Ar svarbu, kaip garbiname Dievą?

„RELIGINIAI jausmai giliai įsišakniję žmoguje iš prigimties“, — teigia profesorius Alisteris Hardis savo knygoje The Spiritual Nature of Man. Tai aiškiai patvirtina neseniai atlikta apklausa. Jos duomenimis, apie 86 procentai pasaulio gyventojų išpažįsta kokią nors religiją.

Apklausa taip pat parodė, jog visi tie žmonės priklauso 19-ai pagrindinių religijų, o laikantieji save krikščionimis susiskirstę net į 37000 įvairių denominacijų. Tikriausiai jums įdomu žinoti, ar visos šios skirtingos garbinimo formos vienodai priimtinos Dievui. Ar svarbu, kaip jį garbiname?

Tai — gyvybinis klausimas ir čia negalime remtis vien savo jausmais ar nuomone. Protinga manyti, jog turime žinoti Dievo požiūrį. O norint jį išsiaiškinti, būtina tyrinėti Dievo Žodį, Bibliją. Kodėl? Jėzus Kristus maldoje Dievui pasakė: „Tavo žodis yra tiesa“ (Jono 17:17). Ištikimas krikščionių apaštalas Paulius patvirtino: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (2 Timotiejui 3:16).

Biblija rodo, jog ne bet koks garbinimas Dievui priimtinas. Joje randame daug pavyzdžių iš praeities, kokį garbinimą Dievas pripažino ir kokį atmetė. Kruopščiai analizuodami tuos pavyzdžius galime sužinoti, ką turime daryti ir ko nedaryti, kad mūsų garbinimas Dievui patiktų.

Senovės pavyzdys

Per pranašą Mozę Jehova Dievas davė izraelitams įstatymų rinkinį, kuris mokė teisingo garbinimo. Kai izraelitai vykdė visa, kas tame rinkinyje, dar vadinamame Mozės įstatymu, parašyta, Dievas laikė juos savo tauta ir laimino (Išėjimo 19:5, 6). Tačiau nors buvo Dievo laiminama, Izraelio tauta negarbino jo deramai. Ji nuolat atgręždavo Jehovai nugarą ir lenkėsi kitų tautų dievams.

Pranašų Ezechielio ir Jeremijo dienomis, septintajame a. p. m. e., daug izraelitų ignoravo Dievo Įstatymą ir artimai bičiuliavosi su aplinkinėmis tautomis. Laikydamiesi jų papročių ir dalyvaudami jų šventėse, izraelitai praktikavo mišrią religiją. Daug izraelitų kalbėjo: „Būsime kaip tautos, kaip kitų kraštų gentys, garbindami medį ir akmenį“ (Ezechielio 20:32; Jeremijo 2:28). Jie sakė garbinantys Jehovą Dievą, bet sykiu šlovino bjaurius stabus, net aukojo jiems savo sūnus (Ezechielio 23:37-39; Jeremijo 19:3-5).

Archeologai vadina šią garbinimo formą religiniu sinkretizmu, tai yra kelių dievų garbinimu vienu metu. Šiandien daug žmonių mano, jog mūsų pliuralistinėje visuomenėje reikia turėti platesnį požiūrį į visus dalykus, taip pat ir į religiją. Taigi, jų manymu, nieko bloga garbinti Dievą kaip kam patinka. Ar tikrai taip? Ar dera būti laisvų pažiūrų šiuo atžvilgiu? Aptarkime, kuo pasižymėjo religija, praktikuojama  neištikimų izraelitų, ir prie ko toks garbinimas privedė.

Maišyta religija

Izraelitų maišyto garbinimo centrai buvo „aukštumų alkai“, arba vietinės šventyklos. Jose stovėjo aukurai, smilkytuvai, šventos akmeninės kolonos, šventieji stulpai, matyt, mediniai kanaaniečių vaisingumo deivės Ašeros simboliai. Tokių garbinimo vietų Jude būta daug. Karalių antroje knygoje 23:5, 8 minimi „aukštumų alkai prie Judo miestų ir Jeruzalės apylinkėse [...] nuo Gebos [šiaurinės sienos] iki Beer Šebos [pietinės ribos]“.

Tose aukštumose izraelitai „degino smilkalus Baalui, saulei, mėnuliui, žvaigždynams ir visoms dangaus galybėms“. Jie buvo įrengę „kekšaujančių vyrų kambarius [...] Viešpaties Namuose“ ir atiduodavo savo vaikus „ugniai kaip aukas Molechui“ (2 Karalių 23:4-10).

Archeologai privačių namų griuvėsiuose Jeruzalėje ir Jude rado šimtus terakotinių statulėlių. Dauguma jų — nuogos moters figūros su pabrėžtinai didelėmis krūtimis. Mokslininkai priskiria šias statulėles vaisingumo deivėms Astartei ir Ašerai. Manoma, kad statulėlės buvo „talismanai, padedantys pastoti ir pagimdyti vaikus“.

Kaip į šiuos maišyto garbinimo centrus žiūrėjo patys izraelitai? Kaip pastebėjo Žydų universiteto profesorius Efraimas Sternas, daugelis tokių aukštumų alkų buvo, matyt, „skirti Jahvei [Jehovai]“. Šią nuomonę patvirtina kasinėjimų vietose rasti įrašai. Viename iš jų sakoma „laiminu tave Samarijos Jahvės ir jo ašeros vardu“, o kitame „laiminu tave Temano Jahvės ir jo ašeros vardu!“.

Šie pavyzdžiai rodo, kaip tyrą Jehovos Dievo garbinimą izraelitai sumaišė su gėdingomis pagonių apeigomis. Tai vedė prie moralinės degradacijos ir dvasinės tamsos. Koks buvo Dievo požiūris į tokį kompromisinį garbinimą?

Dievo reakcija

Izraelitų praktikuojamas suterštas garbinimas Dievą labai piktino. Per pranašą Ezechielį jis pasakė: „Visur, kur gyvenate, jūsų miestai bus sugriauti ir aukštumų alkai sunaikinti taip, kad jūsų aukurai bus nugriauti ir sunaikinti, stabai sulaužyti ir sutrupinti, smilkyklės sudaužytos ir jūsų rankų darbai nušluoti“ (Ezechielio 6:6). Nėra abejonių, Jehova laikė tokį garbinimą visiškai nepriimtinu ir jį atmetė.

 Jehova Dievas nusakė, per ką sunaikinimas ateis. „Štai aš pasikviesiu [...] Babilono karalių Nebukadnecarą, savo tarną. Aš atvesiu jas [šiaurės gentis] prieš šį kraštą, prieš jo gyventojus ir prieš visas kaimynines tautas. Sunaikindamas jas, paversiu jas klaiko ir pajuokos reginiu [...]. Visas kraštas bus nusiaubtas“ (Jeremijo 25:9-11). Taip ir atsitiko. 607 m. p. m. e. babiloniečiai sunaikino Jeruzalę ir sugriovė jos šventyklą.

Kalbėdamas apie Jeruzalės sunaikinimą profesorius Sternas pažymi, jog archeologiniai radiniai „aiškiai patvirtina tai, kas bibliniuose šaltiniuose (2 Karalių 25:8; 2 Metraščių 36:18, 19) rašoma apie [miesto] žūtį, jo sudeginimą, namų ir sienų sugriovimą“. Toliau minėtas autorius pastebi: „Archeologiniai įrodymai, liudijantys apie šį Jeruzalės istorijos tarpsnį, [...] vieni įspūdingiausių, lyginant su visomis kitomis Biblijoje minimomis vietovėmis.“

Kokia pamoka mums?

Iš to pasimokome kai ko svarbaus. Toks garbinimas, kai Biblija pagrįsti mokymai maišomi su kitų religijų dogmomis, tradicijomis bei ritualais, Dievui nepriimtinas. Tai aiškiai suprato apaštalas Paulius. Jis buvo žydų fariziejus, išauklėtas ir išmokytas pagal tos religinės grupės įstatymus. Ką jis padarė, kai galiausiai suprato ir pripažino Jėzų esant pažadėtąjį Mesiją? „Tai, kas man buvo laimėjimas, dėl Kristaus palaikiau nuostoliu“, — pasakė Paulius. Jis atsisakė savo ankstesnės gyvensenos ir tapo uoliu Kristaus sekėju (Filipiečiams 3:5-7; Brb).

Kaip keliaujantis misionierius, Paulius buvo gerai susipažinęs su įvairių žmonių religiniais įsitikinimais bei filosofinėmis nuostatomis. Todėl Korinto krikščionims rašė: „Kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru arba tikintį su netikinčiu? Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? [...] Todėl: ‘Išeikite iš jų ir atsiskirkite, — sako Viešpats, — ir nelieskite netyrų daiktų. Tuomet aš jus priimsiu’“ (2 Korintiečiams 6:14-17).

Suprasdami, kad Dievui ne vis tiek, kaip jį garbiname, pagalvokime: koks garbinimas jam priimtinas? kaip aš galiu artintis prie Dievo? ką turiu daryti, kad garbinčiau Dievą taip, kaip jis nori?

Jehovos liudytojai džiaugtųsi galėdami padėti jums rasti atsakymus į šiuos bei kitus su Biblija susijusius klausimus. Kviečiame susisiekti su jais vietinėje Karalystės salėje ar parašyti šio žurnalo leidėjams dėl nemokamų Biblijos studijų jums patogiu laiku ir jums tinkamoje vietoje.

[Iliustracija 10 puslapyje]

Senovinė stabmeldiška šventykla Tel Arade, Izraelyje

[Šaltinio nuoroda]

Garo Nalbandian

[Iliustracija 10 puslapyje]

Astartės statulėlės, rastos senoviniuose judėjų namuose

[Šaltinio nuoroda]

Photograph © Israel Museum, Jerusalem; courtesy of Israel Antiquities Authority