ąją. Kokia laiminga jaučiuosi jau 47 metus tarnaudama su tokiu dvasingu žmogumi! Mertonas 58 metus darbuojasi Tarnybos skyriuje, kuris vadovauja ir teikia pagalbą Jehovos liudytojų bendruomenėms Jungtinėse Valstijose. Aš pati 30 metų Brukline dekoravau svečių kambarius, o vėliau dideles asamblėjų sales Niujorko mieste. Paskui, 1995-aisiais, mudu persikėlėme į Sargybos bokšto bendrijos mokymo centrą Patersone, už maždaug 110 kilometrų į šiaurę nuo Niujorko.

Kai dvylikametė palikau namus, niekada negalvojau, kad turėsiu tokią didelę dvasinę šeimą, kurioje ir mano namiškiai. Laukiu dienos, kai Dievo naujajame pasaulyje galėsime mamai papasakoti, kas įvyko, kol ji miegojo mirties miegu, — ir apie tai, kaip Jehova Dievas padėjo mums tapti jo garbintojais. Koks džiaugsmas, kad Jehova ‘veda mus teisumo takais’! (Psalmyno 23:3, Brb)

[Išnašos]

[Iliustracijos 27 puslapyje]

Mano tėvai ir namas, kuriame augome aštuoni vaikai

[Iliustracija 29 puslapyje]

Su savo partnerėmis, kai tarnavome Otavoje, 1952

[Iliustracija 29 puslapyje]

Su savo broliais ir sesėmis (iš kairės į dešinę): En, Meri, Fredas, Doris, Džonas, aš, Bilas ir Emili

[Iliustracija 29 puslapyje]

Su Mertonu šiandien