Eucharistija. Iš kur kilęs šis ritualas

VISAME pasaulyje žmonės reguliariai dalyvauja šioje ceremonijoje — keletą kartų per metus, kas savaitę ar net kasdien. Tačiau ji vadinama tikėjimo paslaptimi ir daugelis joje dalyvaujančių pripažįsta nesuprantantys jos reikšmės. Ši ceremonija laikoma šventa, netgi stebuklinga.

Tai Eucharistija — katalikiškų mišių dalis, kurios metu kunigas sukalba maldą dėkodamas už duoną bei vyną ir pakviečia bendruomenę priimti Kristų per komuniją. * Pasak popiežiaus Benedikto XVI, katalikams šis ritualas užima „svarbiausią vietą tikėjime“. Neseniai bažnyčia buvo paskelbusi „Eucharistijos metus“, taip siekdama „iš naujo sužadinti bei sustiprinti eucharistinį tikėjimą“.

Šios apeigos brangios net tiems katalikams, kurie nėra visiškai patenkinti savo religija. Štai nesename žurnalo Time numeryje viena moteris, kaip rašoma, jauna, pažangi katalikė, išsakė tokią nuomonę: „Nors tarp mūsų kyla įvairių nesutarimų dėl katalikybės kaip religinės organizacijos, mes vis tiek tvirtai laikomės to, kas mus vienija katalikybėje kaip tikėjime, — ištikimybės Eucharistijos šventimui.“

Tačiau kas yra Eucharistija? Ar Kristaus sekėjams reikia ją švęsti? Pirma aptarkime, kaip atsirado Eucharistijos šventimo tradicija. O paskui sutelksime dėmesį į svarbesnį klausimą: ar Eucharistija tikrai yra tokia šventė, kokią prieš beveik 2000 metų įsteigė Jėzus Kristus?

Eucharistija ir krikščioniškasis pasaulis

Nesunku suprasti, kodėl Eucharistija laikoma stebuklu. Kulminaciją šios apeigos pasiekia per Eucharistijos maldą. Jos metu, kaip rašoma Katalikų Bažnyčios Katekizme, „Kristaus žodžių bei veikimo jėga ir Šventosios Dvasios galybe“ Jėzaus kūnas ir kraujas tampa „esantys šiame sakramente“. Tada  kunigas, paragavęs duonos ir vyno, pakviečia tikinčiuosius priimti komuniją — paprastai tik duoną, arba ostiją.

Katalikų bažnyčia moko, kad duona ir vynas stebuklingai paverčiami tikru Kristaus kūnu ir krauju. Ši doktrina vadinama transsubstanciacija [esmėkaita]. Šis mokymas rutuliojosi palaipsniui; jo pavadinimas oficialiai pirmą kartą pavartotas ir paaiškintas XIII amžiuje. Prasidėjus protestantiškajai Reformacijai, imta ginčyti kai kuriuos Eucharistijos aspektus. Liuteris atmetė transsubstanciacijos doktriną ir vietoj jos įvedė konsubstanciaciją [vienesybiškumas]. Skirtumas tarp jų nedidelis. Pasak Liuterio mokymo, duona bei vynas nepavirsta Jėzaus kūnu ir krauju, o egzistuoja kartu — duona su kūnu, vynas su krauju.

Laikui bėgant krikščioniškojo pasaulio bažnyčiose ėmė rastis ir kitų skirtingų mokymų apie Eucharistijos reikšmę ir kiek dažnai ji turi būti švenčiama. Tačiau visos krikščioniškos denominacijos šį ritualą, vienaip ar kitaip atliekamą, tebelaiko labai svarbiu. Vis dėlto pasidomėkime, ar tokią šventę įsteigė Jėzus.

„Viešpaties vakarienės“ įsteigimas

Jėzus pats įsteigė „Viešpaties vakarienę“, arba savo mirties Minėjimą (1 Korintiečiams 11:20, 24). Bet ar tai, ką jis įvedė, yra paslaptingas ritualas, kurio metu jo sekėjai turi iš tikrųjų valgyti jo kūną ir gerti jo kraują?

Jėzus buvo ką tik baigęs švęsti žydų Paschą ir išvaręs Judą Iskarijotą, apaštalą, kuris ruošėsi jį išduoti. Matas, vienas iš vienuolikos likusių apaštalų, rašė: „Jiems bevalgant Jėzus paėmė duoną ir pasimeldęs laužė ją ir davė mokiniams, tardamas: ‘Imkite ir valgykite: tai reiškia mano kūną.’ Taip pat paėmė taurę ir padėkojęs [graikiškai eukharistésas] davė jiems, sakydamas: ‘Gerkite iš jos visi, nes tai reiškia mano „sandoros kraują“, kuris bus išlietas už daugelį nuodėmėms atleisti’“ (Mato 26:26-28, NW).

Jėzus, kaip ir visi kiti Dievo tarnai, buvo pratęs prieš valgį padėkoti Dievui (Pakartoto Įstatymo 8:10; Mato 6:11; 14:19; 15:36; Morkaus 6:41; 8:6; Jono 6:11, 23; Apaštalų darbų 27:35; Romiečiams 14:6). Ar yra pagrindo manyti, kad tąkart melsdamasis Jėzus padarė stebuklą ir tada vertė savo sekėjus tiesiogine prasme valgyti jo kūną bei gerti jo kraują?

„Tai reiškia“ ar „tai yra“?

Tiesa, kai kuriuose Biblijos vertimuose, tarp jų ir lietuviškuose, Jėzaus žodžiai išversti taip: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“ ir „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas“ (Mato 26:26-28). Tiesa ir tai, kad graikiškas veiksmažodis esti̇́n (žodžio, reiškiančio „būti“, forma) dažniausiai verčiamas „yra“. Tačiau tą veiksmažodį galima išversti ir „reiškia“. * Įdomu, kad daugelyje Biblijos vertimų šis veiksmažodis ne vienoje eilutėje išverstas būtent taip. Parinkti tikslią to žodžio reikšmę padeda kontekstas. Pavyzdžiui, Mato 12:7 esti̇́n daugelyje Biblijos vertimų, taip pat lietuviškuose, išverstas „reiškia“: „Jei būtumėte supratę, ką reiškia [graikiškai esti̇́n]: ‘Noriu gailestingumo, o ne aukos’, tai nebūtumėte pasmerkę nekaltųjų“ (Jr).

Todėl nemažai gerbiamų biblistų sutinka, kad žodis „yra“ netiksliai perteikia Jėzaus  pavartoto esti̇́n reikšmę. Kaip antai, Žakas Diuponas, atsižvelgdamas į kultūrą ir visuomenę, kurioje Jėzus gyveno, padarė išvadą, kad „pats natūraliausias“ tos eilutės vertimas būtų „tai reiškia mano kūną“ arba „tai simbolizuoja mano kūną“.

Suprantama, Jėzus jokiu būdu negalėjo turėti omenyje, kad jo sekėjai privalo tiesiogine prasme valgyti jo kūną ir gerti jo kraują. Kodėl? Po Nojaus dienų tvano, kai Dievas leido žmogui valgyti gyvūnų mėsą, jis aiškiai uždraudė maistui vartoti kraują (Pradžios 9:3, 4). Šis įsakymas buvo pakartotas Mozės įstatyme, o Jėzus laikėsi jo tobulai (Pakartoto Įstatymo 12:23; 1 Petro 2:22). Taip pat apaštalai šventosios dvasios įkvėpti parašė, kad visi krikščionys turi paklusti įsakymui susilaikyti nuo kraujo (Apaštalų darbų 15:20, 29). Argi Jėzus būtų įsteigęs ceremoniją, kurios metu jo sekėjai turėtų pažeisti šventą Visagalio Dievo įsakymą? Tai neįmanoma.

Taigi, aišku, jog duoną ir vyną Jėzus naudojo kaip simbolius. Nerauginta duona reiškė, arba vaizdavo, jo nenuodėmingą kūną, kuris turėjo būti paaukotas. Raudonas vynas simbolizavo jo kraują, kuris turėjo būti pralietas ‘už daugelį nuodėmėms atleisti’ (Mato 26:28).

Kokiu tikslu švenčiama Viešpaties vakarienė

Baigdamas pirmąją Viešpaties vakarienės šventę, Jėzus tarė: „Tai darykite mano atminimui“  (Luko 22:19). Iš tikrųjų toji šventė padeda mums prisiminti Jėzų ir ką nuostabaus jis pasiekė savo mirtimi. Ji primena, kad Jėzus tvirtai rėmė savo Tėvo, Jehovos, visavaldystę. Taip pat tai, kad tobulas, nenuodėmingas žmogus Jėzus mirdamas atidavė savo sielą „kaip išpirką už daugelį“. Todėl kiekvienas tikintis jo auka gali išsivaduoti iš nuodėmės ir gauti amžinąjį gyvenimą (Mato 20:28).

Tačiau svarbiausia, Viešpaties vakarienė yra bendravimo vaišės. Jose dalyvauja: 1) Jehova Dievas, paruošęs išpirką, 2) Jėzus Kristus, „Dievo Avinėlis“, sumokėjęs išpirką, ir 3) Jėzaus dvasiniai broliai; ragaudami duonos bei vyno pastarieji parodo, kad yra visiškai vieningi su Kristumi (Jono 1:29; 1 Korintiečiams 10:16, 17). Be to, šie dvasia patepti Jėzaus mokiniai parodo, kad su jais sudaryta „Naujoji Sandora“. Jie valdys su Kristumi danguje kaip karaliai ir kunigai (Luko 22:20; Jono 14:2, 3; Apreiškimo 5:9, 10).

Kada reikia švęsti Viešpaties vakarienę, arba Minėjimą? Atsakymą sužinoti nesunku, jei prisimename, kad Jėzus tai šventei įsteigti pasirinko konkrečią datą — Paschą. Iki to laiko daugiau kaip 1500 metų Dievo tauta kasmet švęsdavo tą dieną — nisano 14-ąją pagal žydų kalendorių, minėdama, kaip nuostabiai Jehova juos išgelbėjo. Tad Jėzus nurodė savo sekėjams tą pačią dieną minėti dar svarbesnį išgelbėjimą, kurį Dievas padarė įmanomą per Kristaus mirtį. Todėl tikrieji Jėzaus sekėjai susirenka į Viešpaties vakarienę kiekvienais metais dieną, kuri žydų kalendoriuje atitinka nisano 14-ąją.

Ar jie tai atlieka tarsi ritualą? Tiesą sakant, daugeliui būtent dėl to patinka Eucharistijos šventimas. Minėto Time straipsnio autorė pasakė: „Dalyvavimas senoviniuose ritualuose, kurių laikosi tokia daugybė žmonių, veikia kažkaip labai raminančiai.“ Jai ir daugeliui kitų katalikų šiandien mieliau, kai ceremonija atliekama lotyniškai, kaip kad būdavo anksčiau. Kodėl? Ji rašo: „Aš mėgstu mišių klausytis kalba, kurios nesuprantu, nes itin dažnai man nepatinka tai, ką girdžiu angliškai.“

Jehovos liudytojai bei milijonai Biblijos tiesa besidominčių žmonių, dalyvaujančių Viešpaties vakarienėje, kur begyventų, šventės metu programą girdi sava kalba ir tuo džiaugiasi. Jiems džiugu įgyti geresnį supratimą apie Kristaus mirties reikšmę bei vertę. Apie šias tiesas dera mąstyti bei kalbėtis ištisus metus. Jehovos liudytojams Minėjimas padeda nuolat prisiminti, kokią didžiulę meilę parodė Jehova Dievas ir jo Sūnus, Jėzus Kristus. Taip jie ‘skelbia Viešpaties mirtį, kol jis ateis’ (1 Korintiečiams 11:26).

[Išnašos]

[Anotacija 27 puslapyje]

Kokią šventę įsteigė Jėzus iš tikrųjų?

[Iliustracija 28 puslapyje]

Jėzus įsteigė savo mirties Minėjimą

[Iliustracija 29 puslapyje]

Jėzaus Kristaus mirties Minėjimas